Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Na, sakiau juk, buvau užsiėmęs…

– Užsiėmęs Gražuoliu, Naktiniu, užsiėmęs Beveidžių keliama grėsme – bet tau nerūpėjo tikroji grėsmė, tiesa?

– Turbūt ne, – pasakė Malonusis. O tada pasitikslino: – Kalbi apie save, ar ne?

– Aišku, apie save! Buvau toks gudrus, kad visus jus apmulkinau, ir jūs pamanėt, kad aš nebegyvas. Buvau toks gudrus, kad veikiau jums panosėje, išjudinau procesus, kurie man užtikrins absoliučią galią, ir aš būsiu vienintelis pasaulio valdovas! Štai, detektyve, kas yra gudrumas!

– Vienintelis valdovas?

– O taip, skelete. Kaip jautiesi sužinojęs, kad toks priešininkas kaip aš, varžovas, kurį laikai „vidutiniškai piktu“, netrukus valdys šią planetą geležine valia, geležiniu… – jis užsikirto, – …kumščiu.

– Hm.

– Ką?

– Aš tik noriu paklausti, ar tikrai viską apgalvojai?

– Ką turi omeny?

– Kalbi apie pasaulio valdymą, ar ne?

– Taip.

– Ne apie senųjų dievų sugrąžinimą, ne apie tai, kad pasaulis virs nauju pragaru, ne apie tai, kad perdarysi jį kaip tinkamas…

– Na, ne.

– Vadinasi, kalbi tik apie valdymą?

– Taip. Geležine valia ir geležiniu kumščiu.

– Taip. Ir vėl neiškenčiu nepaklausęs – ar tikrai viską apgalvojai?

Skaramučas nykščiu ir rodomuoju pirštu sugnybo nosies kuprelę. Tuoj įsiskaus galva. Nujautė tai.

– Ką turi omeny? Kas negerai, jei ketinu valdyti pasaulį?

– Na, iš pradžių pagalvok, kiek ko turėsi nuveikti.

– Turėsiu pavaldinių, – atrėmė Skaramučas.

– Bet jiems vis tiek reikės nurodymų. Jiems reikės pasakyti, ką daryti. Užsikasi ataskaitomis, dokumentais, instrukcijomis. Neužteks dienos valandų visam tam peržiūrėti, ką jau kalbėti apie kokį nors sprendimą.

– Tuomet įsakysiu, kad diena būtų ilgesnė, – pareiškė Skaramučas. – Išleisiu įsaką, kad diena baigiasi ir prasideda, kai nusprendžiu aš, o ne saulė ar mėnulis.

– O kaip susitvarkysi su kariaujančiomis valstybėmis?

Skaramučas nusijuokė.

– Kai aš valdysiu, nebus jokių karų. Visi darys, ką liepsiu.

– Pasaulyje milijonai žmonių, visi su savo pažiūrom, visi su savo teisėm. Nebus taip paprasta, neužteks tiesiog pasakyti „stop“. O kaip badas?

– O ką badas?

– Ką su juo darysi?

– Nelabai suprantu.

– Jei šalyje prasidės badas – ką darysi?

Skaramučas piktai šyptelėjo.

– Gal nieko nedarysiu. Gal leisiu šaliai išmirti.

– Tokiu atveju visa šalis sukils prieš tave, nes nebeturės ko prarasti.

– O aš juos sunaikinsiu.

– Ir turėsi susiremti su kaimyninėmis šalimis, besiriejančiomis dėl likučių.

– Ir jas sunaikinsiu. Ne, įsakysiu joms… Juk jos darys, kas įsakyta, ar ne?

– O žiniasklaida?

Skaramučas atsiduso.

– O ką ji?

– Ką darysi, kai žiniasklaida ims klausinėti apie tavo politiką?

– Nebus jokio klausinėjimo. Bus ne demokratija, bus diktatūra.

– Atsiras nepritariančių.

– Ką aš sakiau? Sakiau, kad turėsiu pavaldinių. Jie susidoros su visais maištininkais.

– Turėsi slaptąją policiją?

– Žinoma!

– O kai paaiškės, kad tie pavaldiniai turi savų tikslų ir ketina tave nuversti?

– Aš juos nudėsiu! – suirzęs atšovė Skaramučas. – Gal pamiršai, kad būsiu visagalis?

– Ir kaip ketini toks tapti?

– Viskas suplanuota! – klyktelėjo Skaramučas ir nužingsniavo prie požemio sienos.

– O kaip burtininkai?

Skaramučas nusiplėšė apsiaustą. Jis buvo labai sunkus, labai šiltas ir kliudė eiti.

– O ką tie prakeikti burtininkai?

Malonusis gūžtelėjo pečiais – žvangtelėto grandinės.

– Galgi nemanai, kad jie tiesiog lauks nuošaly ir leis, kad taip nutiktų? Kaip suprantu, aš būsiu nebegyvas, taigi turėsi vienu rūpesčiu mažiau, tačiau vis tiek turėsi jų per akis.

– Nebus jokių rūpesčių, – pasakė Skaramučas ir, kad būtų įspūdingiau, atsitraukė į šešėlį. – Kai įgyvendinsiu savo planą, magija bus pavaldi tik man vienam.

– Tai ketini visus juos išžudyti?

– Nereikės. Kai perimsiu jų galias, jie taps eiliniais mirtingaisiais.

– A, – ištarė Skeletas. – Supratau.

– Ar dabar supranti, kokia didžiulė ir nepranokstama mano išmintis?

Malonusis minutėlę pagalvojo.

– Taip, – pagaliau nusprendė.

– Puiku. Gaila, detektyve, nebėra laiko šnekučiuotis toliau, bet mano šlovės valanda jau čia pat, ir tavo mirtis bus…

– Turiu dar vieną klausimą.

Skaramučas žado neteko.

– Kas? – burbtelėjo niūriai.

– Iš pažiūros šis planas geras. Išsiurbsi magiją iš kitų ir tada, pasinaudojęs magija, pasidarysi visagalis, neįveikiamas ir užgrobsi visą pasaulį. Puikus planas – teoriškai. Bet noriu, Skaramučai, tavęs paklausti, kaip konkrečiai ketini to pasiekti?

Skaramučas pakėlė nuo žemės apsiaustą ir ėmė jį čiupinėti, kol atrado gudriai paslėptą kišenę. Iš tos kišenės ištraukė medinę dėžutę su metaline sklendele.

Iškėlė dėžutę, kad Malonusis matytų.

– Atpažįsti?

Malonusis atidžiau įsižiūrėjo į raižinį medyje.

– Oho, – neslėpė įspūdžio jis.

– Taigi. Šita dėželė, kurioje dvidešimt trys magai išraižė dvidešimt tris užkeikimus, yra vienas iš legendinių Prarastųjų Daiktų. Beveik penkiolika mėnesių jos ieškojau ir šiąnakt ji pagaliau pateko į mano rankas.

– Tai ji tikra?

– Aišku, tikra? Kodėl turėtų būti netikra?

Malonusis ūmiai kilstelėjo galvą.

– Tai tu dar nepatikrinai?

Skaramučas staiga pasijuto kvailokai.

– Aš… Kam man tikrinti, – numykė. – Visi žino…

– Oi, Skaramučai, – nusivylęs ištarė Malonusis.

– Aš ką tik ją gavau! – puolė teisintis Skaramučas. – Gavau vos prieš tris valandas!

– Ir nepatikrinai?

– Neturėjau laiko. Reikėjo tave sučiupti.

Malonusis vėl pažvelgė į dėžutę ir susimąstęs pakreipė galvą.

– Jeigu tai dėžutė iš Prarastųjų Daiktų – o ji iš pažiūros iš tiesų atrodo tikra – tai joje yra vabzdys, kuris įgėlęs išsiurbia magiją.

– Būtent.

– Jei tik tas vabzdys tebėra viduje.

Skaramučas pasižiūrėjo į dėžutę.

– Nėra jokių skylių.

– Jos niekas nerado tris šimtus metų.

– Bet tas vabzdys turėtų gyventi amžinai, juk taip? Jam juk nereikia nei maisto, nei nieko?

– Na, tokia legenda. Ar girdi jį? Turėtum girdėti zvimbimą.

Skaramučas papurtė dėžutę ir prisidėjo prie ausies.

– Nieko, – pasakė.

– Na, dėžutė storasienė, – spėjo Malonusis. – Turbūt neįmanoma išgirsti.

Skaramučas dar kartą papurtė dėžutę ir paklausė, ar viduj nezvimbia. Nieko.

– Daug už ją sumokėjai? – pasidomėjo Malonusis.

– Vyrukui, kuris ją surado, reikėjo surengti ekspediciją ir visa kita. Nepigiai atsiėjo.

– Kiek jis užsiprašė?

– Aš, e, atidaviau jam viską, ką turėjau.

Detektyvas tylėjo.

– Bet aš valdysiu pasaulį! – aiškino Skaramučas. – Koks man dabar skirtumas?

– Jis gavo krūvą pinigų už dėžutę net neįrodęs, kad joje yra tai, kas, tavo manymu, ten turėtų būti.

– Kaip man sužinoti?

– Yra tik vienas būdas. Reikia atidaryti.

– Bet vabzdys išskris!

– Išleisk jį prie manęs, – pasiūlė Malonusis. – Juk vis tiek ketini mane nužudyti, tiesa? Tai kokia man bėda, jei jis išsiurbs mano galias prieš mirtį?

Skaramučas prisimerkė.