Сэм Сэвидж - Firminas

Pagautos įkarščio žmonių minios ėmėsi darbo — kirsti ir gabenti akmenis. Netrukus milijonai entuziastingai triūsė. Su laiku augo inžineriniai įgūdžiai, kilo biurokratinis aparatas. Norint pamaitinti milijonus darbininkų, teko plėsti ir stiprinti žemės ūkį. Atsirado geležiniai plūgai, skridiniai ir akėčios, netgi primityvios kuliamosios. Kiekviename piramidės kampe buvo pastatyta po milžinišką rūmų ir šventyklos kompleksą, skirtą Džonui Hanteriui ir jo šventikams. Paskui Džonas Hanteris pasimirė, įpėdiniu palikęs sumanų ir nuožmų sūnų Keviną Hanterį, o po jo sekė silpnas ir pasileidęs Vilsonas Hanteris, ir taip toliau, iki paskutiniojo vadovo, visiško bepročio Bobo Hanterio. Tuo metu darbai tęsėsi jau 110 metų, ir gigantiškos piramidės pastatymui buvo iššvaistyta dauguma skurdžių planetos išteklių, o populiaciją vis labiau kankino išsigimimai ir ligos. Paskutiniai žmonių likučiai galiausiai žuvo sniego audroje, bandydami iš Mičigano partempti milžinišką granito luitą. Po kelių šimtmečių į Žemę iš tikrųjų nusileido kosminiai keliautojai. Jie buvo priblokšti milžiniškos nebaigtos piramidės ir Žemėje įkūrė didžiulį mokslinį centrą, kad ją ištirtų, bet taip niekada ir neišsiaiškino, kuriam galui ji buvo pastatyta.

Ši istorija man patiko mažiau nei Gūžta , galbūt todėl, kad joje nebuvo žiurkių. Tačiau kartų saga man patiko, ypač tai, kad Hanteriai, kurių smegenis paveikė valdžia ir radiacija, su laiku silpo ir kraustėsi iš proto. Mintis man patiko. Džeris sako, kad žmonės nenori leisti jo knygų, nes tos minties vengia. Įtariu, tas pats galas laukia ir manęs — kasdien jaučiuosi vis silpnesnis ir vis labiau pamišęs.

12 SKYRIUS

Mudu su Džeriu kartu praleidome daug smagių akimirkų. Man ypač patikdavo mūsų pusryčiai, lėkštelė stiprios kavos su pienu, dviese skaitomas laikraštis. Sykį per pusryčius perskaitėme ilgą Globe straipsnį apie Adolfą Eichmaną41. Iliustracijos vaizdavo pilnus sąstatus išbadėjusių žmonių, tiesiančių liesas rankas pro gyvulinių vagonų virbus, ir krūvas išsekusių lavonų, — jų veidai buvo kaip žiurkių, — ir Džeris pareiškė, kad jam gėda būti žmogum. Man tai buvo naujiena.

Labai pamėgau kavą, taip pat ir vyną, nors niekada negerdavau ryte, ir retai — popiet, nebent lydavo. Atėjus vakarienės metui, Džeris paprastai pagamindavo ką nors iš skardinių. Ypač mėgome Dinty Moore jautienos troškinį. Kartais prie jo išvirdavo ryžių, o kai baigdavosi pinigai, pasitenkindavome ryžiais su sojų padažu. Džerio ūsai buvo neregėtai tankūs ir valgant traukdavo ryžių grūdelius kaip magnetas — atrodė, kad jie patys ten suskrenda. Ilgainiui, kai mūsų santykiai tapo artimi, iškrapštydavau grūdelius letenomis ir suvalgydavau. Tai jį visada prajuokindavo. Kai juokdavosi, galėjai lengvai patikėti, kad jis ne tik protingiausias, bet ir laimingiausias žmogus pasaulyje.

Jis išeidavo ne kiekvieną naktį, ir kartais — o bėgant savaitėms ir šalant orams vis dažniau ir dažniau — mudu ištisą vakarą praleisdavome kartu išsidrėbę senajame odiniame fotelyje ir klausydamiesi muzikos, daugiausia Čarlio Parkerio42 ir Bili Holidei43. Jis turėjo tikrą muzikinį centrą su kolonėlėmis iš abiejų pusių, ir mudu gurkšnodavome raudoną vyną, kurio jis parnešdavo ąsočiuose iš Kembridžo gatvės aludės. Savo taurės neturėjau, tad siurbčiodavau iš jo. Paprastai įsitaisydavau ant fotelio ranktūrio ir retsykiais taip prisišniodavau, kad neišsilaikydavau ant kojų ir nusirisdavau jam ant kelių. Jis juokdavosi, o aš, nors negalėjau juoktis, jausdavausi taip gerai, kad tai atstojo juoką. Fredo Astero dėka visada mėgau džiazą, o dabar ėmiau suprasti ir šiuolaikinę muziką. Sukdavome ir sukdavome plokštelę No Sun in Venice , ji buvo smagi ir kartu liūdna, vibrofonu grojo Miltas Džeksonas44. Vibrofono garsas man priminė vienišą žiurkių, sliūkinantį tuščia stiklinio miesto gatve — jo žingsniai aidi šaligatviu, sukeldami švarų, aukštą ir vienišą garsą, atsimušantį nuo namų sienų.

Kartais vėlyvą naktį gulėdamas savo dėžėje ant rankšluosčio iš Ruzvelto viešbučio (dabar jo nebesimatė pro vatą, kurią buvau išpešiojęs iš Stenlio), galvoje tebegirdėdavau muziką. Leisdavau jai groti. Gulėdavau tamsoje atmerktomis akimis ir mąstydavau apie Meilutes. Mintyse trindavausi į jų aksominę odą, lįsdavau į tamsią jų plyšelių šilumą. Ilgesys buvo neapsakomai stiprus — ilga, karšta juosta, bėganti ištisai kūno. Niekada nesupratau, kaip Džeris gali tai ištverti, plumpindamas per vienišą pasaulį be moterų, murmėdamas panosėje, kinkuodamas didelę galvą. Jei tik aš būčiau žmogus, kaipmat išlėkčiau į gatvę, užkabinčiau pirmą pasitaikiusią patrauklią merginą ir žibindamas juodomis akimis virš besmakrės šypsenos ją sugundyčiau, nupirkčiau ar pagrobčiau. O Džeris kiūtojo savo poliarinėje atskirybėje, iš vienišumo šnekindamas žiurkę.

Ir vis dėlto geriausiais laikais, kai prie pusryčių skaitydavau laikraštį ar naktį fotelyje klausydavau muzikos, mane aplankydavo naujoviška laimė. Ji nebepriminė linksmai prabėgusių dienų knygyne. Buvo švelnesnė, šiltesnė ir beveik ruda.

Kartais leisdavomės nunešami muzikos: grotuvas plėšdavo visu garsu, Džeris būgnydavo į ranktūrius, o aš daužydavau pianiną ir straksėdavau, kaip sakoma, pilna pavara. Du sykius taip įsismarkavome, kad už sienos gyvenęs vyrukas — jo vardas buvo Kirilas ir jam iš nosies augo plaukai, o kartais naktimis girdėdavome jį kūkčiojant — atėjo prie mūsų durų ir stora ranka ėmė jas daužyti, reikalaudamas patylinti. Tiedu kartai ir dar gaisrininkų vizitas — iš viso sudėjus trys kartai, kai į mūsų duris kažkas beldėsi.

Iš Džerio daug išmokau apie džiazą, improvizacijas, grojimą pakaitomis ir panašius dalykus, kuriuos ilgainiui įpyniau į savo paties muziką. Kartais aš grodavau, o Džeris kalbėdavo. Vilkėdavau baltus marškinius mėlynais ruoželiais ir raiščius ant rankovių, visai kaip Hougis Karmaiklas filme Turėti ir neturėti , be to, kaip ir jis, improvizuodavau savotišką ramų muzikinį foną, kol Džeris gurkšnodavo vyną ir dalydavosi prisiminimais iš vaikystės, kuri dabar buvo labai toli — Vilsone, Šiaurės Karolinoje, ir iš tų laikų, kai tarnavo kariuomenėje. Įstojo vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Sužinoję, kad jis iš kaimo, paskyrė į raitininkų pulką ir išsiuntė treniruoti mulų į Teksasą, kur vieną dieną stambus širmis, vardu Piteris, spyrė jam į galvą. Smūgis išmušė kairiąją akį į šoną, kur ji ir liko. Be pasikartojančių galvos skausmų ir dvigubo regėjimo, Piterio spyris kiekvieną mėnesį paštu atspirdavo nedidelę perlaidą. „Taip kad matai, Erni, tas sušiktas mulas padarė man neblogą paslaugą“. Vienas žaviausių Džerio bruožų — sugebėjimas matyti bendrą vaizdą.

Dar jis pasakojo apie tai, kaip prieš karą gyvendamas Los Andžele atliko statisto vaidmenį filme Kanjono raiteliai. Daug kalbėdavo ir apie knygas bei literatūrinį gyvenimą. Sakė, kad niekas nerašė geriau už Hemingvėjų, išskyrus Ficdžeraldą, o ir jam pavyko tik sykį. Be to, jis papasakodavo kvapą gniaužiančių dalykų, vykstančių „Pakrantėje” — omenyje turėjo Vakarų Pakrantę, — ir sakė, kad Bostonas — merdėjantis miestas.

Man taip pat labai patikdavo klausytis jo pasakojimų apie revoliuciją, apie Džo Hilą45, Piotrą Kropotkiną46 ir Petersono streiką47. Jo mėgstamas priežodis — „po revoliucijos”. Kai žmonės pirkdavo knygas, jis atsiprašinėdavo, kad ima pinigus ir kartodavo, kad po revoliucijos knygos bus nemokamos — tarsi kokia viešoji paslauga, kaip gatvės šviesos. Dar jis aiškino, kad Jėzus buvo komunistas, tuo kai kuriuos papiktindamas.