Сэм Сэвидж - Firminas

Žinojau, kad netrukus išvykstame. Leistis Liftu į krautuvę kasdien darėsi vis sunkiau, ir dažnai pagaudavau save mąstant apie mirtį. Svarsčiau, kas nutiktų, jei vieną naktį grįžęs namo Džeris rastų mane negyvą, o mano vargšą kūnelį — sustingusį ir atšalusį. Spėju, mano burna būtų vos praverta ir matytųsi geltoni dantys. (Paprastai stengiuosi viršutine lūpa gerai juos pridengti.) Ir ką jis tada darytų? Pakeltų už uodegos ir išmestų į šiukšlių dėžę? O kas gi jam beliktų ? Gal palaidoti Miesto sode?

— Ką čia veiki, drauguži?

— Laidoju žiurkę, pareigūne.

— Laidoji ką ?

Šiurpau vien nuo minties, kad būsiu pakeltas už uodegos ir išmestas į šiukšlinę.

Apskritai laikai tebebuvo geri, tegu ir užliejami melancholijos bangų, ir dabar mielai juos prisimenu, o kartais ir vėl sugrąžinu, kai noriu išginti liūdesį, pamiršti senatvę ir vienatvę. Vėl grąžinu Džeriui jaunystę, tamsias garbanas ir baltai švytinčią šypseną iš fotografijos. Ištempiu mus iš kambarėlio Kornhilo gatvėje ir nuskraidinu virš Bostono, pro Misisipę ir Uolinius kalnus, ir nuleidžiu į barą ar kavinę kur nors San Franciske, — fone matome mirguliuojančią įlanką, — kartais dar pakviečiu prisijungti ką nors iš Didžiųjų Rašytojų, Džeką Londoną ar Stivensoną, ir vakarėlis įsisiūbuoja.

Visada tikiuosi, kad viskas tęsis amžinai, bet niekas niekada nesitęsia. Iš tiesų niekas neegzistuoja ilgiau nei akimirką, išskyrus tai, ką saugome atmintyje. Visada stengiuosi viską išsaugoti — verčiau mirsiu, nei pamiršiu, — tačiau sykiu laukiau kelionės į San Franciską, norėjau palikti viską praeityje. Toks jau tas gyvenimas — jo visiškai nesupaisysi. Praleidau su Džeriu šešis mėnesius ir septynias dienas. Medžiai Miesto sode metė lapus, tas raudonai geltonas šiukšleles ant liūdnai šiugždančios žolės, o Skvere merdėjo vis daugiau krautuvių, vienas po kito buvo užkalami jų langai ir durys. Visur mėtėsi šiukšlės, jos voliojosi gatvėse ir grioviuose, o kartais pralekiantys sunkvežimiai išvėtydavo ir išsukdavo jas sūkuriais, tarsi medžių lapus. Naktys tapo tykesnės nei kadaise, ir visada girdėdavau Džerį paršlepsint namo, dar laiptuose atpažindavau jo žingsnius. Jie buvo lėtesni ir sunkesni, labiau nuvargę, nei kitų gyventojų — netgi Kirilo, kuris buvo storas, sirgo astma ir viršun uždūsuodavo ne ką greičiau.

Vieną naktį gulėjau nemiegodamas, kaip paprastai, viena ausimi laukdamas jo pareinant, ir kalbėjausi pats su savimi, kai išgirdau atsiveriančias ir užsiveriančias laukujės duris, o tada lėtai laiptais lipančius pažįstamus žingsnius: iš pradžių vienas maršas, tada sustojimas aikštelėje, kaip visada. Netrukus, pamaniau, jis atvers duris, ir jei nebus per daug prisišniojęs, uždegs šviesą, nusirengs ir prisės ant lovos krašto vienais šortais, kad persimestų su manim vienu kitu žodžiu. Jam beveik pasiekus viršų, pasigirdo triukšmas. Iki tol niekada ir nieko nebuvau girdėjęs krentant nuo laiptų, bet dar tebeaidint pratisam bildesiui, jau žinojau, ką jis reiškia. Po to nebebuvo nė garso, tiktai tyla nusileido it antklodė.

Tikėjausi, kad tuoj atsilapos visos laiptinės durys, pasigirs susirūpinę riksmai ir skubantys žingsniai. Bet nieko nenutiko. Džerio kritimas supurtė namus Riverėje ir Belmonte, bet niekas taip ir neišgirdo. O aš neturėjau kaip prasmukti į laiptinę. Net ir žinodamas, kad tai beviltiška, kaip paklaikęs bandžiau pralįsti pro durų plyšį, letenomis triukšmingai kabindamasis į grindis. Tada prisiverčiau atsisėsti ramiai, giliai įkvėpti ir pamąstyti. Turėjau rasti būdą, kaip pasiekti Džerį, nors neturėjau supratimo, ką pasiekęs daryčiau. Taigi Liftu nusileidau į dantisto kabinetą ir aplaksčiau abu kambarius, ieškodamas būdo patekti į laiptinę. Žinojau, kad nutiko kažkas baisaus. Visą gyvenimą mane slėgė, kone paralyžiavo, nesveika vaizduotė, ir visą laiką bėginėdamas šen bei ten mačiau Džerį, sudribusį ir siaubingai išsitaškiusį, ir jaučiau jį mirštant vėl ir vėl iš naujo. Galų gale apimtas nevilties kūlvirsčiais nugriuvau Liftu iki pat rūsio, praropojau po durimis į skersgatvį ir nubėgau iki durų su iškaba KAMBARIŲ NUOMA, nė nepaisydamas, kad kas nors mane pastebės. Bet ir pro ten negalėjau patekti vidun. Ant durų puikavosi užrašas BESKAUSMIS DANTŲ GYDYMAS, o kažkur anapus šių žodžių gulėjo Džeris, kamuojamas skausmų arba nebegyvas.

Taigi grįžau į knygyną, vargais negalais — buvau nusėtas mėlynėmis — užropojau į Balioną ir ėmiau laukti. Apyaušriu gatvėje pasigirdo šūksniai, paskui sirena. Vos prisiartinusi ji tuojau vėl ėmė tolti, išsigandusi ir aimanuodama, kol išnyko kažkur mieste, į vakarus nuo Skvero.

Kai Šainas devintą ryto atidarė krautuvę, visi supuolė vidun, o galvos kinkavo ir lingavo aplinkui stalą kaip obuoliai vandens statinėje. Kurį laiką jie aptarinėjo nelaimę — visi leido kakarines sykiu, ir iš to klegesio mane pasiekė vienintelis aiškus faktas, kad Džeris Magūnas nukrito nuo laiptų ir buvo be sąmonės nugabentas į pagrindinę miesto ligoninę, — o tada jie perėjo prie kitų dalykų, lūžusio Alvino motinos šlaunikaulio ir beisbolo.

Grįžau viršun į kambarį. Atrodė, kad jo nebėra jau metų metus. Nepajėgiau atsukti riešutų sviesto dangtelio. Ant stalo gulėjo sveikas duonos kepalas — pragraužiau celofaną ir šiek tiek užkandau. Visą naktį sėdėjau didžiajame krėsle. Kad nebegalvočiau apie Džerį, nukeliavau į Paryžių ir bandžiau surasti namą, kuriame kadaise gyveno Džoisas, bet gatvės ženklai buvo išsilieję, ir aš jo neradau.

Kitą dieną prieš atsidarant krautuvei jau sėdėjau Balione. Galvos susitelkė drauge ir ėmė kinkuoti. Šainas jau buvo užsukęs į ligoninę aplankyti Džerio. Jam pasakė, kad krisdamas Džeris nesusižalojo, tačiau patyrė smūgį, gulėjo be sąmonės ir buvo maitinamas per vamzdelį, ir jie nesitikėjo, kad jis atsigaus. Galbūt mirs rytoj, galbūt po metų.

— Ką gi, — tarė Džordžas, — bent jau mirs miegodamas. Velniškai tikiuosi mirti savo lovoje, vidury gražaus sapno. — Jis jau ruošėsi papasakoti savo sapną, bet jį nutraukė Alvinas.

— Jo, o jeigu tai nutiks vidury supisto košmaro?

— Na, tada bent košmaras baigsis, — tarė Šainas, ir smagiai susijuokė.

— Eina šikt, — tarė Alvinas.

Nebenorėjau klausytis tų liūdnų juokelių apie mirtį, taigi Liftu užkilau atgal į viršų ir sukirtau pusę duonos riekės, tada susirangiau fotelyje ir svajonėmis grąžinau Džerį į gyvenimą.

Buvau tikras, kad jis niekada nebegrįš namo, tad nusprendžiau, kad nieko tokio, jei pasiknaisiosiu po jo daiktus. Kai kas nors miršta, arba lieka nei gyvas, nei miręs, tai vadinama ne šnipinėjimu, o tyrimu. Aš taip norėjau rasti istoriją apie žiurkę. Nuo tada, kai nugirdau jį prasitariant Normanui, buvau tikras, kad toje istorijoje kažkokiu būdu rasiu atsakymą, skirtą sau. Atsakymą į ką? Ką gi, žinau, kad skamba tikrai kvailai, bet spėju, kad vis dar ieškojau savo juokingo gyvenimo prasmės, ir tikėjausi, kad gal Džeris bus ją radęs, ar bent jau aptikęs pėdsaką, ir kaip tik dėl tos priežasties jis rašė knygą apie žiurkę. Taigi praėjus porai dienų po jo išvykimo užsikeberiojau ant stalo ir atverčiau sąsiuvinį Paskutinis rimtas reikalas , kurį jis pildė visą mūsų bendrą gyvenimą, o iš ten liuoktelėjau ant knygų spintos ir vieną po kito iš lentynos ištraukiau likusius. Ant kiekvieno viršelio baltame stačiakampyje buvo įrašytas pavadinimas ir data — nuo pat 1952-ųjų — Balandis, kuris buvo feniksas , Begalinis projektas , Šunžvaigždė sužibo — iš viso dvidešimt du sąsiuviniai, ir visur tas pats: idėjos būsimiems romanams, iš dalies išplėtoti siužetai, įpusėti personažų eskizai, ištisi puslapiai su pastabomis, vienur kitur pradėta ir perdirbta pirmoji pastraipa, kartais perrašytas visas puslapis, įterpiant vienintelį pakeistą žodį. Daugelis sumanytų romanų pasibaigdavo planetos sunaikinimu. Skaičiau kasdien ištisą savaitę. Naktimis tekdavo liautis, mat nepasiekiau sieninės lempos jungiklio. Sąsiuviniai buvo kupini nuostabiausių idėjų, ir ilgomis gūdžiomis naktimis kai kurias jų įgyvendindavau sapnuose. Tiktai istorijos apie žiurkę tarp jų nebuvo. Niekur neaptikau žodžio žiurkė , nė sykelio.