Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Ar tai ką nors reiškia? Turiu omeny, tokia kilmė? Ką tai suteikia, ką…

– Ką tai reiškia?

– Taip.

– Tai reiškia, kad esi ypatingas. Tai reiškia, kad tau lemta tai daryti – lemta būti įtrauktam į šitą pasaulį, šitokį gyvenimą.

– Ar aš tokia?

– Tokia.

– Tai gal todėl jis tau ir nepapasakojo. Norėjo apie tai rašyti, norėjo būti už to, o ne visame tame.

Skeletas pakreipė galvą.

– Esi protinga ne pagal metus, Valkirija.

– Taip, – atitarė Stefani. – Taip, esu.

24

PLANUOJAMA ŽMOGŽUDYSTĖ

P onas Blisas stovėjo Graibšto uolos delne ir žiūrėjo, kaip artinasi Serpinas. Graibšto uola buvo panaši į atverstą plaštaką, atsikišusią nuo kalno viršūnės. Pirštai sulenkti, tarsi siektų saulės kruviname danguje.

Serpinas guviai užkopė į delną. Blisas santūriai nusilenkė. Serpinas tik nusišypsojo.

– Ar turite? – paklausė Blisas.

– Jūsų laimei, taip.

– Mano laimei?

– Mano mielas pone Blisai, jei būčiau nusileidęs į tuos urvus ir išlindęs be Skeptro, kas būtų nutikę jums? Stovėtumėte viename iš tų narvų Šventovės kalėjime – bejėgis lauktumėte nuosprendžio. Tačiau jūs esate čia , stovite su manimi ant naujo pasaulio slenksčio. Būkite dėkingas.

– Regis, pamiršote, kad jeigu būtumėte išlindęs be nieko, tupėtumėte gretimame narve…

Serpinas nužvelgė Blisą. Dar neseniai jie būtų buvę lygūs. Bet ne dabar.

– …mano pone, – pagarbiai užbaigė Blisas ir nulenkė galvą.

Serpinas vėl nusišypsojo, atsuko jam nugarą ir per sulenktus uolos pirštus įsižiūrėjo į apačioje plytintį slėnį.

– Ar jis toks galingas, kaip manė mokslininkai? – pasiteiravo Blisas.

– Ką manė mokslininkai, nublanksta, palyginti su realybe. Dabar mūsų niekas nesulaikys.

– Vyresnieji, – priminė Blisas.

Serpinas pasuko galvą.

– Esu sumanęs, kaip susidoroti su Vyresniaisiais. Jie nuspėjami ir todėl mirs. Pats Meritorijus subyrės į dulkes. Niekas nesimaišys mūsų kelyje.

– Gal Vyresnieji ir nuspėjami, – atsiliepė Blisas, – bet Skeletui Maloniajam šitas bruožas anaiptol nebūdingas. Jis gudrus, galingas ir labai labai pavojingas.

– Dėl detektyvo nesijaudinkit. Susidorosiu ir su juo.

– O?

– Skeletas Malonusis visados turėjo vieną silpnybę – jis prisiriša prie žmonių, kuriuos labai lengva nužudyti. Praeityje – žmona ir vaikai. Dabar ta mergiotė, kur su juo, ta Valkirija Audra. Jis mums pavojingas tik tuomet, kai mąsto blaiviai. Ir pats puikiai žinote, kad kai jis įsiunta, jo nuovoka aptemsta.

– Tai ką jūs ketinate daryti?

– Jau padariau, Blisai. Pasiunčiau kai ką, kad… aptemdytų jo nuovoką. Mažiau nei po valandos Valkirija Audra bus negyva ir Skeletas Malonusis nebekels mums jokių rūpesčių.

25

BALTASIS KAPOKLIS

Diena visai ėjo į pabaigą, kai nusigavo į Denholmo gatvę. Į miestą sėlino naktis. Gatvė buvo ilga, purvina ir tuščia. Bentlis sustojo prie sandėlio. Jų jau laukė Baisuoklis ir Tanita.

– Ar viduje kas nors yra? – pasiteiravo Skeletas ir patikrino, ar užtaisytas pistoletas.

– Kiek supratome, tuščia, – atsakė Baisuoklis, – bet jis gali slėptis. Jei viduj Serpinas arba Blisas, mums gali prireikti atsarginio plano.

– Jų ten nėra, – pasakė Skeletas.

– Iš kur žinai? – pasidomėjo Stefani.

– Serpinas čia kažką darė, kažką reikšminga ir keista – ne vienas antakis kilstelėjo iš nuostabos. Jis žinojo, kad antakiai kilstelėjo, žinojo, kad aš apie tai sužinosiu, taigi išnešė kudašių.

– Tai kodėl mes čia?

– Nuspėti, kas bus daroma, galima tik tuomet, kai tiksliai žinai, kas jau padaryta.

Jie priėjo prie durų, Tanita priglaudė prie jų ausį ir įsiklausė. Paskui uždėjo ranką ant užrakto, tačiau šį kartą užraktas ne lūžo, o klaktelėjo.

– Kodėl tu taip nemoki? – sušnibždėjo Stefani Skeletui. – Tai greičiau, negu išlaužti užraktą, ir tyliau, negu išversti duris.

Skeletas liūdnai palingavo galva.

– Gyvų griaučių tau negana, ar ne? Ir kuo nustebinsi jaunimą šiais laikais?

Stefani šyptelėjo. Tanita stumtelėjo duris ir visi suėjo vidun. Pateko tiesiai į sandėlio kontorą, tamsų, ankštą kambarėlį su stalu ir kamštine lenta ant sienos. Akivaizdu, kad jau senokai čia nebuvo įsikūrusi jokia padori kompanija. Iš kontoros dar vienos durys vedė į patį sandėlį, o dar kontoroje buvo apmūsojęs langas, pro kurį Stefani žvilgtelėjo lauk.

– Regis, ramu, – pasakė ji.

Skeletas spustelėjo keletą jungiklių ant sienos – įsižiebė šviesos. Jie nuėjo į sandėlį. Aukštai virš galvų ant gegnių buvo pritūpę balandžių. Jie burkavo, ūbavo ir, išsigandę netikėtos šviesos, plazdėjo nuo vienos gegnės ant kitos. Visi susirinko sandėlio viduryje. Čia aplink operacinį stalą stovėjo medicininė įranga. Stefani žvilgtelėjo į Skeletą.

– Ką manai?

Skeletas svarstė.

– Pradėkim nuo to, kas akivaizdu. Daug prietaisų, o tai reiškia, kad čia buvo kažkoks perpylimas.

Tanita, paėmusi vamzdelį, apžiūrinėjo viduje likusias nuosėdas.

– Aš ne gydytoja, bet, man rodos, čia – ne medicininio tyrimo rezultatas.

– Tada magija, – pasiūlė Baisuoklis.

– Galima sušvirkšti magijos? – nepatikėjo Stefani.

– Galima įšvirkšti skysčių su stebuklingomis savybėmis, – paaiškino Skeletas ir paėmė iš Tanitos vamzdelį. – Kol neturėjom šitų puikių prietaisų, procedūra buvo kur kas keblesnė, bet rezultatas tas pats.

– Ir koks tas rezultatas?

– Po operacijos pacientas virsta kitu vyru. Ar moterimi. Ar… daiktu. Dabar kyla klausimas, koks šio žaidimo tikslas? Kokių pokyčių reikėjo Serpinui?

– Ir kas buvo jo pacientas?

– Tikriau, pacientai.

– Nesupratau?

– Yra du adatų rinkiniai, dvi lašinės, visko po du – pakanka dviem operacijoms. Pargabensim mėginį į Šventovę, ištirsim ir pamėginsim išsiaiškinti, kas tai. O kol kas visi pasižvalgykim aplinkui.

– Ko ieškom? – pasiteiravo Stefani.

– Įkalčių.

Stefani metė žvilgsnį į Tanitą, pamatė, kaip toji skeptiškai kilstelėjo antakį, ir vargais negalais susilaikė nenusišypsojusi.

Skeletas ir Baisuoklis vaikštinėjo iš lėto, apžiūrinėjo visus paviršius, tyrinėjo kiekvieną įrangos centimetrą, stalą ir viską aplinkui. Stefani su Tanita atsidūrė šalia viena kitos, abi spoksojo į grindis.

– Kaip atrodo įkaltis? – sušnibždėjo Tanita.

Stefani nurijo kylantį juoką ir pašnibždom atsakė:

– Nežinau. Aš ieškau kokio pėdsako ar ko panašaus.

– Radai?

– Ne. Bet gal todėl, kad dar nepasijudinau iš šitos vietos.

– Gal pajudam, apsimetam, kad žinom, ką darom.

– Gera mintis.

Jiedvi pradėjo eiti, labai pamažu, vis taip pat nudelbusios akis į grindis.

– Kaip sekasi su magija? – tyliai paklausė Tanita.

– Pajudinau kriauklę.

– Ei, sveikinu!

Stefani kukliai gūžtelėjo pečiais.

– Tik kriauklę.

– Nesvarbu. Šaunuolė.

– Ačiū. Kokio buvai amžiaus, kai pirmą kartą padarei stebuklą?

– Aš gimiau su tuo, – atsakė Tanita. – Maniškiai buvo burtininkai – mano brolis amžiais ką nors darydavo. Užaugau darydama stebuklus.

– Nežinojau, kad turi brolį.