Сэм Сэвидж - Firminas

Priklaupęs prie karučio, Džeris sukrovė knygas į stirtas, kad matytųsi pavadinimai. Užsikoriau į aukščiausios stirtos viršūnę, ir jis tempė karutį, knygas ir mane, besišildantį saulėkaitoje, per visą Tremonto gatvę iki pat Viešojo parko — štai taip aš vėl atsidūriau knygų versle, pardavėjo pusėje.

Iki tol tik sykį buvau matęs žmonių pasaulį dienos šviesoje — aukštus pastatus, lapuotus medžius, margaspalves gėles ir praeivius, ir tąsyk buvau kone pastiręs iš baimės. Šį kartą, važiuodamas Džerio karučiu, nebijojau nieko, galėjau žvalgytis į žmonių veidus, į medžius ir jausti tai, ką jie, berods, vadina džiaugsmu. Sujungiau žodžius „gražus pasaulis“ ir paleidau juos, plevėsuojančius it transparantas, pakilti į žydrą dangų. Tiesa, buvo ir pavydo, tarsi tulžį burnoje jaučiau jo kartumą, — šiaip ar taip, tai buvo ne mano pasaulis, — bet jį nurijau. Praeiviai spoksojo į mus, ypač į mane, o aš žiūrėjau jiems pavymui juodomis nemirksinčiomis akutėmis.

Parduotuvę atidarėme greta metro stotelės Parko gatvėje. Džeris prie karučio pritaisė kartoninę iškabą. Joje ranka buvo užrašyta: KNYGŲ IŠPARDAVIMAS — NAUJOS KNYGOS SU AUTORIAUS AUTOGRAFU. Aš, kaip žinia, turėjau nemenkos patirties prekyboje, ir jei Džeris būtų klausęs patarimo (o, jei tik paklaustų!), būčiau pasiūlęs — taktiškai ir nevaidindamas visažinio — eiti ir kibti žmonėms į atlapus. Būčiau taręs: „Džeri, vaikine, turi pakišti prekę tiesiai po riebiomis jų nosimis, tuomet jie puls krapštyti pinigus, kad nusipurtytų tave nuo sprando“. Būčiau lyg senelis iš kino filmo, duodantis patarimą išeinančiam į platųjį pasaulį vaikiui (taip ir matau jo neryžtingą smakrą ir prilaižytus plaukus). Bet Džeriui trūko įžūlumo. Jis buvo visiškai niekam tikęs verslininkas. Jis tik stovėjo atsirėmęs į stotelės sieną, rūkė vieną cigaretę po kitos ir laukė, kol žmonės patys prieis. Taigi mes nesulaukėme pirkėjų antplūdžio.

Popiet baigėsi pamokos, ir priešinga Parko gatvės puse praėjo gauja dičkių vaikų, kurie mums šūkavo, unisonu skanduodami: „Magūnas, Magūnas nukrito iš mėnulio”, vėl ir vėl nuo pradžių. Džeris pasižymėjo puikia savitvarda — jis nė kartelio nepažvelgė į jų pusę, ir nė nebūtum pasakęs, kad juos išgirdo. Priėjo ir mažesnių vaikų. Jie susirinko pažiūrėti į mane — apspitę karutį man gugavo ir įkalbinėjo parodyti fokusų, lyg būčiau kokia beždžionė. Vienas mažas avigalvis atkišo pieštuką ir tarė: „Kąsk, žiurke, kąsk.” Išgirsti tai iš vaikiščio, kuris, ko gero, dar tik skiemenavo elementorių, buvo tikras pažeminimas.

Praleidome ten didžiąją dienos dalį, patį piko metą, ir gavau pamatyti, kaip medžiuose keičiasi šviesa; keli žmonės nupirko knygų, o keli priėjo šiaip paplepėti. Daugelis plepėtojų buvo tokie pat, kaip Džeris, akivaizdžiai neturintys pinigų knygoms. Jie šnekučiavosi, apkalbinėjo bendrus pažįstamus ir juokavo apie bankrotą. Vienas į kitą kreipėsi „žmogau”. Visus labai dominau aš, ir kažkas dusyk paklausė Džerio, ar aš prijaukintas, ir jis abu sykius atsakė: „Ne, žmogau, jis ne prijaukintas — jis civilizuotas“.

Tada vienas iš jų — vardu Gregoris — išeidamas atsisuko į mane ir kuo normaliausiai atsainiu balsu tarė: „Iki, žmogau“. Tai mane iš tiesų pribaigė.

Nors į Džerio duris beveik niekas nesibelsdavo, jis pažinojo daugybę draugiškų žmonių, ir praeidami jie sveikinosi — „Kaip sekasi, Džeri?”, „Vis dar laikaisi, Džeri?” — netgi policininkai. Kai esi vienišas, manau, visai į naudą būti lengvai pamišusiam, jei tik neperlenki lazdos. Bent jau mano tokia strategija. Galų gale Džeriui pavyko parduoti keletą Gūžtos egzempliorių. Manau, žmones patraukė spalvotas milžinės žiurkės paveikslas. Kiekvienam perkančiam knygą Džeris įraitydavo autografą ir dovanų pridėdavo kitos knygos egzempliorių bei savo vizitinę kortelę. Ant kortelės buvo parašyta:

E. DŽ. MAGŪNAS

Protingiausias pasaulyje žmogus

Netipiškas ir Nežemiškas Menininkas

Lygiai taip pat pasirašydavo ir knygas. Netipiškas ir Nežemiškas Menininkas. Žmones, regis, tai vežė. Ne visus, aišku, ne tikruosius buržua. Kai kurie iš jų, kostiumuoti ir su diplomatais, nužvelgdavo Džerį su kandžia šypsenėle. Mačiau, kaip tarpusavyje šnekasi ir juokiasi. Jie turėjo gražius dantis. Bet kai tik jų akys susidurdavo su manosiomis, perverdavau juos šaltu plieniniu žvilgsniu su tokia panieka, kad jie neatlaikydavo. Kaipmat nutrindavau tas šypsenėles nuo jų glotnių veidukų.

Retkarčiais žmonės sustodavo pasiginčyti su Džeriu ir jį iškvailinti. Jie negalėjo pakęsti minties, kad senas nusmurgėlis su karučiu yra protingiausias žmogus pasaulyje. Taigi jie pareikšdavo: „Jeigu esi protingiausias žmogus pasaulyje, tai kodėl pardavinėji iš karučio knygas?“ ir panašų miesčionišką idiotizmą. Bet Džeris niekada nepykdavo. Labai kantriai jiems paaiškindavo, kad iš tiesų jis turtingas, nes yra laisvas, nes jam nereikia vergauti dėl duonos kąsnio ir aštuonias valandas per dieną trinti šiknos kokiame nors beprasmiškame darbe. Jis niekada nepakeldavo balso, išklausydavo jų nuomonę, o kartais jie visai normaliai įsikalbėdavo apie rimtus dalykus, ir matydavai, kad jis pradeda jiems patikti. Kai kurie netgi pradėdavo jam pasakoti, kokie iš tiesų yra nelaimingi, guostis sumautu darbu ir nesėkmingom vedybom, ir dažniausiai galų gale nupirkdavo knygą. Manau, tikėdavosi, kad ji pakels jiems ūpą grįžus namo.

Antroji Džerio knyga nesipuikavo spalvingu viršeliu. Iš tiesų tai tebuvo pluoštas palaidų puslapių, kuriuos jis pats atsispausdino mažoje Skvero dirbtuvėlėje. Palaidus puslapius jis pavertė knyga: suspaudė tarp dviejų rudo kartono lapų, pradūrė skyles ir visą šūsnį susiuvo balta nailonine virvele. Šitoks, sakyčiau, šūdinas užmanymas gerokai mane glumino. O ir kaip man kitaip jaustis, turint omeny mano kilmę. Ant kiekvienos knygos mėlynu pieštuku didelėmis kampuotomis raidėmis buvo užrašęs pavadinimą: GELBĖJIMO PROJEKTAS.

Istorija užsimezga Žemės planetoje praėjus maždaug šimtmečiui po galingo termobranduolinio karo tarp „paskutiniųjų imperijų“, JAV ir TSRS, kuris visiškai sunaikino civilizaciją. Negana to, kad sugriovė bemaž visus miestus ir netgi mažus miestelius, karas išgyvenusioms kaimiškoms bendruomenėms įdiegė neapykantą bet kokioms technologijos formoms, kurias jie kaltino dėl užgriuvusių nelaimių. Nebebuvo tikros valdžios — tokios, kokią mes žinome, — tik klajojančios kareivių gaujos ir nedidelės, menkai susisaisčiusios valstiečių bendruomenės. Valstiečiai dirbo žemę paprastais mediniais plūgais, pasikinkę mulus, ir naktį ariama radioaktyvi dirva iš po plūgo virsdavo švytėdama kaip fosforas. Visoje Žemėje žmones kamavo siaubingos ligos, dauguma kurių nė neegzistavo prieš holokaustą, daugelis ligų pažeisdavo odą, taigi žmonės buvo aptekę skausmingomis šunvotėmis. Kadangi radiacija buvo persmelkusi kiekvieną planetos sprindį, pusė vaikų gimdavo nesveiki: luoši, akli arba imbecilai. Senosios religijos ir ideologijos, vaidinusios svarbų vaidmenį kurstant paskutinįjį karą, kurio prisiminimas įstrigo kolektyvinėje pasąmonėje kaip pasikartojantis košmaras, visiškai neteko pasitikėjimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kokie visi buvo neišmanėliai ir besmegeniai, naujos religijos kilo it grybai po lietaus. Dauguma netoli teišplito ar neilgai tegyvavo, bet pagaliau pasirodė Sudužėliai.

Naująją sektą įkūrė ypatingai kraugeriškas karys, vardu Džonas Hanteris. Vieną dieną jis prievartavo ir plėšikavo mažame kaimelyje, kai jį nuo žirgo nuvertė medžio šaka. Nors išoriškai atrodė sveikas, netrukus pradėjo gauti pranešimus iš kosmoso, ir sužinojo, kad žmonės kadaise kilo visai ne iš Žemės, nesivystė kartu su kitomis rūšimis, bet atvyko kaip sudužėliai po kosminio laivo žūties. Šios naujosios religijos mokymas tobulai sutapo su tuometine žmonių savijauta — jie nesijautė priklausą šiai planetai. Vargu ar tai buvo planeta, kuriai kas nors norėtų priklausyti. Džonas Hanteris žmones primokė, kad tereikia laukti išgelbėjimo ir siųsti kokius nors ženklus pro šalį skrendantiems kosminiams laivams. Žinoma, jie teturėjo primityvias technologijas, nebuvo nei radijo, nei ko nors panašaus, taigi signalizuoti kosminiams laivams pasirodė keblu. Tačiau Džonas Hanteris turėjo atsakymą. Jis pareiškė, kad reikia statyti piramidę — tokią aukštą, kad matytųsi iš kosmoso. Dvejus metus sugaišo klodamas piramidės pamatus ir pritraukdamas vis daugiau pasekėjų. Pagaliau sukloti piramidės pamatai visiškai uždengė senąsias Nebraskos ir Kanzaso valstijas bei didžiąją dalį Misūrio, Ajovos ir Pietų Dakotos.