Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Skeletas nuėjo prie durų kairėje ir apsižvalgė, ar koridoriuje tikrai nieko nėra. Tada Tanita aplenkė jį, prisiglaudė prie sienos ir linktelėjo. Skeletas paėjėjo pirmyn, sustojo, linktelėjo Tanitai, ir taip jie sėlino vis giliau į Šventovę.

„Nebepuola stačia galva į pavojų“, – pamanė sau Stefani. Tai buvo vienintelis ženklas, kad jie galbūt tikrai bijo.

Ji pati slinko jiems iš paskos. Delnai sudrėko, burna išdžiūvo. Kojos, atrodė, toliau nebežengs nė žingsnio. Mintys nuklydo prie tėvų, jos mylinčių tėvų. Jeigu ji čia mirs, mirs šiąnakt, ar jie bent pastebės? Jos atvaizdas, tuščia jos kopija, gyvens toliau ir jie pamažu pradės suvokti, kad šito kažko, ką jie manė esant jų dukra, meilė netikra. Jie supras, kad viskas buvo apsimetinėjimas, bet vis tiek manys, kad tai ji . Ir savo likusį gyvenimą nugyvens manydami, kad duktė jų nemyli.

Stefani nenorėjo, kad taip nutiktų. Ji mirs , žinojo, kad mirs. Reikia gręžtis ir bėgti, bėgti iš čia. Čia ne jos reikalas. Čia ne jos pasaulis. Kaip sakė Baisuoklis tąkart, kai ji su juo susipažino – Gordonas jau neteko gyvybės per šitą nesąmonę. Ar ir jai taip labai knieti?

Ji neišgirdo. Negirdėjo jo žingsnių net ir tuomet, kai jis priartėjo tiek, jog ištiesęs ranką būtų paglostęs jai plaukus. Nė akies kampeliu nesugavo judesio, nepastebėjo jo šešėlio, nepastebėjo atspindžio, nes jeigu jis norėdavo būti nematomas, jis būdavo nematomas. Tačiau kai jis sujudėjo jai už nugaros, ji pajuto jo buvimą, pajuto sujudant orą ir nuslenkant per rankų odą. Nė nereikėjo pasukti galvos – ji tiesiog žinojo .

Ji puolė pirmyn. Skeletas ir Tanita atsigręžę sužiuro – Stefani nusirito grindimis.

Baltasis Kapoklis stovėjo tylus kaip vaiduoklis, nepermaldaujamas kaip maras.

Tanita pamatė, kaip Valkirija stojasi.

– Valkirija, – tyliai ramiai prabilo Tanita, – eik už manęs.

Stefani ėmė trauktis atbula, o Kapoklis, akivaizdu, buvo pasirengęs ją sustabdyti.

– Aš jį sulaikysiu, – nenuleisdama akių nuo priešo pažadėjo Tanita. – Jūs sustabdykit Serpiną.

Tanita išsitraukė kardą. Girdėjo, kad Skeletas su Stefani bėga tolyn. Baltasis Kapoklis užkišo ranką sau už nugaros ir išsitraukė dalgį.

Tanita žengė prie jo.

– Įsakiau tau sulaikyti Tuščiažmogius, ar ne? – priminė ji. – Buvai vienas iš mums tarnavusių Kapoklių.

Jis nieko nepasakė. Nesujudėjo.

– Prisiekiu, – ištarė Tanita, – apgailestauju dėl to, kas tau nutiko. Bet tai buvo būtina. Ir prisiekiu, apgailestauju dėl to, kas tau nutiks . Tai irgi būtina.

Kapoklis ėmė sukti dalgį, Tanita kilstelėjo antakį.

– Eikš, pulk, jei manai, kad esi toks jau kietas.

Jis puolė, ji atrėmė smūgį ir puolė pati, kardas perskrodė orą. Jis atšoko, apsigynė, apsisuko ir dalgis prašvilpė Tanitai virš galvos. Jos kardas susidūrė su jo geležte, paskui su dalgio kotu, tada jo geležtė kirto į jos kardą, o paskui į lakuotą makštį, kurią ji tebelaikė kairėje rankoje.

Tanita išsisuko nuo smūgio, prisislinko arčiau, kur įgijo pranašumo, kur jis negalėjo pasiekti dalgiu.

Kapoklio smūgiai buvo greiti kaip žaibas, bet dabar jis gynėsi, ir vienas Tanitos kirtis galų gale buvo lemtingas. Jos kardas nuslydo jo šonu ir Kapoklis atsitraukė. Tanita pažvelgė į kraują ant jo balto drabužio ir nusišypsojo. Tada kraujas ėmė tamsėti ir raudoną dėmę uždengė juoda.

Tanitos šypsena užgeso, o tuo pat metu Kapoklis liovėsi kraujavęs.

Tanita atsitraukė. Jai už nugaros buvo durys ir, kai Kapoklis puolė, ji jas atidarė.

Kambarys, į kurį Tanita atsitraukė, buvo pilnas narvų, o tuose narvuose stovėjo, sėdėjo vyrai ir moterys. Ji iš karto suprato, kur pakliuvo – į Šventovės kalėjimą. Žmonės šiuose narvuose buvo blogiausi iš blogiausių, tokie šlykštūs ir siaubingi nusikaltėliai, jog turėjo būti laikomi čia, pačioje Šventovėje. Narvai žabojo jų galias ir tuo pat metu teikė jėgų – jie buvo sveiki ir sotūs. Tai reiškė, kad nei Vyresnieji, nei Kapokliai nenešdavo jiems maisto ir vandens. Šie nusikaltėliai bendraudavo tik vieni su kitais. Ir kadangi greta esantis žmogus buvo toks pat maniakas ir egoistas, čia buvo tikras pragaras.

Kapoklis, neatsilikdamas nė per žingsnį, stūmė ją laiptais žemyn, jųdviejų ginklai skėlė kibirkštis.

Kaliniai spoksojo išpūtę akis ir iš pradžių atrodė sutrikę. Kapokliai buvo jų prižiūrėtojai, tačiau šitas Kapoklis vilkėjo baltai, ir jie jame kažką įžiūrėjo, kažką, kas jį susiejo su jais. Kai Tanita pasijuto užspeista į kampą, jie ėmė šūkauti ir raginti Kapoklį. Aplink ją buvo vien priešai.

Ji atmušė smūgį, bet tada taip sugėlė sužeistą riešą, kad ranka tapo nevaldoma. Dabar persvara buvo Kapoklio pusėje – jo dalgio ašmenys perrėžė Tanitai pilvą, pasirodė kraujas. Tanita susiraukė iš skausmo ir ėmė trauktis nuo neįtikėtinai greito Kapoklio puolimo, tik šiaip ne taip įstengdama gintis.

Kaliniai juokėsi ir tyčiojosi. Per narvų virbus jie tiesė rankas, tampė ją už plaukų, stengėsi įdrėksti. Vienas sučiupo ją už apsiausto ir Tanita iš jo išsinėrė, kardą ir makštį metė į orą, ištraukusi rankas iš rankovių vėl juos sugavo, nespėjus Kapokliui tuo pasinaudoti.

Jis kirto, ji atmušė makštimi ir švystelėjo kardu, bet jis pasuko dalgį, atrėmė smūgį ir pats kirto.

Tanita šastelėjo atatupsta, slystelėjo ir persivertė atbula kūlio, nes jis mostelėjo kardu ir geležtės smaigalys smigo į žemę ten, kur ji ką tik stovėjo.

Kaliniai griausmingai nusikvatojo, kai ji apsigręžė ir puolė prie sienos, o Kapoklis puolė įkandin jos. Ji stryktelėjo ant sienos ir bėgo toliau, kol apsivertė žemyn galva. O tada pasileido lubomis, kaudamasi su Kapokliu apačioje. Jam teko eiti atbulam, kad atremtų puolimą virš galvos.

Kapoklis kirto ir nepataikė, Tanita susivokė ir išnaudojo atsiradusią galimybę. Ji kirto jam per kairę ranką makštimi ir jis atgniaužė pirštus. Ji šoko žemyn, persivertė, nutūpė, nespėjus jam atsitokėti, ir iš rankos išlupo dalgį. Tanita spyrė, Kapoklis žengtelėjo atpakalias, ir ji suvarė kardą.

Kaliniai liovėsi džiūgauti. Kapoklis žengė atatupstas.

Tanita užsimojo dalgiu ir smeigė tiesiai Kapokliui į krūtinę. Jis parklupo, plūsdamas juodu krauju.

Tanita pažvelgė į Kapoklį, jautė, kad jis pro antveidį irgi žiūri į ją. Tada visas sudribo, pečiai susmuko, galva nusviro žemyn.

Kaliniai dabar jau murmėjo, nepatenkinti, kad ji liko gyva. Tanita čiupo kardą, ištraukė jį iš Kapoklio kūno, pagriebė makštį ir pasileido prie laiptų.

Kažkur – Lobyne – pasigirdo trenksmas, ir Tanita ėmė skuosti dar greičiau. Bet kai ji užsiropštė beveik iki viršaus, kažkuris kalinys nusijuokė.

Ji atsigręžė ir – o siaube! – pamatė, kad Baltasis Kapoklis stovėdamas traukia sau iš krūtinės dalgį. „Jo niekaip nesulaikysi, – pasakė ji sau. – Kaip ir Serpino, jo niekaip nesulaikysi.“ Tanita užbėgo likusiais laipteliais iki durų, o tada jėgos ją apleido.

Tanita sustojo, susiraukė, paliepė kūnui bėgti, bet tas neklausė. Ji nuleido akis į dalgio smaigalį, pervėrusį jai krūtinę.

Tanita Mažutė keikdama save atsigręžė ir pamatė, kad Kapoklis lipa pas ją. Pasirodo, jis metė dalgį. Tanita beveik nusijuokė. Jos dešinė ranka nutirpo, ji paleido kardą. Kapoklis atsistojo greta ir suėmė dalgio kotą. Jis apsuko ją ratu aplink save, žiūrėjo į ją, tarsi stebėtų skausmą, bandydamas prisiminti, ką tai reiškia.

Jis kryptelėjo dalgį, ir Tanita parklupo. Ji aiktelėjo, kai Kapoklis ištraukė ginklą, išvydo savo kraują, tamsiai raudoną, sumišusį su ant ašmenų buvusiu juodu krauju. Kūnas ilso. Ji nebegalėjo apsiginti.