Сэм Сэвидж - Firminas

Jis buvo užlietas šviesos, o šonuose matėsi randai, likę atplėšus gretimus pastatus. Gatvės nebebuvo, taigi nebuvo ir adreso. Pavadinau jį Paskutiniuoju Likusiu Stovėti. Abipus kasos langelio buvo du angelai, kuriuos pirmąkart pamačiau tą naktį, kai Mama pasiėmė mudu su Luvyna į pažintinę išvyką. Jos tebeturėjo juodus stačiakampius ant krūtų ir tarpkojų, tebebuvo pakėlusios vieną koją, tarsi šoktų. Iš pastato tolyn griuvėsiais sklido blausi metalinė melodija, lyg grotų muzikinė dėžutė. Ji buvo neapsakomai liūdna — vargingai, nostalgiškai liūdna, lyg senas cirkas, kuriam gresia bankrotas. Teatras nuo viršaus iki apačios buvo apšviestas, o virš durų baltomis bėgančiomis lemputėmis — netrūko nė vienos — spindėjo žodžiai DAR VIENAS RIMTAS REIKALAS, o po juo — VISI BILIETAI UŽ PUSĘ KAINOS.

Prie kasos langelio rikiavosi eilė, žmonės stovėjo po tris ar keturis, eilė tęsėsi per visą griuvėsių lauką. Žmonės vis dar rinkosi po vieną ir po du, išnirdami iš tamsos, iš visų pusių. Jie nešėsi ryšulius ir lagaminus, o kai kurie už rankos vedėsi vaikus. Patenkinti įžengdavo į apšviestą aikštelę aplinkui teatrą, bet nė vienas nebėgo ir netriukšmavo, buvo girdėti tik menki garseliai — zyzimas, girgždėjimas ir panašiai, ir tie patys nuskęsdavo muzikoje, kad ir kokia ji buvo blausi. Šimtai žmonių rikiavosi į eilę ir tyliai judėjo į priekį link angelų, kurie kilnojo kojas, lyg šoktų. Po šiuo paveikslu prirašiau PABĖGĖLIAI. Pamaniau, kad Džeris būtų sužavėtas.

Džindžer stovėjo greta manęs prie lango. Svarsčiau, ar mato ir ji.

— Aš ten dirbu, — tarė ji. — Kas naktį nusimetu drabužius ir atlieku numerį „Pasaulio pabaigos šokis”. Tai veda juos iš proto.

Tu dirbi striptizo šokėja? — pamaniau aš.

— Tik naktimis.

Taigi tu gali skaityti mano mintis.

— Tavo mintis ir dar daugiau — tavo įsitikinimus ir troškimus.

Bet aš niekuo netikiu.

— Tu tiki, kad esi žiurkė.

Staiga muzika užgrojo garsiau, peraugdama į lėtą svingo melodiją su daug pučiamųjų.

— Imk, čia tau, — tarė ji. Ir padavė man dėžutę kukurūzų spragėsiu. Dėžutė buvo raudonai balta su klouno paveikslėliu — iš jo skrybėlės veržėsi spragėsiu geizeris.

Ir staiga vidury senojo Džerio kambario ji ėmė šokti. Niekada nemačiau jos šitaip šokančios, nebent kartais savo mintyse. Panašiai po vidurnakčio šokdavo Rialto Meilutės, gašliai kraipydamos klubus, lėtai ir tvirtai siūbuodamas į ritmą. Įsitaisiau su spragėsiais fotelyje ir žiūrėjau. Ji išlipo iš suknios, pakėlė ją pėdos galu ir nusviedė į kampą.

Po ja neturėjo nieko. Šoko nuoga. Glostinėjo gauruotą žiurkių gūžtą sau tarp kojų. Jos akys buvo primerktos, lūpos praviros. Niekada iš tikrųjų nesupratau šios išraiškos, tačiau manau, kad ji išreiškia tam tikrą žmogišką ilgesį. Apgailestavau, kad neturime kilimėlio, ant kurio ji galėtų atlikti ir tą dalį. Staiga ji palinko prie manęs, pakėlė ant rankų, ir mes ėmėme šokti kartu. Ji skrido, o aš skrajojau. Ji glaudė mane tarp savo krūtų. Įsikniaubiau į jos kvapą; priminė drėgną odą. Mudu lingavome ir sukomės; tai priminė skrydį. Kambario sienos prasiskyrė tarsi scena, ir mudu šokome didžiulėje baltoje erdvėje. Užsimerkiau ir įsivaizdavau, kad skrendame virš miesto, o visi žmonės gatvėse žiūri į mus ir rodo pirštais. Jie niekada neregėjo nieko panašaus į nuogą angelą su žiurke glėbyje. Šokome ilgai, šokome vis greičiau, muzika ėjo vis garsyn, tai buvo beprotybė ir siautulys. Ir staiga viskas sustojo. Mus užgulė tyla, ir sienos sustojo į vietas. Ji aukštielninka parkrito ant lovos. Juokėsi ir vis dar laikė mane priglaudusi. Jaučiau, kaip po manimi kyla ir leidžiasi jos krūtinė. Tada pajutau, kaip jos pirštai paleidžia mano nugarą, ir pamačiau, kad ji užsimerkė. Išsivadavau iš glėbio ir lėtai prišliaužiau prie jos veido, uosdamas kaklo aromatą ir šiltą kvėpavimą. Ant viršutinės lūpos žibėjo smulkūs prakaito deimantai, ir aš vieną po kito juos išgėriau. Jie buvo sūrūs. Buvau skaitęs, kad toks pat ir ašarų skonis.

Ji atsisėdo, numesdama mane aukštielninką ant lovos.

— Gana, — tarė ji. Žengė į kambario kampą, kur buvo nuspyrusi suknią. Pasilenkė, ir pamačiau, kad maunasi juodas kelnes.

Kas nutiko sukniai?

Ji neatsakė. Po juodų kelnių sekė balti marškiniai, paskui — juodas oficialus švarkas, priderintas prie kelnių. Ji rengėsi išeiti. Jeigu būčiau vyras, pulčiau po kojų, apsikabinčiau kulkšnis ir verkčiau. Nenorėjau, kad ji išeitų, niekada.

Neišeik.

Jos veidas tapo rūstus.

— Nebūk kvailas, Firminai. Tai iš tikrųjų galas.

Ne. Aš priversiu tave likti. Stebėk.

Parodžiau jai visus savo triukus. Nebepajėgiau padaryti salto dėl kojos, senatvės ir apsunkusios galvos, ir kas kartą pabandęs nudribdavau ant nugaros, kas sukeldavo lygiai tiek pat juoko. Tada nuėjau prie knygos ir apsimečiau skaitąs. Ji juokėsi. Bet vis tiek nepasiliko. Už lango mačiau brėkštant aušrą.

— Kazino dirbu naktimis. O dieną dirbu savivaldybėje.

— Tu dirbi jiems? Bet Džindžer, taip negalima. Jie priešai.

— Kiekvienas turi du darbus, Firminai, dieninį ir naktinį, nes kiekvienas turi dvi puses, šviesiąją ir tamsiąją. Ir tu, ir jie, ir aš. Šito neišvengia niekas.

Tada ant stalo pastebėjau milžinišką lagaminą. Ji pravėrė jį ir panaršė po pluoštą oficialiai atrodančių popierių, tada vieną ištraukė ir ištiesė man.

— Kiekvienas yra savo paties priešas, Firminai, tą jau turėtum žinoti.

Ji padėjo popierių ant žemės priešais mane. Užlipau ant jo ir perskaičiau: ĮSPĖJIMAS APIE IŠKELDINIMĄ.

Akimis permečiau puslapį iki paskutinės pastraipos. „Sutinkamai su tuo, Žiurkinas Firminas, pažeidėjas, valkata, dykūnas, pedantas, vujaristas, knygų graužikas, apgailėtinas svajoklis, melagis, vėjo pamušalas ir iškrypėlis, yra iškeldinamas iš šios planetos.” Pasirašyta paties Generolo Logo.

Kodėl tu man šitai duodi? Čia įspėjimas apie iškeldinimą.

— Arba kvietimas. Spręsti tau.

Ji išėjo, iš paskos užtrenkdama duris. Girdėjau šaižiai klaptelint užraktą, o paskui toldami laiptais žemyn nuklapsėjo jos kulniukai. Švelniai kryptelėjusios atsivėrė laiptinės durys, ir staiga pasigirdo stiprėjantis triukšmas — Kornhilo gatve aukštyn plieniniais vikšrais tarškėjo buldozeris.

Užsikoriau ant fotelio ir išsitiesiau ant nugaros visom keturiom aukštyn. Užmerkiau akis. Ne šiaip užmerkiau — užspaudžiau. Išsitraukiau savo mažąjį teleskopą ir ėmiau ieškoti Mamos. Pradėjau pasakoti savo gyvenimo istoriją. Ji prasidėjo taip: „Tai liūdniausia istorija, kokią tik esu girdėjęs.” Gulėjau ten visą rytą, sakiniai iškildavo it karavanai iš dykumos smėlynų, nešini vaizdais. Svarsčiau, kaip ją pavadinsiu. Bet istorija vis maišėsi su vandeniu. Iš pradžių tai buvo vandens stiklinės, išdygstančios netikusiose vietose, paskui vandens kibirai, o galiausiai — upės ir ištisi srautai, juose aukštyn kojomis plūduriavo vargšai kupranugariai, mosikuodami gumbuotomis kojomis, tempiami į dugną savo kuprų. Buvau siaubingai ištroškęs. Galimas daiktas, mane troškino jos prakaito druska, šiaip ar taip, žinojau, kad privalau rasti vandens. Nulipau nuo fotelio, kuriame mielai būčiau praleidęs likusią gyvenimo dalį, jei tik ten būtų vandens, ir nusileidau Liftu žemyn. Buvau silpnesnis, nei tikėjausi, ir keliskart vos nenusiritau. Svarsčiau, ar dar pajėgsiu grįžti į viršų.

Patekau į krautuvę. Priekinis langas buvo išdaužtas, ant palangės krašto telkšojo nedidelė lietaus balutė. Visą ją išgėriau ir dar nulaižiau rasą nuo stambių stiklo šukių. Nušliaužiau į kampą, kur kadaise stovėjo kasos aparatas, ir užmigau. Pirmą sykį per ištisas savaites nieko nesapnavau. Popiet mane pažadino galingas smūgis, po kurio sekė dulkių ir tinko kruša. Vėl atsimerkiau. Sienoje viršum manęs buvo atsivėręs siauras plyšys. Iškišau pro jį galvą ir apsidairiau po gatvės liekanas. Dauguma kitoje pusėje stovėjusių namų buvo dingę, o jų vietoje riogsojo nuolaužų kalnai. Didelė geltona mašina, apsitaškiusi purvais ir urzgianti, bastėsi tarytum dinozauras po kanjonus. Stebėjau, kaip ji pražioja savo baisią burną ir ima čiaumoti betono koloną, kadaise galinę Dosono aludės sienos dalį — gabalai ir kąsniai dribo iš jos žabtų kaip ryžiai iš kūdikio burnos. Langas į pasaulio pabaigą. Po kelių minučių nusisukau. Visą gyvenimą tą ir teveikiau, kad žvalgiausi į pasaulį pro plyšius, ir man nuo šito jau darėsi bloga.