Сэм Сэвидж - Firminas

Leidau laiką misdamas duona ir skambindamas pianinu. Grodamas galvodavau apie Mamą, kuri prapuolė, Normaną, kuriam nepavyko egzistuoti, visuomet — apie Džerį, kuris liovėsi egzistuoti, ir žinoma, save, kuris nebuvo tikras, ar nori egzistuoti. Supratau, kad anksčiau nė nenutuokiau, kas yra vienatvė.

Po dviejų savaičių atvyko Džerio tėvai — vos spėjau šmurštelėti po kriaukle prieš pat atsiveriant durims. Man niekada nebuvo šovę į galvą, kad toks senis kaip Džeris gali turėti tėvus. Jie buvo neapsakomai seni, abu visiškai pražilę, sulinkę ir sukriošę, papilkėjusia ir raukšlėta it gnomų oda. Jų veidai buvo malonūs, ypač motinos, kadaise aiškiai buvusios aukšta moterimi, tik su laiku visai susisukusios. Atrodė taip, lyg būtų nužengę iš stebuklų pasakos, tad motiną įsileidau į savo mintis ir pavadinau Senole. Su jais buvo tamsiaplaukis vyriškis, jaunesnis, bet iš tiesų nebejaunas, — kaip spėjau, Džerio brolis, mat jo galva buvo tokia pat didelė, — kurį pavadinau Jaunėliu.

Tėvas buvo labai orios išvaizdos, su tamsiu kostiumu ir kaklaraiščiu, jis turėjo plačią plonalūpę burną, kuri neatsiverdavo nei dažnai, nei plačiai, o kai atsiverdavo ir išleisdavo keletą žodžių, vėl staigiai užsitrenkdavo, visai kaip spąstai, nukąsdama paskutinius kiekvieno sakinio skiemenis tarsi sprunkančio gyvūno uodegą. Pavadinau jį Karalium. Stebėjau juos iš po kriauklės, kol jie pakavo daiktus, kraudami į dėžes daiktus, kurie buvo ne dėžėse, ir traukdami iš dėžių jose buvusius daiktus, juos žiūrinėdami, tada grąžindami atgal. Taip jie užtruko visą dieną. Džerio sąsiuviniams deramos pagarbos jie neparodė. Tik pervertė ir sumetė į dėžę.

Vienintelis jų dėmesį patraukęs daiktas buvo batų dėžė, prikrauta laiškų. Visi trys susėdo ant lovos, motina įsitaisė tarp abiejų vyrų, ant kelių pasidėjo dėžę ir vieną po kito ėmė traukti iš vokų laiškus ir garsiai juos skaityti, o kiti atpažinę linkčiojo. Ne iš karto pagavau, kad ji skaito jų pačių rašytus žodžius, kad tai buvo jų laiškai Džeriui — plepūs ir nerišlūs, kupini vietinių gandų (kas vedė, kas mirė, kieno dukra numetė svorio, kieno sūnus sudaužė naujutėlaitį oldsmobilį), užversti daugiažodžiais klausimais („Ir kas gi, tavo manymu, praėjusią savaitę apsivedė?”) ir pribaksnoti šauktukų, kuriuos motina perskaitydavo kaip žodžius („O Sisės vyras Karlas buvo sustabdytas už greičio viršijimą, ir spėk, kas buvo mašinoje, ogi Elena Brunson, šauktukas, šauktukas”). O greitai jau visi trys verkė, netgi Karalius, apsukęs apačion savo plačią burną. Atrodė kaip senas klounas. Motina nesiliovė skaityti net verkdama, ir dėl to visiems buvo tik dar graudžiau. Joks Džerio daiktas neprivertė jų pravirkti, netgi jo vargani sušmurę apatiniai, tik jau ne graudūs pustuščiai sąsiuvinukai. Įtariu, kad iš tiesų jie apverkė save pačius, savo prarastą laiką. Neįsivaizduoju saviškės šeimynos ko nors apraudant. Kai kuriais atžvilgiais žmonėms nelabai pasisekė. Iš po kriauklės stebėdamas ant lovos susėdusią ašarojančią trijulę, motiną, tėvą ir sūnų, pervadinau juos Šventąja Šeimyna.

Vėliau tą pačią popietę atėjo du vyrai ir viską išnešė — knygas, sąsiuvinius, baldus, netgi puodus su keptuvėmis, viską, išskyrus šiukšlių kibirą ir pianiną. Matyt suprato, kad niekas nenorės surūdijusios šiukšlinės nei sulūžusio vaikiško pianino. Šiukšlinė man nerūpėjo, vis vien neturėjau ko išmesti, bet dėl pianino apsidžiaugiau.

14 SKYRIUS

Kai nusibodo valgyti duoną, grįžau pasiganyti po Rialto. Jie teberodė tuos pačius filmus, tik dabar buvo mažiau žiūrovų, jei juos galima taip pavadinti, o ant žemės mėtėsi mažiau maisto. Šiaip ar taip, neturėjau apetito nei spragėsiams, nei „Snickers” batonėliams, po teisybei — niekam. Netgi knygyne nebepraleisdavau tiek daug laiko. Jis mane slėgė, o Šainas kėlė pasibjaurėjimą. Tiesiog tampiausi aplinkui be tikslo, užgultas sielvarto. Tai nebuvo toks sielvartas, kuris verstų aimanuoti ir rautis plaukus. Greičiau visa apimantis nuobodulys. Buvau prislėgtas nuobodulio. Bodėjausi gyvenimu, bodėjausi literatūra, netgi mirtimi bodėjausi. Nesibodėjau tik savo mažuoju pianinu, ir slenkant savaitėms, o knygų verslui lėtėjant ir prastėjant, vis daugiau laiko praleisdavau maigydamas klavišus ir pats sau dainuodamas. Kartais pamiršdavau pavalgyti, o jei ir nepamiršdavau, tingėdavau vargintis ir leistis Liftu žemyn, bastytis aprūkusiomis gatvėmis, kad pasiekčiau Rialto. Letenomis perbraukęs sau per šonus, užčiuopiau šonkaulius, styrančius kaip juodieji pianino klavišai. Į Pembruko knygyną užeidavo vis mažiau pirkėjų; smuko netgi literatūrinis porno verslas. Galų gale Šainas liovėsi pirkęs — jokių daugiau išpardavimų, jokio bamperių zulinimo į šaligatvį. Išnyko ir puošnusis senovinis kasos aparatas, parduotas priemiesčio prekeiviui. Dabar grąžą pasemdavo iš pilko metalo skardinės. Kasdien liko vis mažiau knygų lentynose, vis daugiau tuščios vietos. Jokio Dostojevskio prie D, jokio Balzako prie B. Didieji Rašytojai vienas paskui kitą sulipo į paskutinį traukinį. Šainas vis dar laikė nutaisęs orų veidą, bet aš atsiminiau senąsias dienas ir galėjau pasakyti, kad jis tik vaidina.

Įspėjimai apie iškeldinimą buvo platinami blokais, ir po kiekvienos siuntos ant langų atsirasdavo dar daugiau faneros lentų, prie durų burgzdavo daiktus išgabenantys sunkvežimiai, vis daugiau liepsnojo namų, vis daugiau ruseno griuvėsių, vis daugiau šiukšlių laužų mirgėjo tuščiuose plotuose. Ant užkaltų namų kabėjo geltoni ženklai: NEVAIKŠČIOTI, BOSTONO MIESTO NUOSAVYBĖ, PAŽEIDĖJŲ LAUKIA BAUDOS. Į vakarus nuo Skvero trūko ištisų miesto kvartalų, matėsi daug dangaus, o žvaigždės naktimis verkdavo. Krautuvininkai, Alvinas, Džordžas ir dar keli, kurių vardų nežinojau, kinkavo aplink Šaino stalą, gėrė kavą, gūžčiojo pečiais ir verkšleno. „Lyg gyventume toj sušiktoj Rusijoj”, — tarė Alvinas, visi su juo sutiko ir pritardami pakinkavo pakaušius, o tada kažkas pridūrė: „Su rotuše nepasiginčysi”, ir visi vėl palinkčiojo. Džordžas pastebėjo, kad kvaila dėl kažko plėšytis, jei vis tiek nieko negali pakeisti, ir visi vėlgi pritarė. Paskui ėmė aptarinėti Bernio Akermano širdies priepuolį ir perėjo prie opų, o tada Šainas, kuris jau kurį laiką tylėjo, prakalbo tokiu tyliu balsu, kad visi sukluso.

— Ką gi, velniai griebtų, jau aš to taip nepaliksiu , — tarė jis. — Nesėdėsiu rankų sudėjęs, kol jie vilks mane lauk su visais baldais.

Žinoma, visi panūdo sužinoti, ką gi jis darys, bet jis nesakė. Tik pratarė: „Ką nors.” Ir dar pridūrė: „Patys pamatysite“.

Kadangi puikiai žinojau, jog Šaino smilkiniuose slypi destruktyvumo ir slapukiškumo rumbeliai, o mano miesčioniškasis laikotarpis buvo jau seniai praėjęs, šie žodžiai, nepaisant dabartinės antipatijos jo charakteriui, mane smarkiai sujaudino. Buvau tikras dėl vieno: Normanas Šainas nebijo nieko. Pagalvojau apie barikadas, degančias mašinas, aukštyn ratais riogsančias siaurose gatvėse, Molotovo kokteilius. O gal tai būtų moralinis pasipriešinimas, kaip juodukų Pietuose, apie kuriuos buvau skaitęs Globė , taikus streikas priešais krautuvę — Šainas, Svetas ir Varadjanas susėdę gatvės vidury, languotais sijonėliais ir megztukais persirengusios striptizo šokėjos nešioja jiems sumuštinius, daugybė reporterių, publikos simpatijos liejasi laisvai, meras raudonuoja. Ir vėl suklydau.

Praėjus keletui dienų po to, kai paskelbė ką nors padarysiąs, Šainas knygyno lange iškabino didelį ranka rašytą skelbimą: