Сэм Сэвидж - Firminas

Žiurkėms taika menkai skiriasi nuo karo, tad dauguma jų kaip mokėdamos tęsė įprastą gyvenimo būdą. Vidutinė žiurkė nemato didelio skirtumo tarp stovinčio pastato ir griuvėsių krūvos, tik griuvėsiuose galima geriau pasislėpti. Kai pastatas nuvirsdavo žemėn, žiurkės pasitraukdavo į apgadintus rūsius, sulūžusius kanalizacijos vamzdžius ir plyšius. Globe parašė straipsnį apie žiurkes, įsikūrusias griuvėsiuose, ir Logas pasiuntė komandas baltais kostiumais pribaigti jų nuodingomis dujomis, kurias jie žarnomis pumpavo tarp nuolaužų. Prasidėjo pats tikriausias egzodas. Kas naktį prasilenkdavau su ilgomis eilėmis klajojančių žiurkių, kartais drauge slinkdavo ištisos šeimos. Globe straipsnis vadinosi GRIŪTIS ATSKLEIDŽIA ŽIURKIŲ NACIJĄ. Visas rajonas buvo įvardytas „nevalyvu ir apniktu žiurkių“.

Apniktas — įdomus žodis. Normalūs žmonės neapninka, negalėtų apnikti net bandydami. Niekas negali apnikti, išskyrus blusas, žiurkes ir žydus. Jau jeigu apnikai kažką, tai pats prašaisi bėdos. Vieną dieną šnekučiavausi bare su tokiu žmogėnu, kuris pasiteiravo, kuo aš gyvenime užsiimu. Atsakiau: „Apninku.” Maniau, nuskambės ironiškai, bet jis nepagavo. Pagalvojo, kad „bankininku”, ir ėmė kaulyti patarimo, kur jam dėti savo pinigus. Taigi patariau investuoti į statybas. Subingalvis.

O paskui užsidarė Rialto. Vieną naktį radau jį tamsų ir nebeveikiantį. Jokių Meilučių, jokių kukurūzų spragėsiu. Dabar man, kaip ir visiems kitiems, teko veltėdžiauti gatvėse ir griuvėsiuose, todėl ėmiau pastebėti negyvas žiurkes, kartais tysančias tiesiog vidury šaligatvio. Maistas tapo deficitu, nebent nugvelbdavai darbininkų pietų nuograužas, ir prasidėjo baisybės. Kai kurios išbadėjusios žiurkės ėdė draugių lavonus, kaip šakalai. Man buvo dėl jų gėda, bet sykiu gėdijausi, kad jaučiu gėdą. Net geriausiais laikais nebuvau nei stiprus, nei greitas. Dabar šlubčiojau, buvau susenęs. Visą laiką norėjau valgyti. Kada pats kibsiu į lavonus? Ar mane suvaržys perdėm žmogiški skrupulai? Naktimis grioviai knibždėjo žiurkių. Pasirodė, kad pastebėjau porą brolių, bet nebuvau tikras. Prabėgo jau daug laiko, o žiurkės visos panašios. Kartais besibastydamas praeidavau sveikus pastatus su nuplėštais fasadais, iš lauko matėsi visi kambariai, kai kuriuose tebebuvo baldai, ant sienų išlikę tapetai ir vonios kambariai su visomis kriauklėmis ir unitazais. Atrodė kaip milžiniški lėlių namai.

Vieną rytą į krautuvę užsuko Šainas, lydimas dviejų vyrukų su kombinezonais. Vyrukai išnešė stalą, krėslą ir visus knygų stelažus, kurie nebuvo pritvirtinti prie sienų, sukrovė juos į sunkvežimį ir išvažiavo. Šainas dar truputį pasivaikščiojo po krautuvę. Šį kartą neverkė. Ant grindų mėtėsi kelios knygos, ir jis vaikščiojo jas spardydamas. Tada išėjo ir užrakino duris. Stebėjau, kaip įsimetė raktą į švarko kišenę ir nulingavo gatve. Daugiau jo nebemačiau.

15 SKYRIUS

Tuo metu buvau kupinas ryžto pasekti Šaino ir šimtų savo gentainių pavyzdžiu. Maniau, kad bet kurią minutę nešiu iš čia kudašių. Maniau, kad galbūt vertėtų pamėginti rasti kokį kitą knygyną — kad ir anapus upės, Kembridže, o gal nuvaryti į Viešąjį parką ir susimesti su kuriuo nors iš senųjų Džerio bičiulių. Visgi kažkas, ko nė pats sau negalėjau paaiškinti — letargija ar sąstingis — sulaikė mane nuo to žingsnio, ir aš kiekvieną dieną atidėliojau išsikraustymą. Vis dar pajėgiau pasirankioti pakankamai maisto, kad pratempčiau, nors nepakankamai, kad likčiau sotus. Griovimo darbai jau pasiekė Bretlo gatvę, ir buvo akivaizdu, kad Kornhilo dienos taip pat suskaičiuotos. Jaučiausi senas ir pavargęs. Žiurkės gyvenimas trumpas ir pavojingas, užtat nors greitai pasibaigia — ir vis dėlto, kol jis tęsiasi, tol atrodo ilgas. Kiauras dienas, jeigu nemedžiodavau gatvėse maisto, tai slankiodavau po tuščią krautuvę. Buvo likę ne kažin kas skaitomo, tik kelios nuobodžios religinės brošiūros. Bet perskaičiau ir jas.

Prieš dvi dienas pylė smarkus lietus, jis nuplovė dulkes ir nuosėdas nuo griuvėsių, ir gatvėmis tekėjo purvini upeliukai. Ant Pembruko knygyno grindų, sučaižyti lietaus šešėlių, voliojosi pabirę kelių vakarienių likučiai, kuriuos buvau atsitempęs iš gatvės, maisto kąsniai ir trupiniai, sumišę su žiurkiško gyvenimo atmatom — riebaluota vyniojamojo popieriaus skiaute, riebaluota kumpio virvele, žemės riešutų kevalais, picos plutgaliu. Dėl lietaus buvo sustoję darbai, nutilo ir mašinų riaumojimas, dabar riaumojo tik lietus. Jaučiausi neramus ir prislėgtas, visą rytą slankiojau pirmyn ir atgal po krautuvę, pirmyn ir atgal. Lietus nesiliovė; jau nuo pusiaudienio ėmė temti, ir aš nusprendžiau eiti viršun ir šiek tiek pagroti. Kilti Liftu buvo sunku, ir tyloje girdėjosi mano šnopavimas.

Kambaryje šviesa buvo pakitusi. Pastebėjau tą iš karto, tik iškišęs nosį iš skylės. Nelijo, ir pro pravirą langą švietė saulė. Sugrįžo visi baldai: lova ir staliukas emaliuotu viršum, senasis odinis krėslas, knygų lentynos ir visos knygos. Spintos durys buvo pravertos, ir joje vėl buvo pilna šlamšto. Surūdijusi šiukšlinė tebebuvo vietoje, taip pat ir mano pianinas su visais įbrėžimais. Tai Džeris, pamaniau, Džeris grįžta namo. Suformulavau žodį PRISIKĖLIMAS ir palikau jį švytėti. Prisėdau prie pianino ir truputį pabarškinau, tik tiek, kad pamankštinčiau senus pirštus, laukdamas žingsnių laiptuose; paskui įsivariau skambinti Koulo Porterio „Panelę Otis” ir „Mano širdis priklauso tėtukui”. Jei galėčiau rinktis, mieliau būčiau Koulu Porteriu, nei Dievu. Tęsiau su Geršvino „Jaučiu ritmą”, ir netrukus iš tikrųjų pagavau ritmą, pianinas šokinėjo, o aš strykčiojau aplink jį ant kėdutės ir plėšiau kiek gerklė nešė. Tačiau net pasinėręs į muziką, vaizdams skrajojant tarp mano ausų taip greitai, kad sukosi galva, pajutau, kad kažkas labai tyliai įžengė į kambarį ir dabar sėdėjo ant lovos man už nugaros. Jaučiau, kaip manęs klausosi. Džeris, pamaniau. Ir toliau dainavau, o dainuodamas lėtai pasukau galvą ir pažvelgiau už savęs.

Niekada iki tol nebuvau matęs jos spalvotos, tad iš pradžių nepažinau. Ji sėdėjo ant lovos, ant kelių sunėrusi žieduotas rankas. Vilkėjo juodąją suknią iš Svingo . Grožėdavausi, kaip suknia jai šokant sukasi ir banguoja, pakildama iki pat klubų. Iš tos suknios pažinau, kas ji tokia. Buvo labai pasikeitusi. Tik balsas liko toks pat. „Puikumėlis”, — tarė ji, — „prašau, nesustok.” Taigi tęsiau toliau. Vėl pagrojau visą gabalą nuo pradžios, šį kartą su savom variacijom, tada atsistojau ir nusilenkiau. Parodžiau „viso gero, užtrauktuk”, ir mačiau, kad ji suprato. Ji juokėsi kaip niekas kitas. Tebebuvo graži, nors pastebėjau, kad kažkas sunkaus, laikas ar liūdesys, pasmakrėje susuko neryškias vijas ir išvagojo akių kampučius. Jos akys buvo mėlynos.

Nuėjau prie lango. Lauke buvo sutemę. Ji priėjo ir atsistojo man už nugaros. Jaučiau jos žvilgsnį. Tarytum debesį jaučiau už savęs juodąją suknią. Suvokiau, kad esu aukštas.

Pro langą mačiau neaprėpiamą griuvėsių lygumą, kaip iš Hirosimos nuotraukų, kuri tęsėsi iki pat horizonto. Nustebau, kad griovimas nuėjo taip toli; planuose to nebuvo. Nuo skersgatvio po mano langu iki pat dangaus tęsėsi akmenuota prerija. Pastatai buvo sugriauti, susmulkinti iki langų, durų, laiptų, lentų, plytų, rankenų, o šie savo ruožtu buvo susmulkinti į tokias mažas daleles, kad joms net vardų nebebuvo, ir visa tai buvo paskleista, sumalta ir pervažiuota tol, kol nebeliko nė prasmės ir tebuvo vien griuvėsiai ir tuštuma, o viso to viduryje stovėjo Kazino teatras.