Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Skeletas gūžtelėjo pečiais.

– Toliau bus sunkiau, ir man reikia kas kautųsi mano pusėje. Kažko tavyje yra, Valkirija. Nelabai suprantu, kas tai. Žiūriu į tave ir…

– Ir prisimeni save, kai buvai tokio amžiaus?

– Chm? Oi, ne, norėjau pasakyti, kad turi kažką, kas užknisa, ir tu niekados nedarai, kas tau pasakyta, ir kartais man kyla abejonių dėl tavo sumanumo, bet aš vis tiek esu nusiteikęs tave mokyti, nes man patinka, kai mane kas nors sekioja kaip mažas šunytis. Tuomet gerai jaučiuosi.

Stefani užvertė akis.

– Tu toks mulkis.

– Nepavydėk man mano talento.

– Ar galėtum bent trumpam neišsidirbinėti?

– Neįmanoma.

– Kaip vyrukui be vidinių organų, tavo ego labai jau didelis.

– O kaip mergaitė, kuri negali atsistoti vėl neparpuolusi, tu labai jau kritiška.

– Mano koja sugis.

– O mano ego klestės. Atitiko kirvis kotą.

Stefani norom nenorom nusijuokė.

– Gerai, nešdinkis. Mama tuoj ateis.

– Prieš eidamas…

– Klausau?

– Ar neparodytum, ko mokaisi? Miršti, kaip nori parodyti nuo pat tos akimirkos, kai pasibeldžiau į šitą langą.

Stefani pažvelgė į jį ir pakėlė antakį, bet jis buvo teisus ir tai žinojo. Šis „poilsis“ dar buvo geras ir tuo, kad ji turėjo į valias laiko ugdyti savo galias, ir to laiko ji veltui neleido.

Stefani spragtelėjo pirštais ir jos delne atsirado ugnelė. Stefani žiūrėjo, kaip ji blykčioja ir šoka, o paskui pakėlė akis į Skeletą ir nusišypsojo.

– Magija, – pasakė jis.

PRARASTAS VIEŠPATAVIMO MENAS

Apgaubtas šešėlių, su teatrališkai virš akių krintančia šviesos gija piktasis burtininkas Skaramučas Van Dregas stovėjo požemyje ir su plėšriu pasitenkinimu stebėjo savo belaisvį.

Požemyje buvo tamsu, drėgna ir šalta, grandinės didelės, storos ir sunkios. Jomis kauliniai detektyvo riešai buvo prirakinti prie akmeninių grindų, ir tam neliko nieko kita, tik klūpoti.

Skaramučas mėgavosi. Didysis detektyvas, gyvas skeletas, žlugdęs vieną planą po kito, vienas užmačias po kitų, dabar buvo priverstas žvelgti į Skaramučą iš apačios. Taip visados turėjo būti. Taip į jį turėjo žvelgti visi.

Tamsiai mėlynas detektyvo kostiumas buvo apsvilęs, nudriskęs ir purvinas. Detektyvas jau beveik valandą tylėjo. Tiesą sakant, jau beveik valandą nejudėjo . Skaramučas stovėjo šešėlyje ir mėgavosi daugiau kaip penkiolika minučių, bet nebuvo visiškai tikras, kad belaisvis jį pastebėjo.

Skaramučas, šlamėdamas drabužiais, perkėlė kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, bet detektyvas vis tiek neišgirdo.

Skaramučas susiraukė. Menka iš viso šito nauda, jei už jo pastangas nebus atlyginta deramu dėmesiu.

Jis atsistojo visu ūgiu – o buvo jis nelabai aukštas, ir įtraukė nemenką pilvą. Susiglobė apsiaustą ir į detektyvo kaukolės viršugalvį įsmeigęs negailestingą žvilgsnį, kurį repetavo ne vieną valandą, žengė į priekį.

– Skelete Malonusis, – ištarė pašaipiai. – Pagaliau tu man pakliuvai.

Detektyvas krustelėjo ir kažką sumurmėjo.

Dieve aukštielninkas. Ar jis miega ?

Skaramučas atsikrenkštė ir bakstelėjo detektyvui koja. Detektyvas krūptelėjęs pabudo ir ėmė dairytis. Paskui tuščiomis akiduobėmis pažvelgė aukštyn.

– O, – ištarė, lyg ką tik netyčia gatvėje susitikęs pažįstamą. – Labas.

Nesumodamas, kaip vertinti jo tokį netikėtą požiūrį į nelaisvę, Skaramučas nusprendė atsakyti pašaipa.

– Skelete Malonusis, – pakartojo jis. – Pagaliau tu man pakliuvai.

– Atrodo, tikrai, – sutiko Malonusis ir linktelėjo. – Į patį požemį. Puikus postmodernas.

– Daugiau tu negriausi mano planų, – kalbėjo toliau Skaramučas. – Deja, neturėsi kada gailėtis dėl savo klaidos.

Malonusis smalsiai pakreipė galvą.

– Skaramučai? Skaramučai Van Dregai? Čia tu?

Skaramučas bjauriai nusiviepė.

– O, taip. Pakliuvai į savo pikčiausio priešo nagus.

– Ką tu čia veiki?

Skaramučo šypsena išblėso.

– Ką?

– Kaip tu su visu šituo susijęs?

– Kaip aš?.. Ką tai reiškia? Čia mano sąmokslas.

– Tu sugalvojai panaudoti Šventųjų kristalą, kad Beveidžiai būtų sugrąžinti į mūsų pasaulį?

Skaramučas susiraukė.

– Ką? Ne. Kuo čia dėti Beveidžiai? Aš nenoriu, kad Beveidžiai grįžtų, aš jų netgi negarbinau. Ne, šitas sąmokslas mano – kad įgyčiau absoliučią galią.

– Tada… Tu ne išvien su Gižena Gražuoliu ir Kristoferiu Naktiniu?

– Gyvenime nesu matęs Giženos Gražuolio, – pareiškė Skaramučas, – ir nekenčiu Kristoferio Naktinio.

Skeletas permąstė informaciją ir linktelėjo.

– Vadinasi, bus įvykęs nesusipratimas.

Skaramučui tarsi kas į pilvą būtų smogęs. Visas pasipūtimas išgaravo, pečiai susmuko.

– Tai tu ne manęs atėjai?

– Kuo nuoširdžiausiai atsiprašau, – pasakė Skeletas.

– Bet… Bet tu atvykai į viešbutį. Tu ir tavo partnerė, mergaitė. Klausinėjot visko.

– Ieškojom Gražuolio ir Naktinio. Net nežinojom, kad esi parvykęs. Tiesą sakant – nenoriu nei tavęs įžeisti, nei nieko – bet maniau, kad tu jau seniausiai atsisveikinai su šiuo pasauliu.

Skaramučas išsprogino akis.

– Aš tik padariau pertrauką…

Malonusis gūžtelėjo pečiais.

– Na, dabar jau žinau. Tai kuo užsiimi?

– Aš… turiu planų, – suniurzgė Skaramučas.

– Kaip minėjai – absoliuti galia? – Skaramučas linktelėjo. – Ir kaip sekasi?

– Manau, neblogai. Žinai, viskas pagal planą ir sparčiai juda į priekį…

– Tai gerai. Visiems mums reikia ko nors, dėl ko kas rytą liptume iš lovos, ar ne? Visiems mums reikia tikslo.

– Aha.

Nemaloni mintis atslinko Skaramučui į galvą ir ten užstrigo. Jis bandė nekreipti dėmesio, bet ji blykčiojo, sukosi, ir galiausiai jis neištvėręs paklausė:

– Tai tu nelaikai manęs savo pikčiausiu priešu?

Malonusis dvejojo. Jo kaukolė, kaip visada, buvo visiškai abejinga, bet šita dvejonė bylojo ką kita.

– Laikau tave piktu priešu, – stengdamasis neįskaudinti pasakė jis.

– Kokio piktumo?

– Nežinau… Vidutiniško?

– Vidutiniškai piktu? Tik tiek? Maniau, kad mes mirtini priešai.

– O, – ištarė Malonusis. – Ne, nepavadinčiau mudviejų mirtinais priešais. Nefarianas Serpinas buvo mirtinas priešas. Ir Mevolentas. Dar keli.

– Bet ne aš?

– Ne…

– Kodėl? Ar todėl, kad nesu pakankamai galingas?

– Ne, ne visai dėl to.

– Tai kodėl? Koks skirtumas tarp manęs ir, tarkim, Serpino?

– Na, – prabilo Malonusis, – Serpinas galėjo rinktis. Jis mokėjo prisitaikyti. Nepamiršk, kad pikčiausias priešas nebūtinai tas, kuris stipriausias. Pikčiausias priešas yra tas, kuris sumaniausias.

– Taigi nesu tavo pikčiausias priešas, nes esu nenuovokus? Bet aš sumanus! Aš labai protingas!

– Gerai, – supratingu balsu ištarė Malonusis.

– Nekalbėk su manimi globėjiškai! – pareikalavo Skaramučas. – Tu mano belaisvis, gal pamiršai? Tu visiškai nieko neįtardamas įkliuvai į mano žabangus!

– Žabangai buvo labai gudriai paspęsti.

– O šitos grandinės, kaustančios tavo galias, – manai, lengva jas padaryti? Manai, tam proto nereikia?

– Ne, ne, turiu pripažinti, kad tikrai mane pričiupai.

– Esi velniškai teisus – pričiupau, – nusišaipė Skaramučas. – Ir tu nė nežinai apie mano sąmokslą, ar ne? Nė nežinai, koks jis protingas.