Сэм Сэвидж - Firminas

KNYGOS DYKAI

Kiek pajėgsi išnešti per 5 minutes

Tai štai ką jis sumanė. Išdalinti visas knygas buvo toks dosnus poelgis ir bylojo apie tokią gilią neviltį, kad aš beveik pamilau jį iš naujo. Knygos dykai, lyg po revoliucijos. Gaila, kad Džeris to nepamatys. Į skelbimą buvo tuoj pat sureaguota — nuostabu, kaip nemokamos prekės išjudina žmones, — ir ateinančias penkias dienas tvyrojo chaosas. Globe parašė straipsnį, ir penkiaminutės reidu susigundė tokia galybė žmonių, kad teko kviesti raitąją policiją — vienu metu eilė tęsėsi per visą Kornhilo gatvę ir dar už kampo. Jie atėjo pasiruošę popierinius maišus, kuprines, kartonines dėžes, netgi lagaminus, ir išėjo prisikrovę su kaupu. Kai kurie tiek įsijautė, kad čiupo tai, ko visai nenorėjo, ir vakare po uždarymo gatvė buvo užversta pamestomis knygomis. Šainas vaikščiojo su popieriniu maišeliu ir rankiojo jas nuo žemės, ir tas, kurios nebuvo pernelyg sutaršytos, dėjo atgal į lentynas rytdienos atakai, o likusias išmesdavo. Iš pradžių buvo labai įdomu, o paskui labai liūdna. Krimtausi vaikštinėdamas naktį po krautuvę — vietą, kurioje praleidau visą savo gyvenimą, savo tikruosius namus, — ir regėdamas visas tas tuščias lentynas. Ypač graudu buvo sekmadienį, kai lijo lietus. Nusileidau žemyn ir atsisėdau ant raudonosios krėslo pagalvėlės, žiūrėjau pro krautuvės langą, stebėjau, kaip lietus purvinais latakais žliaugia per apdulkėjusį stiklą. Pasirėmiau skruostą letena ir susimąsčiau apie prancūzų poetą Polį Verleną48, kuris parašė garsų eilėraštį apie lietų virš miesto. Kai lyja, širdis verkia. Puikiai supratau, ką jis turėjo galvoje, nors ten buvo Paryžius Prancūzijoje, o čia — Skali skveras Bostone. Tąsyk labiau nei bet kada ilgėjausi Normano. Ilgėjausi mūsų pokalbių prie kavos, savo suvarstomų mokasinų, sukrautų ant jo stalo, šiltos ir šviesios krautuvės jaukumo, kol už lango lyja lietus. Kartais pakviesdavau jį vėl užsukti, mudu aptarinėdavome Šaino istoriją, pergales ir nuopuolius, ir visgi tai nebedžiugino taip, kaip tada, kai laikiau jį tikru.

Didžiąją dienos dalį leisdavau gulomis, visas keturias kojas užvertęs į viršų, svajodamas ir prisimindamas, arba grodamas pianinu, prisimindamas ir svajodamas. Pastebėjau, kaip keičiasi mano svajonės. Jos tapo švelnios ir nostalgiškos, pakraščiuose patamsėjusios, be to, man nebepasitaikydavo tiek jaudinančių nuotykių. Siaubingai ilgėjausi praeities, netgi bjauriausių akimirkų. Nepamiršau nieko, kas buvo nutikę, ir beveik nieko, ką buvau skaitęs, taigi sukaupiau baisybę prisiminimų. Mano smegeninė buvo tarsi gigantiškas sandėlis — galėjai jame pasiklysti, prarasti laiko nuovoką naršydamas po dėžes ir dėžutes, iki kelių klampodamas per dulkes, ir dienų dienas nerasti išėjimo. Apsigyvenęs pas Džerį, netrukus ėmiau žaisti su praeitimi, šen bei ten pagražindamas, kad atrodytų panašiau į tikrą istoriją, be to, pradėjau painioti prisiminimus su svajonėmis. Turbūt padariau klaidą, nes juo ilgiau žaidžiau, juo labiau jie panašėjo vieni į kitus, ir man buvo vis sunkiau atskirti tai, ką prisiminiau, nuo to, ką išsigalvojau. Pavyzdžiui, ėmiau abejoti, kuri iš figūrų buvo tikroji Mama — stora ėdrūne ar laiba, meili suvargėlė, ir koks buvo jos vardas — Flo, Didi ar Gvendolina. Visi tie archyvai egzistavo tik mano galvoje. Neturėjau jokių apčiuopiamų įrodymų, nei dienoraščio, nei seno šeimos draugo. Kaip galėjau pasitikrinti? Visa, kas man beliko — lyginti vieną sąmonės vaizdinį su kitu, tokiu pat įtartinu, ir galop jie visi susipainiojo į raizgalynę. Mano protas virto labirintu, priklausomai nuo nuotaikos, viliojančiu arba bauginančiu. Pagrindas slydo iš po kojų, ir keisčiausia, kad man tai neberūpėjo.

Pasaulis sparčiai ėjo į pabaigą. Laivas skendo, Šainas mėtė per bortą knygas, o po savaitės sudegė Senasis Hovardas. Kadaise garsas apie šį teatrą sklido per visą Ameriką. Praslinkdavau pro apleistą jo korpusą pakeliui į Rialto. Pilko akmens fasadas, milžiniški gotikiniai langai — galvotum, bažnyčia, jei ne didžiulė gatvėn išsišovusi iškaba, kurioje iš elektros lempučių buvo sudėliotas pavadinimas SENASIS HOVARDAS. Vyliausi, kad tos lemputės kada nors užsidegs, bet taip ir nesulaukiau. Panašumas į bažnyčią buvo ne iš piršto laužtas — Senąjį Hovardą pastatė mileritai, religinė sekta, kurios pasekėjai tikėjo artėjančia pasaulio pabaiga. Ką gi, jie neklydo. Tik pagal jų apskaičiavimą, kuris rėmėsi Biblija ir galybe abejotinų formulių, pabaiga turėjo ateiti 1844 m. spalio 22-ąją. Ruošdamiesi šiam įvykiui, tūkstančiai fanatikų išpardavė visą savo turtą ir pastatė milžinišką bažnyčią, kuri kartu buvo ir tvirtovė, tikėdamiesi joje rasti prieglobstį prasidėjus katastrofai. Skaičiau apie tuos žmones ir žavėjausi. Jie buvo visai kaip aš — visur su savimi tampėsi baisios nelaimės nuojautą. Kai spalio 23-iąją patekėjo ta pati įprasta saulė, jie, savaime aišku, labai nusivylė. Jie pardavė bažnyčią, o kas jiems nutiko paskui, nežinau. Tikiu, kad po viso šito gyvenimas turėjo atrodyti ganėtinai nuobodus. Bažnyčia virto teatru (ten vaidino ir Edvinas Būtas), paskui vodevilio klubu, o galiausiai striptizo baru. 1952-aisiais, dar iki mano gimimo, miesto savivaldybė uždarė jį visam laikui. Neva dėl gašlių ir amoralių pasirodymų. Ypač buvo puolama Selė Keit, spenelius ir sėdmenis puošusi kutais, kuriuos mokėjo sukti kaip lėktuvo propelerius priešingomis kryptimis. O, kad būčiau matęs. Vėliau Hovardas virto eiline žiurkių landyne. Ten gyveno pusė Skvero žiurkių.

Pagaliau pasaulis iš tikrųjų ėjo į pabaigą, o su juo ir Hovardas. Kiurksojau Balione, kai jis užsidegė. Pažiūrėti gaisro iš visų krautuvių supuolė žmonės. Netgi Šainas pašoko ir išbėgo, iš paskos užrakinęs duris. Buvo vidurdienis, o jis netgi pamiršo užkabinti kortelę GREITAI GRĮŠIU. Jeigu dar vis abejočiau, vien tai mane įtikintų, kad jis meta knygų verslą. Abu mes metėm. Visą popietę kaukė sirenos, o vakare eidamas pro šalį radau tik išorines sienas, rūkstančius griuvėsius, gatvėje buvo pilna pelenų ir purvo. Keletas žmonių klampojo po purvą, iškėlę plakatus GELBĖKIME SENĄJĮ HOVARDĄ bei SAUGOKIME PAVELDĄ. Jis man niekada neatrodė ypatingai vertas saugojimo, be to, nemėgau jame įsikūrusių nuskurėlių žiurkių. Pagaliau jų nusikratė, pamaniau. Paryčiais, kai griuvėsiai tebesmilko, buvo atgabentas didžiulis kranas. Plieninio troso gale kabojo milžiniškas geležinis rutulys; krano strėlė svyravo, rutulys siūbavo vis aukščiau ir aukščiau, tada atsivedėjo, kranas staigiai pajudėjo, ir rutulys, siūbuodamas į priekį, aukštyn ir žemyn, trenkėsi į Senojo Hovardo sieną. Matyt sienos buvo tikrai tvirtos, nes su kranu jų nugriauti nepavyko. Tada jie atsiuntė minuotojus, kurie po sienomis padėjo dinamito ir jį susprogdino. Kartojo tris kartus, ir kas kartą nuvirsdavo vis kita siena, o pakilusi pelenų ir dulkių banga ritosi gatve keletą kvartalų į priekį, ant purvinų pastatų palikdama dar daugiau purvo.

Kitą rytą Generolas Logas davė signalą, ir akrai sunkiosios technikos pradėjo galutinį Skvero šturmą, žiaumodami nuo kraštų, su kiekvienu kąsniu surydami po namą. Jie naudojo griaunamuosius kranus ir milžiniškus šarvuotus buldozerius, kurių vairuotojai dėvėjo šalmus bei apsauginius akinius ir sėdėjo plieniniuose narvuose. Kas kartą nuvirtus pastatui darbininkai džiūgaudavo, sukraudavo nuolaužas į milžiniškus savivarčius ir išveždavo lauk. Gatvėse tvyrojo dūmai, dulkės ir mašinų riaumojimas, o krautuvės langus retkarčiais sudrebindavo galingas babach — tai buvo dinamitas.