Сэм Сэвидж - Firminas

Daug laiko rašymui jis irgi neskirdavo: jeigu rašymu laikysime fizinį žodžių dėliojimą popieriuje, tai daugių daugiausia po valandą kasdien. O kai rašydavo fiziškai, sėdėdavo prie emaliuoto stalo, to paties, prie kurio valgydavo ar taisydavo daikčiukus. Stalas visada buvo užverstas šlamštu — popiergaliais, knygomis, neplautais indais, drabužiais (paprastai tai būdavo skėtis) bei ardomų arba sudedamų prietaisų detalėmis, — taigi jam tekdavo nubraukti viską į šalį, kad atlaisvintų vietos rašymui. Rašydavo pieštuku į mokyklinius sąsiuvinius — tokius, kurių viršeliai marginti juodai ir baltai, imituojant marmurą, o viduryje paliktas baltas stačiakampis su eilutėmis Vardas ir Disciplina. Sąsiuvinio, kurį jis pildė mums gyvenant kartu, vardas buvo Paskutinis rimtas reikalas. Disciplinos nebuvo.

Rašydamas Džeris murmėdavo ir niūniuodavo. Niūniavimas buvo aukštas ir monotoniškas, o murmėjimas — tiesiog murmėjimas, na, gal labiau veblenimas. Skambėjo taip, tarsi kažkas melstųsi tolimame kambaryje — atrodė reikšminga ir visgi neįmanoma išskirti nė žodžio. Jis murmėdavo netgi tada, kai nesėdėdavo prie stalo ir nerašydavo. Tiesą sakant, murmėdavo visą laiką, išskyrus tuos atvejus, kai iš tikrųjų su kuo nors kalbėdavosi. Maniau, kad gal ir jis, kaip aš, rašo knygas savo galvoje. Ta mintis mane drąsino, ir apytikriai tuo metu pradėjau rimtai žiūrėti į nuosavą kūrybą.

Kartais Džeris truputį padaugindavo, ir tada grįžęs namo pakeliui į lovą trankydavosi į baldus ir užmigdavo su visais rūbais. Girdėdavau, kaip naktį keliasi jų nusirengti. O ir šiaip keldavosi nusimyžti į kriauklę. O retkarčiais užgerdavo tiek, kad nebepaeidavo. Tai visada nutikdavo baigiantis juodiesiems periodams — liūdesio periodams, kurie sukosi ratu kaip laikrodis, — ir jie visada atnešdavo daug gero. Neprieštaravau gėrimui — o ir kodėl turėčiau, turint omenyje mano paties praeitį? — bet nekenčiau juodųjų periodų. Visa giluminė neviltis, visas liūdesys ir beviltiškumas, kurį rasdavai jo knygose, tuo metu iškildavo į paviršių, burbuliuodavo jo akyse ir užmaukdavo veidą it vualis. Tais periodais jis tiesiog sėdėdavo dideliame odiniame fotelyje ir spoksodavo į sieną, praktiškai kaip katatonikas.

Jis netgi liaudavosi valgęs ir, grįžtant prie namų, nustodavo šerti mane. Tai man keldavo rimtą nerimą. Jausdavausi bevertis. Kaip jau turbūt nuspėjote, pats esu pakankamai depresyvaus būdo, žinau visas septyniolika nevilties rūšių, taigi net galėdamas kalbėti nebūčiau radęs žodžio, kuris jį paguostų. Kai kas nors apimtas nevilties tau sako, koks šaltas ir neteisingas yra pasaulis, ir kiek daug gyvenime beprasmės kančios ir vienatvės, o tu negali nesutikti nė su vienu žodžiu, atsiduri keblioje situacijoje. Tie jo užtemimai paprastai trukdavo porą dienų, ir aš iš paskutiniųjų bandydavau jį išjudinti. Imdavausi visų įmanomų gudrybių, kad tik kaip nors pralinksminčiau — dainuodavau, pianinu skambindavau bugi vugi, darydavau juokingas grimasas, vaidindavau žiurkę epileptikę — visa, kas geresniais laikais sukeldavo nenumaldomo juoko priepuolį, — bet jis, regis, nieko nepastebėdavo. O paskui, po dviejų ar trijų dienų, tikslus kaip saulėtekis, jis staiga pakildavo nuo fotelio, apsitaškydavo veidą šaltu vandeniu, užsimesdavo švarką ir kaklaraištį, ir netaręs nė žodžio išspūdindavo pro duris.

Iš pradžių tokie staigūs išėjimai mane gąsdino. Bijojau, kad jis neitų ieškoti aukšto pastato ar tilto virš ledinio vandens. Kartais įsikalbėdavau, kad esu Džindžer, ir puldavau jam iš paskos. Visada spėdavau rasti prieš pat nutinkant nelaimei, paprastai kur nors prieplaukos bare, sėdintį vieną prie stalo ir stebintį, kaip viskyje tirpsta ledas. Nedrąsiai timptelėdavau už rankovės. „Džeri, prašau, eime namo.” Jis ištraukdavo ranką ir piktai nusisukdavo. „Prašau, Džeri, grįžk namo. Man tavęs reikia.” Galų gale visada pavykdavo jį įkalbėti. Visas baras stebėdavo mus su užuojauta, ir man tai patikdavo. O iš tikrųjų, aišku, tiesiog sėdėdavau namie ir nerimaudavau. Jis negrįždavo naktį, negrįždavo dvi, o paskui ir vėl parsirasdavo — atrodydavo tikrai siaubingai, griūdavo lovon ir miegodavo kaip užmuštas. O pabudęs atvirsdavo senuoju savimi. Kalbant psichologų terminais, girtuoklystė kur kas naudingesnė, nei dauguma galvoja.

Vieną rytą, praėjus porai dienų po mano atsikraustymo, kai tebebuvau prikaustytas prie Viešbučio, mano sapnus staiga išbaidė baisus sambrūzdis. Iškišau nosį pro dėžės kraštą ir nustebau pamatęs Džerį, apsiglėbusį didelį odinį fotelį. Dūsuodamas ir kriokdamas jis bandė išstumti jį pro atvirą langą. Iš pradžių pamaniau, kad jis išmeta senąjį Stenlį, ir tikėjausi apačioje išgirsti garsų driokstelėjimą. Bet iš tiesų jis tiesiog stūmė krėslą ant metalinių gaisrininkų kopėčių, o išstūmęs išlipo paskui jį, vienoje rankoje laikydamas puodelį kavos, kitoje — žurnalą Life. Ant viršelio pastebėjau užrašą: „Kaip išgyventi atominį sprogimą“. Pasirodo, gražiu oru jis dažnai ten sėdėdavo, skaitydavo laikraštį ar snausdavo. Kartais nusivilkdavo marškinius ir degindavosi. Jo krūtinę puošė žilų garbanotų plaukų kilimėlis, V forma smailėjantis bambos link, o ant kairiojo žasto turėjo raudonos rožės tatuiruotę su apačioje melsvai išraitytu parašu, tiek nublukusiu, kad nebegalėjai įskaityti. Man rodos, ten buvo parašyta „amžinybe“, nors galėjo būti ir „įžymybe“ arba „šunybe“. Gaisrininkų kopėčias su foteliu jis vadino balkonu, visai kaip aš, tiktai visa, ką galėjai matyti iš jo balkono, buvo galinės kelių pastatų sienos, skersgatvis apačioje ir galybė smarkiai aplamdytų šiukšlinių. Ir žinoma, dangus. Municipalitetas liovėsi keisti lemputes gatvės žibintuose, jos viena po kitos perdegė, ir rajonas tapo toks tamsus, kad naktimis galėjome sėdėti balkone ir žiūrėti į žvaigždes. Pirmąsias žvaigždes mano gyvenime. Jose, kaip ir ant Džerio rankos, buvo parašyta „amžinybė“.

Dėl fotelio kaltės į mūsų duris pirmąsyk pasigirdo beldimas. Už durų stovėjo gaisrininkai — trumpulis su uniforma ir dičkis su baltais marškiniais prasegta apykakle. Dičkio krūtinės gaurai buvo tokie pat kaip Džerio, tik juodi. Jis pareiškė Džeriui, kad fotelis blokuoja atsarginį išėjimą. Pavadino jį „grėsme saugumui“. Džeris užginčijo: jeigu kiltų gaisras, jis galėtų peršokti fotelį, galbūt jie norėtų pamatyti, kaip jis peršoka fotelį? Jie nenorėjo, ir supyko, kad jis ginčijasi, ir liepė jam nukelti tą sušiktą fotelį nuo kopėčių. Taigi Džeris nuėjo ir įtempė fotelį vidun, stenėdamas ir kriokdamas kaip lokys. Po dviejų dienų išnešė fotelį atgal. Jis tai vadino kovojimu su sistema.

Kai mano koja pagaliau pagijo, pradėjau rimtas paieškas, dairiausi išėjimo. Kambarys, kad ir koks mielas, buvo savotiškas kalėjimas. O po kelių savaičių pradėjau nuoširdžiai ilgėtis knygyno, žmonių ūžimo ir bruzdesio šeštadieniais, netgi baugių naktinių išvykų į Skverą, bet labiau už viską ilgėjausi Rialto ir Meilučių. Džeris turėjo keletą žurnalų Peep Shoiv , kuriuos mėgau žiūrinėti, jų spalvotose nuotraukose rasdavau pusnuogių Meilučių, kartais klūpančių ant keturių, kartais ne. Jos dažnai būdavo pasitiesusios kilimėlius, bet vis dėlto tai neprilygo filmams.

Iš pradžių maniau, kad išėjimo iš kambario nėra, kad pabėgti neįmanoma. Plyšys po durimis buvo per siauras, o nulipti gaisrinėmis kopėčiomis gal ir pajėgčiau, bet niekada nebeužlipčiau atgal, o išeiti su visam nenorėjau. Aišku, kurią dieną galėjau tiesiog išmauti pro atviras duris — netgi šlubčiodamas buvau greitesnis už Džerį — bet norėjau ne to. Nenorėjau šitaip palikti Džerio. Tenorėjau būti tikras, kad panūdęs galėsiu išeiti laukan, pajusti laisvę. Be to, buvau bent po du sykius perskaitęs visas Džerio knygas, taigi jam išėjus turėdavau marias tuščio laiko — daug nuobodžių popiečių ir vienišų naktų. Iš knygų žinojau, kad nuobodžiaudamas gali pridaryti baisių dalykų, kurių vėliau gailėsies. Iš tiesų tam juos ir darai, kad paskui gailėtumeisi ir nebereikėtų nuobodžiauti.