Сэм Сэвидж - Firminas

Džerio kambarys buvo viršutiniame aukšte, pačiame gale. Pasidėjęs megztinį ant sulenktos alkūnės, jis pasirausė kišenėje. Ištraukė saują visokios smulkmės — degtukų dėžutę, kelias monetas, baltos virvės galelį, keletą žemės riešutų, varinį varžtą. Didžiąją dalį išbarstęs ant žemės, pagaliau sugraibė raktą. Jo pirštai buvo trumpi ir stori. Atrakino duris, stumtelėjo jas koja, ir mes užėjome vidun. Atsargiai paguldė mane ant lovos, ištraukė ranką iš po vilnos taip, kad neužgautų, ir iš megztinio surentė savotišką lizdelį. Timptelėjo vieną šoną žemyn, kad galėčiau dairytis nepakeldamas galvos.

Kambarys nebuvo labai didelis, ir iš pirmo žvilgsnio atrodė daugiausia atliekantis sandėlio funkciją. Be baldų — geležinės lovelės, suplyšusio odinio fotelio, iš kurio lindo baltas kamšalas, komodos, apvainikuotos pakrypusiu veidrodžiu, ant kurio kažkas greičiausiai lūpdažiu buvo nupaišęs išverstakį ūsuotą snukelį iškištu liežuviu, knygų lentynų, sukurptų iš nedažytų lentų ir betono plytų, stalo baltu emaliuotu paviršiumi, palei kraštus suskeldėjusiu iki juodumo, — dar stovėjo dėžės, kartoninės ir medinės, sukrautos viena ant kitos beveik iki pat lubų. Aukščiausios stirtos viršuje pavojingai svirduliavo raudonas vaikiškas karutis — toks, kurį traukia už ilgos metalinės rankenos. Karučio šonai buvo paaukštinti medinėmis lentutėmis, kažkas ant jų buvo ranka užrašęs E. DŽ. MAGŪNAS — didelėmis raudonomis ir geltonomis raidėmis, kaip ant cirko vežimo. Po kelių minučių Džeris užnešė dviratį ir įgrūdo jį tarp likusio turto. Nemačiau jokio kito žmogaus, kuris gyventų visiškai kaip žiurkė.

Jis atidarė sieninės spintos duris ir ėmė raustis, kapstydamas rankomis, niurnėdamas ir svaidydamas daiktus čia pat ant grindų — drabužius, batus, pusiau išardytą patefoną, skrudintuvą, daugybę žurnalų Life ir dar daugiau dėžių. Priminė šunį, besikapstantį purve. Už spintos buvo savotiška niša, kurioje tilpo kriauklė ir virtuvinis stalas. Stalą iki grindų dengė mėlynas skuduras, kuris, kaip vėliau sužinojau, slėpė skardinę šiukšliadėžę. Ant stalo tarp suverstų keptuvių ir lėkščių stovėjo žalia turistinė viryklė. Pro vienintelį didelį apgliaumijusį langą skverbėsi dienos šviesa. Ant jo kabojo žaliuzės, bet nebuvo užuolaidų, o apačioje stovėjo radiatorius, kurį kažkas bandė — pusiau iš bėdos — nuteplioti raudonai.

Džeris rado tai, ko ieškojo spintoje: pilką batų dėžę, kurią dugnu aukštyn padėjo ant lovos šalia manęs, išversdamas jos turinį — laiškus, vokus, pluoštą mėlynai baltų kortų su užrašu DVIRATIS ir šūsnį nuotraukų. Vienoje aukštyn kojomis pamačiau jaunesnį Džerį trumpais juodais plaukais ir ilga viršutine lūpa, kaip Henrio Milerio34. Jis sėdėjo prie stalo, užversto popieriais. Užkluptas berašant, tebespaudžiantis prie lapo rašiklį, su sustingusia šypsena žvelgė aukštyn. Turėjo baltus dantis. Senasis žilaplaukis irgi šypsojosi ir švelniai mane kalbino, prašė nesijaudinti ir nebijoti, o jo ūsai judėjo, pro juos ropojant žodžiams. Jo dantys dabar buvo ilgi ir geltoni, o iš burnos trenkė cigaretėmis ir mėsa.

Dėžės dugne jis paklojo sulenktą rankšluostį — ant jo buvo užrašyta RUZVELTO VIEŠBUTIS — ir atsargiai įkėlė mane vidun, o dėžę pastatė ant žemės. Rankšluostis buvo mėlynai dryžuotas. Džeriu nekvepėjo. Jis vis kalbino mane tuo pačiu linksmu ir švelniu balsu, — giliu ir gergždžiančiu, — o pats tuo metu nepasukdamas galvos knisosi po šaldytuvą.

— Ką gersi, Vade? — sugirgždėjo jis. — Pieno? Pienas gerai. — Jis ištraukė stiklainį raudonu dangteliu. — Ar kada ragavai riešutų sviesto? — Jis priklaupė prie mano dėžės ir palenkė didžiulę galvą.

Niekada nebuvau ragavęs riešutų sviesto. Nei pieno, jei neminėsime to keisto skysčio, kurio iškaulydavau iš Mamos. Pienas buvo patiektas stiklainio dangtelyje, o trupinėlis riešutų sviesto — ant vaškinio popieriaus skiautės. Riešutų sviestas buvo gardžiausias kada nors ragautas daiktas. Pienas irgi buvo skanus, toks vėsus ir saldus. Jis stebėjo, kaip aš kertu. Stebėjo, kaip laku pieną ir šypsojosi. Padrąsino: „Niam niam, varyk iki dugno.”

Tada ėmė kuistis nišoje. Pastatė vandens puode virti ryžius, o išviręs nusunkė, pakreipęs virš kriauklės, prilaikydamas dangtį rankšluosčiu. Nuo kriauklės pakilo garų debesis, langas aprasojo. Jis pažvelgė į mane ir tarė: „Oplia.” Girgždėdamas nusijuokė. Ant ryžių užpylė sojų padažo ir išmaišė. Nustūmė stirtas knygų ir popierių bei nešvarius indus, ant stalo padarydamas vietos lėkštei. Kabino ryžius šaukštu, suspaudęs jį kumštyje kaip vaikas ir labai lėtai kramtydamas. Tikėjausi, kad dar šiek tiek mane pakalbins, bet tą vakarą nebekalbino.

Sumetęs visus indus į kriauklę — oplia — jis pasiėmė švarką ir išėjo lauk, ir labai ilgai negrįžo, o kai parsirado, buvo jau taip vėlu, kad miestas buvo beveik nutykęs, išskyrus kartkartėmis pasigirstančią sireną ar mašinos signalą bei garsų tvinkčiojimą mano kojoje, ir nuėjo miegoti nebedegdamas šviesos. Jis kvepėjo kaip Mama. Girdėjau, kaip per miegus lėtai ir sunkiai kvėpuoja, girdėjau, kaip juokiasi sapne, o ryte pastebėjau, kad jis vis dar apsirengęs.

Štai taip prasidėjo mano gyvenimas su Džeriu Magūnu, antruoju mano mylėtu žmogum. Keletą dienų ne kažin kiek tegalėjau pajudėti, o skausmas neleisdavo užmigti. Tykiai gulėdavau dėžėje ir galvodavau daiktams vardus. Stalą, kuris visada buvo nukrautas daiktais, pavadinau Kupranugariu. Savo dėžę pavadinau Viešbučiu. Langas tapo La Fontaine Lumineuse, o odinį fotelį pakrikštijau Stenliu. Vadinau daiktus ir stebėjau Džerį. Dienos metu neišleisdavau iš akių nė vieno jo judesio, o naktimis klausydavausi jo kvėpavimo.

Rankšluostį jis buvo sulankstęs taip, kad viršuje matėsi raidės VELT, tad užmerkęs vieną akį, o kitą prikišęs prie banguoto ir puraus jo paviršiaus, priešais save regėdavau ištisą savaną, pradedant didžiule T pirmame plane, panašia į storą belapį baobabą, baigiant paskutine mažyte V, viliojančia į tolybę. Pirmomis dienomis, kai Džeris kur nors išeidavo, aš tykiai gulėdavau ir stebėdavau gazeles, liuoksinčias per E, bei žirafas, besikasančias gumbuotas galvas į L. Galėdavau tuo užsiimti valandų valandas. Kai pagaliau išgirsdavau spynoje sukamą Džerio raktą ir pakeldavau galvą nuo rankšluosčio, vargšai pabaidyti žvėreliai purptelėdavo kaip paukščiai, jų prislopinti riksmai išnykdavo už apgliaumijusio lango. Tai buvo taip gražu ir liūdna. Nusprendžiau, kad galų gale bemeilyčiau būti gazele, liuoksinčia ir skrajojančia per E, nei žmogum, ir kad verčiau turėčiau ilgas kojas, nei smakrą.

Mano koja pagijo gana greitai, ir savaitei baigiantis aš vėl galėjau ja ramsčiuotis. O dar po kelių dienų ji beveik nebesopėjo, nors ir liko kreivoka, ir nuo to laiko aš šlubčioju. Šlubčioti — gražus žodis. Jis daro tai, ką sako. Niekada nebuvau sportiškas, taigi per daug nesijaudinau likęs šlubas. Jeigu ką, netgi pajutau, kad tai man suteikia išskirtinumo. Man dar būtų patikę papildyti įvaizdį lazdele ir akiniais nuo saulės. Visada jaučiau simpatiją žodžiams elegantiškas ir galantiškas. Mielai būčiau užsiželdinęs ir nedidelę juodą ožio barzdelę.

Džeris kurį laiką vadino mane Vadu, kas man ne itin patiko, tada išbandė Gustavą ir Beną, bet galiausiai apsistojo prie Ernio. Kaip svarbu būti Ernestu35. Ernestas Hemingvėjus. Ernis. Jis man davė į valias riešutų sviesto ir pieno, o pusryčiams patiekdavo skrebučio kąsnelių ar dar ką nors, ką valgė pats ir tikėjosi, kad patiks ir man: ryžių iš puodo ar trintų kukurūzų iš skardinės. Bendromis jėgomis išsiaiškinome, kad žiurkės nevalgo marinuotų agurkėlių.