Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Tanita, – sušnibždėjo Stefani.

Tanita pakėlė akis.

– Ten tau kažkas… – Kad Tanitai būtų lengviau suprasti, ji pabaksnojo sau į galvą. – Lapas ar kažkas.

– Oi, ačiū, – padėkojo Tanita ir ėmė čiupinėti plaukus. Čiuopė, kol rado ir ištraukė. Apžiūrėjo, susiraukė, dar atidžiau apžiūrėjo, o tada veidas persikreipė iš pasišlykštėjimo ir ji numetė tai ant stalo. – O Dieve.

– Kas čia?

– Gabaliukas Tuščiažmogio odos .

Stefani išblyško.

– Fui, kaip šlykštu.

– Jis buvo mano plaukuose , – sudejavo Tanita ir nuspriegė skutelį per stalą.

Stefani atsitraukė ir nuspriegė jį atgal. Tanita pradėjo juoktis, bet nusileido Skeleto ranka ir uždegė skutelį. Jis nužvelgė jas abi.

– Vaikų darželis, – pasakė. – Mus ištiko neįsivaizduojamo masto krizė, o man tenka dirbti su darželinukėmis.

– Atsiprašau, – atsiprašė Stefani.

– Atsiprašau, – atsiprašė ir Tanita.

Įėjo Morvena Kranklė ir Kinija Širdgėla, dar po kelių akimirkų Baisuoklis Kriaučius.

– Ar ką nors rado? – stodamasis pasiteiravo Skeletas.

Morvena atsakė:

– Kapokliai išnaršė visas mums žinomas slėptuves ir vietas, kur jis mėgdavo lankytis, bet Serpino nė kvapo.

– Naujienos apie Serpiną sklinda, – prakalbo Kinija. – Girdėjau gandų, kad jis buria savo senuosius sąjungininkus.

Priėjo Meritorijus ir Tomas.

– Jei grįš bent vienas iš tremtinių, – prabilo Meritorijus, – galios pusiausvyra labai pasikeis. Mus nustelbs.

– Reikia atimti iš jo tą Skeptrą, – pareiškė Tanita. – Pažiūrėsim, kaip jam tai patiks.

– Nieko nebus, – atrėmė Kinija. – Net jei pavyktų prisibrauti artyn ir kristalas jo neperspėtų, jis dabar yra Skeptro savininkas ir niekas kitas negali juo naudotis, kol Serpinas gyvas.

– Tuomet mes jį nudėsim, – pasakė Tomas.

Meritorijus pasižiūrėjo į Skeletą. Tas linktelėjo ir prabilo:

– Deja, nužudyti Serpiną yra ne taip paprasta, kaip galbūt atrodo. Jis turėtų būti negyvas dabar. Ne sužeistas, ne merdintis, o negyvas. Bet jis išsigydė.

Stefani susiraukė.

– Ar jo negalima nužudyti?

– Bet ką galima nužudyti, – pasukęs į Stefani galvą pasakė Skeletas. – Tas tai jau tikrai. Man dar neteko šioje planetoje sutikti nė vienos būtybės, kurios neįstengčiau nužudyti, ir neleisiu, kad jis būtų išimtis.

– Reikia pulti dabar , kol jis nespėjo suvienyti savo pajėgų, – pasiūlė Morvena.

– Kaip galime tai padaryti, jei net nežinome, kur jis yra? – nekantriai pasiteiravo Tomas.

– Bet galbūt žinome, kur jis buvo , – įsiterpė Skeletas. – Aną naktį paskambino toks ponas, kuris retkarčiais man suteikia informacijos. Įspūdingą sidabrinį automobilį matė Denholmo gatvėje, netoli dokų. Paskambinau šen bei ten ir paaiškėjo, kad beveik visus pastatus toje gatvėje yra išsinuomojusi viena gerbiama firma. Išskyrus sandėlį, kuris išnuomotas privačiam asmeniui – ponui Hovardui L. Kraftui.

Tomas suraukė kaktą.

– Na ir?

– L. Kraftas. Lavkraftas. Hovardas Filipas Lavkraftas parašė seriją pasakojimų, vadinamų Kafulu mitais. Juose pasakojama apie tamsiuosius dievus, norėjusius valdyti žemę. Kai kurių istorikų teigimu, ponas Lavkraftas iš dalies rėmęsis jo girdėtomis legendomis apie Beveidžius.

Tomas nusiviepė.

– Tik toks įrodymas? Pramanyta pavardė, kuria galbūt pasinaudojo Serpinas? Neturime laiko tokiems neaiškiems įrodymams; reikia imtis to, kas žinoma!

– O kas būtent mums žinoma? – paklausė Morvena. – Žinome, kad jis turi beprotišką planą sugrąžinti Beveidžius, bet nežinome, kaip jis ketina tai padaryti.

– Ponas Blisas sakė, kad Skeptras tėra laiptelis, – priminė Stefani.

– Čia suaugusiųjų pokalbis, – suirzęs sudraudė ją Tomas. – Mums nereikia tavo nuomonės, vaike.

Tanita su Kinija ištarė vienu balsu:

– Nevadinkite jos vaiku.

Akivaizdžiai nepratęs prie ne Vyresniųjų, o kažkieno kito pastabų, Tomas kone paspringo ir paraudo. Stefani iš visų jėgų pasistengė paslėpti šypseną po romaus abejingumo kauke. Tanita sugavo jos žvilgsnį ir mirktelėjo.

– Jeigu Skeptras tėra laiptelis, – prabilo Skeletas, nekreipdamas dėmesio į Tomo pasipiktinimą, – vadinasi, jis ketina juo pasinaudoti, kad kažkokiu būdu atkurtų jam reikalingą ritualą.

– Tuomet mūsų darbas – pasirūpinti, kad taip nenutiktų, – pasakė Meritorijus. – Skelete, Vyresniųjų Tarybos vardu atsiprašau, kad neįtraukėme tavęs tada, kai sužinojome, kad Serpino sekimo komanda negyva. Atsiprašau, kad neklausėme tavo perspėjimų.

– Serpinas turi atsarginį planą, – pasakė Skeletas. – Štai kodėl jis pavojingas.

– Gal ir taip. Deja, jums ir panelei Audrai, ir dar kam nors, ko jums galbūt prireiks, teks išsiaiškinti, koks jo kitas žingsnis. Apgailestauju, jog tenka jums užkrauti tokią pareigą, bet man ir mano kolegoms Vyresniesiems reikia pasirengti visuotiniam karui.

Skeletas santūriai nusilenkė.

– Tokiu atveju tučtuojau to imsimės.

– Dėkoju.

Skeletas šaliku apsivyniojo veidą, užsimaukšlino skrybėlę ir nužvelgė rimtus veidus aplinkui.

– Pralinksmėkit, – netikėtai guviai paragino jis. – Jeigu vis vien mūsų visų laukia siaubinga mirtis, ko čia nerimauti?

Stefani rimtai išsigando, kad pamažu kraustosi iš proto: suvokė, jog iš visos širdies pritaria gyviems griaučiams, paskui kuriuos dabar pėdino iš kambario.

Lauke jų laukė Bentlis. Visas švytintis – it iš laimės, kad vėl toks pat gražus kaip anksčiau. Stefani įlipo vidun ir nusmego sėdynėn. Bentlis gardžiai kvepėjo. Kvepėjo taip, kaip turi kvepėti gražūs automobiliai. Kanarėlė nekvepėjo gardžiai. Ji kvepėjo geltonai .

– Gerai, kad jį atgavai, – pasakė Stefani įsėdusiam Skeletui. – Betgi neblogai pasidarbavo. Dvi dienos, o atrodo kaip naujutėlis.

Skeletas linktelėjo.

– Daug suplojau.

– Buvo verta.

– Džiaugiuos, kad taip manai. Ir džiaugiuosi, kad greitu laiku nereikės valgyti. Ir kad apskritai nereikės.

Stefani nusišypsojo ir pažvelgė į Skeletą. Tas žiūrėjo į priekį. Abu kurį laiką tylėjo.

– Kas yra?

– Atsiprašau?

– Apie kažką mąstai.

– Aš visados apie ką nors mąstau. Toks mano darbas. Ir aš neprastai jį atlieku.

– Bet tu ką tik kažką sugalvojai.

– Ir iš kurgi tu žinai?

– Tu kitaip pakreipi galvą, kai ką nors sugalvoji. Tai ką sugalvojai?

– Man ką tik toptelėjo, – prisipažino Skeletas. – Urve Skeptro kristalas perspėjo Serpiną, kad aš netoliese. Bet neperspėjo, kad tu esi tiesiai jam už nugaros.

Stefani gūžtelėjo pečiais.

– Gal nepasirodžiau jam pavojinga. Negalėčiau jo nei sužeisti, nei ką.

– Vargu, – nesutiko Skeletas. – Galbūt būsime atradę silpnąją galingojo ginklo vietą.

Stefani pašnairavo.

– Ką?

– Pameni, ką Ošinas, gerasis žmogus iš Atobalsio Akmens, sakė? – pasiteiravo Skeletas. – Juodasis kristalas uždainuoja dievams, kai tik prisiartina koks priešas, bet kai jį paėmė Sentėviai, jis tylėjo.

– Tai ką, negi tai reiškia, kad aš iš Sentėvių?

– Teoriškai, jei spręstume iš to, ką sakė tavo tėvas, galėtum būti.

– Ar tai reiškia, kad imi tikėti, jog būta daugiau, o ne vien legendų ir mitų?

– Aš… stengiuosi būti atviras tokiai galimybei. Vis dėlto vieno dalyko niekaip nesuprantu – kodėl Gordonas man nepapasakojo jūsų šeimos istorijos? Daugybę metų buvome bičiuliai, ne kartą kalbėjomės apie Sentėvius ir Beveidžius. Tai kodėl jis man nepapasakojo?