Сэм Сэвидж - Firminas

Džeris kalbėdavo, aš klausydavau. Pamažu vis daugiau sužinojau apie jo gyvenimą, o jis, galiu užtikrinti, vis mažiau ir mažiau žinojo apie manąjį. Iš prigimties esu santūrus, taigi jis galėjo laisvai interpretuoti mano asmenybę. Iš manęs galėjo padaryti daugmaž bet ką, ir netrukus skaudžiai paaiškėjo, kad žvelgdamas į mane, jis matė mielą gyvulėlį, juokingą ir pokvailį, kažką panašaus į labai mažą šuniuką atsikišusiais priekiniais dantimis. Jis neperprato tikrojo charakterio — nei to, kad iš tiesų buvau baisus cinikas, pikčiurna ir melancholijos genijus, nei to, kad perskaičiau daugiau knygų už jį. Mylėjau Džerį, bet baiminausi, kad tas, ką myli jis, buvau visai ne aš, o tik jo vaizduotės vaisius. Meilė vaizduotės vaisiams man gerai pažįstama. Nepaisant saviapgaulės, širdyje visada žinojau, kad mums vakarojant dviese, geriant ir kalbant, iš tikrųjų jis kalbėdavosi pats su savimi.

Ar girdžiu prunkštimą? Tikriausiai galvojate mane prigavę. Žinau, žinau , ką sakiau anksčiau — prisipažinau, paliudijau, ir netgi šiek tiek iškrypėliškai gyriausi savo meile plyšiams, beveik patologiniu poreikiu slėptis, polinkiu į kaukes. Tai ko gi, klausiate jūs, dabar skundžiuosi, gavęs naują maskavimosi galimybę, auksinį šansą pasislėpti už neperprantamos simpatiško gyvulėlio išorės? Gerai, pasakysiu kodėl: skirtumas tarp tariamos kaukės, kuri reiškia laisvės galimybę, ir primestos kaukės — tai skirtumas tarp prieglaudos ir kalėjimo. Būčiau laimingas, galėdamas kulniuoti per gyvenimą apgaubtas gauruoto naminio augintinio maskuotės šarvo, jeigu būčiau tikras, kad panorėjęs galėsiu jį nusimesti, nusiplėšti žavingą mielą veidelį ir atsiskleisti kaip padaras, kuriuo iš tiesų buvau. Sveikas, Džeri, o štai ir aš! Žinoma, niekada nebūčiau to daręs, bet man patiko žinoti, kad galėčiau.

Nors kaukę dėvėjau oriai, ji visąlaik spaudė, ir kartais neištvėręs apgrauždavau jos kraštus. Užėjus nuotaikai, mėgau tuštintis delikačiose vietose — ant Džerio lėkštės ar pagalvės. Jis visai nesupykdavo, tačiau ir esmės nepagaudavo: jo akys regėdavo ne mažą šlykščią pabaisą, bet senąjį gerąjį Firminą, sumaniusį paišdykauti. Sykį, kai jis tingiai kasė man tarpuausį, aš atsisukau ir piktybiškai jam įkandau. Į bevardį pirštą. Dabar to gailiuosi. Klajūnas atgailos soduose.

Iš namų išlįsdavome ne vien tam, kad Viešajame parke iškišinėtume knygas. Sykį lankėmės kine. Buvo ankstyvas rugsėjis, niūri, dvoki, apsiniaukusi popietė. Džeris rengėsi išeiti, jau vėrė duris. Aš tuo metu sėdėjau ant stalo, kimšdamas jo pietų likučius ir skaitydamas vakarykštį Globė. Jis padvejojo, atsisuko ir nudelbė mane žvilgsniu, taip ir sakančiu: „Vargšelis Ernis lieka vienui vienas.” Nors dabar, kai prisimenu tą žvilgsnį, man jis atrodo greičiau pašaipus, maždaug: „Na ir kas čia per gyvūnas?” Šitaip man labiau patiktų. Kad ir ką jis būtų pamanęs, staiga grįžo į kambarį ir paėmė mane į delną. Tada įsikišo į palto kišenę, ir mudu patraukėme į kiną.

Kelias į Rialto buvo nepaprastai įdomus ir kartu liūdnas. Niekada nebuvau to daręs dieną, ir dabar, mums šuoliuojant šaligatviu, dairiausi iš po antkišenio ir stebėjausi, kaip dienos šviesa išryškina aplinkos bjaurumą — ypač ši, nyki ir pilka, ne ką tesiskirianti nuo tos, kuri skverbdavosi pro mano rūsio langus. Ir ne tik šviesa. Pasaulis, kurį laikiau pažįstamu — tamsus, paslaptingas, šešėliuotas, netgi romantiškas, tegu ir kupinas pavojų, — siaubingai sunyko. Tirštas rūkas išblukino visas spalvas.

Tolybės neteko gilumos ir suskilo į pilkas ir rudas plokštumas be jokio blizgesio. Apleisti pastatai, užkalti langai, šiukšlėmis užakę grioviai, papilkėję suvargę veidai. Viskas atrodė menka, liūdna ir bjauru. Vis dėlto nekvaršinau sau galvos — buvau laimingas, žygiuodamas Bostono gatvėmis vieno iš geriausių pasaulio rašytojų kišenėje. Po teisybei, greičiau jau spūdindamas, bet sakau „žygiuodamas”, nes taip iš tikrųjų jaučiausi.

Buvau matęs visus iki vieno Rialto filmus, kai kuriuos — po keliskart, tačiau buvau visada pasirengęs pažiūrėti iš naujo. Kai priėjome kasos langelį, Džeris įsigrūdo mane giliai į kišenę, taigi negalėjau matyti plakatų ir neturėjau supratimo, ką dabar rodo. Tūnojau įmurkdytas, kol jis pirko dėžę kukurūzų spragėsiu ir kolos, o paskui nupėdino iki pirmutinės eilės. Visame kino teatre be mūsų tebuvo keli žmonės. Filmas prasidėjo beveik iškart, ir kaip tyčia, tai buvo viena iš mano nekenčiamų juostų, nors ir nuspalvinta Technicolor , ką paprastai laikydavau pliusu. Filmas vadinosi Metinukas — ilga sentimentali saga apie neturtingą berniuką ir jo globotinį elnią. Šiaip jau nemėgstu istorijų apie gyvūnus. Užtat Džeriui jos akivaizdžiai patiko, ir man dingtelėjo, kad jis atsinešė mane kartu, nes tikėjosi, jog filmas patiks ir man, ir staiga pasijutau liūdnas ir vienišas, nors nutaisiau džiugų veidą. Be elniuko ir galybės šunų, filme dar vaidino didelis lokys, vardu Lėtapėdis. Jam pasirodžius ekrane, Džeris atsisukdavo į mane pažiūrėti, kaip reaguosiu. O aš surengdavau jam visą spektaklį: plačiai išsižiodavau, sumataruodavau priekinėmis letenomis ir griūdavau aukštielninkas. Mačiau, kaip jį tai džiugino. Filmas tęsiasi, viena bėda veja kitą, kol vieną dieną elniukas trečią kartą iš eilės suėda visas vargšės šeimos grūdų atsargas, ir motina, pačiupusi šeimyninį šautuvą, jį nudeda. Aš tik apsidžiaugiau, užtat Džeris patyliukais braukė ašarą.

Likome žiūrėti toliau. Išsėdėjome Kelią į Sen Entoną ir Pamišusį monstrą , artėjo vidurnaktis. Vyliausi, kad pabaigai paliks Džindžer Rodžers, ir Džeriui teks išvysti mirties ir transformacijos sceną, bet vietoj jos pasirodė Čarlis Čanas. Vidurnaktį garbusis kinas sumirgėjęs išnyko vidury sakinio, pasigirdo įprastas krenkštimas ir kuitimasis tamsoje. Tada projektorius dūgzdamas grįžo į gyvenimą, ir angelai nusileido. Šį kartą rodė Vyrų medžioklę , vieną iš mano mėgstamiausių. Dvi Meilutės, persirengusios katyčių kostiumais, su žavingais ūseliais ir ausytėm, bandė sugauti vyrą, persirengusį žiurke, o gal pele. Jos gainiojosi jį po didžiulį namą, kone rūmus, bet jis it patrakęs šuoliavo per baldus, karstėsi užuolaidomis ir suposi ant sietyno. Paskui katytės pamėgino naują taktiką. Jos apsimetė pasiduodančios. Nusižiovavo, pasirąžė ir neva susiruošė miegoti. Tada ėmė nusirenginėti katyčių kostiumus — iš pradžių apnuoginti pečiai, po to nuostabi krūtis. Tuomet jos atrodė tokios dailios. Žinoma, kai dičkis žiurkinas išvysta jas nuogutėles, nepajėgia atsispirti — prišokuoja ir puola su abiem poruotis, iš pradžių paeiliui, tada sykiu. Dažniausiai man būna itin nemalonu stebėti Meilutes, jodomas ko nors tokio pasišlykštėtino, kaip žmogaus patinas, ir tokiomis akimirkomis verčiau nusuku žvilgsnį, tačiau dėl aiškių priežasčių šis filmas buvo išimtis. Visgi nebuvau tikras, ar jis patiks Džeriui. Taigi, kai jos pradėjo lįsti iš katyčių kostiumų, atsisukau pažiūrėti jo reakcijos. Jis buvo giliai įmigęs, atmetęs galvą ir pražiojęs burną. Apsidairęs po salę, pamačiau keletą kitų senių tokioje pat pozoje, ir man dingtelėjo: jei taip gerai nepažinočiau Džerio, palaikyčiau jį eiliniu latru, lėtai smunkančiu į nebūtį.

13 SKYRIUS

Spalį Džeris ėmė kalbėti apie kraustymąsi į San Franciską. Iš pradžių maniau, kad tai tik kalbos, kol vieną dieną jis grįžo namo, nešinas tarpmiestinių autobusų tvarkaraščiu, ir visą dieną praleido prie jo rymodamas ir svarstydamas, kuriuos miestus aplankysime pakeliui. Sąraše, kiek pamenu, buvo Bufalas, Čikaga ir Bilingsas. Taigi sėdau į Liftą, nusileidau į knygyną ir perskaičiau viską, ką galėjau rasti apie San Franciską — o radau ne kažin ką. Džeris dėjo į Friską daug vilčių. Tiesą sakant, tai turbūt buvo vienintelis kartas, kai mačiau jį trykštant nuoširdžiu optimizmu — širdyje jis buvo viskuo nusivylęs.