Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Užvesk automobilį! – šūktelėjo Baisuoklis.

Skeletas spustelėjo pultelį ir užraktai – pypt – atsirakino. Visi sušoko vidun. Suriaumojo variklis.

– Baisuokli! – riktelėjo Skeletas. – Važiuojam!

Baisuoklis smogė Kapokliui ir atšoko, bet Kapoklis spyrė ir Baisuoklis kluptelėjo. Švystelėjo dalgis, kotas trenkė Baisuokliui į skruostą. Baisuoklis parklupo.

– Baisuokli! – suklykė Stefani.

Skeletas atidarė dureles, jau buvo belipąs lauk, bet Baisuoklis pakėlė akis ir papurtė galvą.

– Mes tavęs nepaliksim! – sušuko Skeletas.

Kapoklis žengė prie Baisuoklio, pasirengęs švystelėti dalgiu.

– Važiuokit, – švelniai ištarė Baisuoklis.

Nuleido galvą, sugniaužė kumščius, užsimerkė. Kai Kapoklis kirto, žemė, regis, priaugo prie Baisuoklio kelių. Ir akimirksniu pasklido kūnu: kojos virto betonu, paskui liemuo, rankos, galva, visas kūnas – viskas per minutėlę, kol dalgis skriejo oru. Ir kai Kapoklis norėjo nukirsti galvą, dalgio ašmenys atsitrenkė į kaklą. Stefani instinktyviai suprato, ką Baisuoklis padarė – tai buvo paskutinioji Stichų galia, žemė, kurią Skeletas sakė esant vien tik gynybinę ir pasitelkiamą vien tik kaip paskutinę priemonę.

Kol Skeletas jungė pavarą, Baltasis Kapoklis žvelgė tiesiai į Stefani. Trijulė paliko Baltąjį Kapoklį ir Baisuoklį ir nušvilpė miesto gatvėmis.

26

PASKUTINIS SUSIRINKIMAS

Išanas Meritorijus laukė Dublino Kristaus Katedros šešėlyje ir stebėjo, kaip miesto gyvenimas teka sava vaga. Kartais jausdavosi kaltas, kam slepia magiją nuo eilinių piliečių, kartais būdavo įsitikinęs, kad jie pasirinktų stebuklą ir grožį, jei tik jiems būtų suteikta galimybė. Bet paskui viršų paimdavo sveikas protas ir Meritorijus suvokdavo, kad žmonija ir taip turi dėl ko nerimauti – ir be subkultūros, kurią galbūt jie palaikytų grėsme savo svarbumui. Jo, kaip Vyresniojo, darbas buvo išorinį pasaulį apsaugoti nuo tiesų, kurias sužinoti jis dar buvo nepasirengęs.

Artinosi Morvena Kranklė, jos juodas apdaras pleveno per žolę. Ji buvo daili ir elegantiška kaip ir tą dieną, kai jie susipažino.

– Skeletas Malonusis paprastai nevėluoja, – tarė ji.

– Sumanusis iš balso suprato, jog jis skubėjo, – pasakė Meritorijus. – Gal atsirado kokių nesklandumų.

Morvena pažvelgė už katedros kampo, kur už turėklų bruzdėjo gatvė. Ryškios šviesos, gintarinė ir geltona, įrėmino jos veidą. Buvo panaši į angelą.

– Nemėgstu susitikimų tokiose viešose vietose. Čia mes kaip ant delno. Galėjo susiprasti.

– Skeletas šią vietą pasirinko ne šiaip sau, – švelniai atrėmė Meritorijus. – Pasikliauk juo. Bent jau tiek tai jis tikrai nusipelnė.

Jiedu atsigręžė – greta iš niekur atsirado Sumanusis Tomas.

– Sumanusis, – prakalbo Morvena, – ar Skeletas pasakė, kodėl su mumis nori susitikti čia?

Materializacijos procesas baigėsi, Tomas virto vientisu kūnu. Atrodė susinervinęs.

– Apgailestauju, Morvena, jis tik pasakė, kad judu abu būtumėte prie katedros.

– Verčiau jau tegu ateina su geromis naujienomis, – burbtelėjo ji. – Šiomis dienomis nėra laiko niekams. Serpinas gali pulti bet kur, bet kada.

Sumanusis liūdnai nusišypsojo.

– Tikra tiesa, – ištarė. – Ir jei man bus leista, aš norėčiau pasinaudoti proga ir jums abiem pasakyti, kad laikai, kai buvome draugai, buvo puikūs.

Morvena nusijuokė.

– Sumanusis, dar nemirėm.

Tada Tomas pažvelgė į Morveną ir šypsena virto kažkuo kitu.

– Tiesą sakant, Morvena, tu jau mirei.

Iš kažkur išdygo Tuščiažmogiai, o Sumanusis išnyko. Meritorijus, dar nespėjęs suvokti, jog juos ką tik išdavė, pamatė jų link einantį Serpiną su Skeptru rankose. Jis instinktyviai iškvietė apsauginį skydą, nuo kurio sumirgėjo oras, bet sužioravo kristalas ir juodas žaibas nėrė stačiai per skydą, tarsi to nė nebūtų. Ir tada…

Nieko.

Valdytojas brovėsi per minią prie Olimpijos teatro, jam pavymui lėkė pikti šūksniai ir keiksmai. Jis suklupo, bet atsistojo, vėl bėgo. Atsigręžė pasižiūrėti.

Regis, niekas nesivijo. Atrodo, niekas jo nematė, bet negalėjo būti tikras. Kai pasirodė Nefarianas Serpinas, jis stovėjo prie automobilio. Matė, kaip iš Meritorijaus teliko dulkės ir pelenai, matė, kaip juodas žaibas pakirto Morveną Kranklę, kai toji pabandė pulti savo priešus.

Apimtas siaubo jis susigūžė. Tomas juos išdavė. Tomas išdavė juos visus. Valdytojas metė automobilį ir leidosi bėgti.

Reikia grįžti į Šventovę. Reikia įspėti kitus.

27

JOKIOS TYLOS PRIEŠ AUDRĄ

Skeletas davė pinigų ir Stefani nuėjo sumokėti, kol jis įpils degalų į Bentlį. Laukdama grąžos Stefani nužvelgė šokoladukus lentynoje ir pabandė prisiminti, kada paskutinį sykį valgė šokolado. Visados valgydavo šokolado, kai nutikdavo kas bloga, bet šiomis dienomis šokoladas nebūtų padėjęs.

Viskas blogai. Tanita sužeista, Baisuoklis virto statula, o dabar jiems ant kulnų mina Baltasis Kapoklis. Stefani jau ėmė abejoti, ar verta kovoti, nors Skeletui to ji niekados nesakė. Jis, regis, manė, kad ji tokia pat kaip jis – niekada nepasiduodanti, niekada nenusileidžianti. Bet ji ne tokia. Nepasakė jam tik dėl vienos priežasties – Stefani patiko, ką apie ją mano Skeletas, jai nesinorėjo jo nuvilti. Bet tiesa buvo ta, kad Valkirija Audra, kurią jis manė pažįstantis, buvo kur kas stipresnė už Stefani Edžglėj.

Ji išėjo lauk. Skeletas kišo benzino žarnos antgalį į kolonėlę. Tanita nuėjo pamirkyti rankos tame pačiame gydomajame tirpale, kurį buvo rekomendavusi Stefani.

Dabar, kai jiedu liko dviese, Stefani nebežinojo, ką sakyti. Skeletas užsuko baką ir stovėjo nė nekrusteldamas. Tokio jo su skrybėle ir veidą slepiančiu šaliku nebūtum atskyręs nuo manekeno.

– Atsiprašau, – ištarė Stefani.

Skeletas pažvelgė į ją.

– Jei ne aš, Baisuoklis būtų… Jis būtų su mumis. Per mane jis pasitelkė žemės galią. – Ji pasistengė susiimti, kad balsas nedrebėtų. – Kaip manai, kiek jis šitaip stovės?

Skeletas patylėjo.

– Tikrai nežinau, Valkirija. Tai labiausiai nenuspėjama mūsų galia. Galbūt stūksos kaip statula dieną, savaitę, o gal šimtą metų. Negali žinoti.

– Aš viską sugadinau.

– Ne…

– Tas Kapoklis medžiojo mane . Baisuoklis buvo priverstas…

– Baisuoklis nebuvo priverstas nieko daryti, – nutraukė ją Skeletas. – Jis taip nusprendė. Ir tu dėl to nekalta. Serpinas pasiuntė žudiką sumedžioti tavęs , kad įskaudintų mane . Štai kaip jis veikia.

– Jis pasiuntė jį manęs, nes žino, kad nesugebėsiu apsiginti. Jis žino, kad tu rūpiniesi manimi, jis žino, kad aš – tavo silpnoji vieta.

Skeletas pakreipė galvą.

– Aš rūpinuosi tavimi ? Tai štai kaip tau atrodo? Manai, dirbu tavo aukle?

– O argi ne? Aš neturiu galių; aš nemoku kautis; aš nemoku mėtyti ugnies ir nemoku lakstyti lubomis. Kokia tau iš manęs nauda? Aš silpna.

Skeletas papurtė galvą.

– Ne, tu nesi silpna. Tu nesimokei magijos, nesimokei kautis, bet nesi silpna. Serpinas tavęs neįvertina. Niekas tavęs neįvertina. Esi stipresnė, negu jiems atrodo. Esi stipresnė, negu pati manai.

– Norėčiau, kad būtum teisus.

– Aišku, kad aš teisus. Aš nebūčiau aš.

Stefani išgirdo skambant telefoną – į aikštelės šviesą žengė Tanita. Buvo susitvarsčiusi riešą. Stebuklingas gydomasis tirpalas po truputį gydė patinimą ir žaizdą. Tanita priglaudė telefoną prie ausies. Stefani nepatiko, kaip besiklausant sustingo jos veidas.