Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Serpinas klūpojo, bet jo lūpos judėjo. Siena už Skeleto atgijo, iš jos išlindusios rankos sugriebė Skeletą. Atitraukė jį, o Serpinas tuo metu atsistojo. Pasigirdo duslus trakšėjimas ir pokšėjimas – gijo ir atsistatė Serpino kaulai.

– Kur dingo tavo oi-kokie-šmaikštūs juokeliai, detektyve?

Skeletas bandė išsivaduoti iš tuzino jį laikančių rankų.

– Tavo nebloga klausa, – teįstengė pasakyti Skeletas, o tada rankos trūktelėjo jį toliau, į sieną , ir galiausiai jis visai pranyko.

Serpinas apsidairė, pamatė Stefani, pamatė, kaip ji arti Skeptro.

Jis išskėtė delną ir plonas purpurinis dūmelis nuvingiavo prie Skeptro. Atitraukė ranką ir Skeptras pakilo nuo žemės, bet Stefani šastelėjo ir spėjo jį sugriebti.

Stefani taip trūktelėjo, kad ji neišsilaikė stačiom, bet Skeptrą spaudė tvirtai, dūmelis nutrūko, virto migla, o Stefani žnektelėjo ant žemės. Išgirdo braškėjimą, apsidairė ir pamatė, kad tiesiai į ją lekia stalas. Stefani pabandė išsisukti, bet nespėjo.

Stalas trenkėsi į ją, Stefani suklykė, išmetė Skeptrą ir griebėsi už lūžusios kojos. Užsimerkė, kad neapsiverktų iš skausmo, o kai atsimerkė, pamatė į kambarį įžengiantį poną Blisą.

– Kur buvai? – piktai paklausė Serpinas.

– Užtrukau, – atsakė Blisas. – Bet, regis, puikiai apsiėjai ir be manęs.

Serpinas prisimerkė.

– Tai jau. Bet viena dar liko.

Blisas pažvelgė į Stefani.

– Nužudysi ją?

– Aš? Ne. Tu nužudysi.

– Nesupratau?

– Jei nori mėgautis šios nakties vaisiais, teks bent kiek susitepti rankas krauju.

– Nori, kad aš nužudyčiau beginklį vaiką? – netikėdamas pasiteiravo Blisas.

– Žiūrėk į tai kaip į tavo atsidavimo mūsų viešpačiams ir šeimininkams patikrinimą. Juk tu nieko prieš, ar ne?

Ponas Blisas šaltai nužvelgė Serpiną.

– Duosi ginklą, o gal nori, kad mirtinai ją uždaužyčiau lazda?

Serpinas iš apsiausto išsitraukė durklą ir pamėtėjo Blisui. Blisas pagavo durklą ore ir pakilnojo, ar sunkus. Stefani pajuto, kaip išdžiūvo gerklė.

Blisas pasižiūrėjo į ją, bet nieko nesakė. Tik atsiduso ir sviedė durklą. Stefani susiraukė, pasuko galvą…

…ir išgirdo Serpino juoką.

Ji atsisuko. Durklas jos nekliudė. Netgi nepraskriejo arti. Jis buvo Serpino rankoje. Serpinas sugriebė durklą prieš ginklui įsmingant į jo žibančią kairę akį.

– Taip ir maniau.

Blisas puolė Serpiną, bet Serpinas nusismaukė pirštinę, iškėlė raudonąją dešinę ranką ir ponas Blisas susmuko. Keletą akimirkų Serpinas klausėsi Bliso klyksmo, tada nuleido ranką ir Blisas ėmė gaudyti orą.

– Nėra abejonių, kad nori mane nužudyti, – artindamasis prie Bliso prakalbo Serpinas. – Nėra abejonių, kad nori suplėšyti mane į gabalus, ir žinau, kad su savo legendine jėga padarytum tai ir net nepavargtum. Bet pasakyk man, pone Blisai, – kokia nauda iš legendinės jėgos, kuomet negali prieiti taip arti, kad ją panaudotum?

Blisas pabandė atsistoti, bet keliai neklausė ir jis vėl susmuko.

– Man smalsu, – domėjosi Serpinas, – kam apsimetinėti? Kam veltis į visus šituos nemalonumus? Kam tau šito reikėjo? Kodėl tiesiog nelikai su detektyvu?

Blisas šiaip taip papurtė galvą.

– Mums galėjo nepavykti tavęs sustabdyti, – ištarė jis. – Pažįstu tave, Serpinai… Visados turi atsarginį planą. Buvai pernelyg… pavojingas… pernelyg nenuspėjamas. Man reikėjo, kad gautum Skeptrą.

Serpinas nusišypsojo.

– Ir kodėl gi?

Blisas į šypseną atsakė šypsena – išsekusia ir blyškia.

– Nes kai turi Skeptrą, galiu numatyti tavo veiksmus.

– Tai tu numatei, kad tapsiu nepažeidžiamas? – nusijuokė Serpinas. – Nagi šaunuolis.

– Niekas nėra nepažeidžiamas, – sušnibždėjo Blisas.

– Na, – gūžtelėjo pečiais Serpinas, – tu tai jau tikrai nesi.

Stefani su siaubu stebėjo, kaip Serpinas vėl nukreipia dešinę ranką ir ponas Blisas iš kančios persikreipia. Jis ėmė klykti dar garsiau, dar skaudžiau, ir kai jau atrodė, kad Blisas daugiau nebeištvers, Serpinas pakėlė jį ir, prispaudęs prie jo rankas, kumščiuose sutelkė purpurinę miglą. Blisą nubloškė į lentynas tolimajame salės gale. Jis nebepakilo.

Serpinas atsigręžė į Stefani.

– Atsiprašau, kad teko laikinai nutraukti, – pasakė. Rankomis sugriebė už apsiausto atlapų ir pastatė stačią. Kalbėjo įsmeigęs į ją akis. Dešinė Stefani koja karojo kaip koks medgalys ir Stefani nejautė nieko daugiau, tik skausmą. – Kaip tau pavyko? Kaip prislinkai taip arti, o Skeptras manęs neįspėjo? Kokie nors man nežinomi burtai?

Stefani tylėjo.

– Panele Audra, žinau, kad bandai tai nuslėpti, bet tavo akyse regiu baimę. Juk nenori šiandien mirti, tiesa? Aišku, nenori. Tau visas gyvenimas prieš akis. Jei tik būtum nesivėlusi į visa šitai, jei tik būtum dėdės mirtį palikusi ramybėje, dabar nebūtum čia.

Tavo dėdė buvo baisus užsispyrėlis. Jei būtų tiesiog atidavęs raktą, kai paprašiau, nebūtum atsidūrusi šioje nemalonioje padėtyje. Supranti, jis užvilkino mano planus, per jį kilo daugybė niekam nereikalingos įtampos ir rūpesčių. Per jį mirė daugybė žmonių.

Stefani veidas persikreipė.

– Nedrįsk kaltinti mano dėdės dėl žmonių, kuriuos pats nužudei!

– Aš to nenorėjau. Aš nenorėjau konflikto. Tik norėjau pašalinti Vyresniuosius ir paimti Knygą. Ar supranti, kaip viskas būtų buvę paprasta? Bet man teko perbristi upę lavonų. Tos mirtys – tavo dėdės sąžinės reikalas.

Stefani neapykanta virto ledo gabalu jos širdyje.

– Bet, panele Audra, tau nebūtina eiti su jais išvien. Tu gali išlikti. Gali gyventi . Įžvelgiu tavy kažką. Man regis, tau patiktų tas naujas pasaulis, kuris ateina.

– Vargu, – tyliai ištarė Stefani.

Serpinas pakančiai nusišypsojo ir prikišo veidą.

– Tu gali išlikti… jei pasakysi, kaip čia yra, kad tu taip prisiartinai, o Skeptras manęs neperspėjo.

Ginklų Stefani nebeturėjo, tad spjovė į Serpiną. Tas atsiduso ir bloškė ją į koloną. Stefani trenkėsi į ją, kūnas persikreipė ir ji krito aukštielninka.

Negalėjo sutelkti žvilgsnio. Skausmas nutolo. Serpino balsą girdėjo lyg per sieną.

– Nesvarbu. Visus šios planetos gyventojus paversiu vergais, o tada nebeliks jokių paslapčių. Nebeliks jokios slaptos magijos. O kai sugrįš Beveidžiai, šis pasaulis virs didingos tamsos karalija.

Serpinas praėjo pro ją – neaiški figūrėlė jos akies kampelyje. Reikia keltis. Reikia nusikratyti šito. Skausmas. Lūžusios kojos skausmas – reikia jį susigrąžinti. Dabar tai tik menkas pojūtis – reikia, kad jis užlietų visą kūną.

Stefani sutelkė dėmesį į koją. Ji tvinkčiojo, skausmas vėrė kiaurai ir su kiekvienu dūriu po truputį blaivėjo protas. Paskui skausmas siūbtelėjo per ją, plūdo kaskadomis visa jėga, ir jai teko prikąsti lūpą, kad neimtų šaukti balsu.

Stefani pakėlė akis. Serpinas artinosi prie Knygos. Stefani nusitvėrė už stalviršio ir prisitraukusi atsistojo ant sveikosios kojos. Čiupo pirmą po ranka pasipainiojusį daiktą – stiklinį buteliuką su žaliu skysčiu – ir sviedė. Pataikė Serpinui į nugarą. Buteliukas sudužo, skystis virto garais ir išsisklaidė ore. Serpinas įsiutęs atsigręžė.

– Tu, mieloji, pasirodo, labai įkyri.

Jis kilstelėjo raudonąją ranką.

Jis kilstelėjo raudonąją ranką, ir kažkur Stefani už nugaros vėl uždainavo Skeptras. O tada lyg iš dangaus nukrito Skeletas ir nutūpė greta Serpino. Detektyvas apsidairė.