Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Nežinau, – atsakė Skeletas, metęs žvilgsnį per petį. – Gal kokį žygdarbį.

Jis staigiai sustojo, o Stefani nudūmė tolyn, pasiekė tunelio galą ir išpuolė į erdvią didelę olą. Iš tamsybių viršuje kaskadomis sviro vijokliai ir karojo priešais žiojinčią bedugnę.

Stefani pasižiūrėjo atgalios kaip tik tą akimirką, kai pabaisa susidūrė su Skeletu. Skeletas išmetė pistoletą iš rankos, sunkiai žnektelėjo ant žemės, o padaras letenomis sučiupo jį už kulkšnies. Žengtelėjo atbulas ir užsimojo – iškėlė Skeletą į orą ir tėškė į tunelio sieną. Skeletas petimi trenkėsi į žemę, bet padaras nesiliovė mojuoti ir Stefani akyse bloškė Skeletą į kitą sieną. Tada suriaumojo, trūktelėjo, ir Skeletas nuskriejo tunelio gilumon, o padaras liko stovėti su Skeleto koja letenose.

Pabaisa sutrikusi suniurzgė, o tada ūmai pakėlė galvą, užuodusi Stefani.

– Bėk! – suklykė Skeletas iš tunelio, kai padaras numetė koją ir puolė prie Stefani.

Stefani apsisuko ant kulno, bet nebebuvo kur bėgti, todėl nuskuodė prie prarajos krašto ir liuoktelėjo aukštyn.

Nusitvėrė už slidžių vijoklių ir karštligiškai ieškojo, į ką čia tvirčiau įsikibti, nes ėmė slysti. Stefani pirštai sugniaužė storą vijoklį ir ji visu kūnu iš inercijos švystelėjo pirmyn. Pažvelgė į neaprėpiamą tamsybę sau po kojomis, pajuto iš tuštumos dvelkiantį šaltą priplėkusį orą. Skriedama atgal išsirietė ir kaip tik laiku kilstelėjusi kojas išsisuko nuo pabaisos letenų. Padaras užriaumojo nepatenkintas, kad grobis jį apmulkino, ir bandė ją pasiekti nuo prarajos krašto. Stefani ant vijoklio švystelėjo į kitą pusę.

Stefani matė, kaip Skeletas atšliaužė tuneliu ir susigraibė savo galūnę; ta buvo vis dar su batu ir kojine. Jis atsisėdo, įsikišo šlaunikaulį į kelnių klešnę ir stūmė, kol pasiekė klubą, tada pasuko ir išbandė kaip veikia – prisitraukė sulenktą koją. Pasičiupo nuo žemės greta gulėjusį pistoletą, pašoko, išbėgo iš tunelio ir užlindo padarui už nugaros, o tas vis urzgė ir letenomis bandė sučiupti Stefani. Stefani dabar kabojo įsikibusi į vijoklį, iš lėto siūbavosi, širdis krūtinėje rimo.

Ji nenuleido nuo padaro akių, stengėsi, kad visas jo dėmesys būtų sutelktas tik į ją, bet kuo arčiau slinko Skeletas, tuo sunkiau buvo išlaikyti pabaisos dėmesį. Galiausiai Skeletas paspyrė akmenėlį ir pabaisa atsigręžė.

Skeletas atstatė delną, bet nieko neįvyko, ir Stefani prisiminė Skeletą sakius, kad šiuose urvuose esama padarų, mintančių magija. Regis, su vienu tokiu padaru jie kaip tik ir susidūrė.

– Kad tave, – tepasakė Skeletas ir puolė: šovė tiesiu taikymu padarui į krūtinę, tada trenkėsi į jį ir padaras per žingsnį atsitraukė.

Dar žingsnis, ir padaras lėktų skradžiai.

Pabaisa milžinišku kumščiu trinktelėjo Skeletui per petį, Skeletas parklupo ant vieno kelio, bet ir vėl pakilo. Užsimojęs vožė kaip galėdamas aukščiau ir kumščiu vos vos užkabino pabaisos smakrą. Strykčiodamas it boksininkas išvengė kito pabaisos smūgio ir pistoleto rankena trenkė jai į šonkaulius, bet naudos iš to nebuvo.

Stefani suraukė kaktą ir pasižiūrėjo į vijoklį, kurio laikėsi. Ar ji juda? Vėl pasižiūrėjo į Skeletą: Skeletas kaire ranka suėmė kuokštą karčių ir pašoko aukštyn, o pistoleto rankena trenkė padarui į snukį.

Padaras užbaubė, žengė atbulas ir jo koja nerado kur atsispirti – ten buvo tuštuma. Skeletas atsistūmė nuo pabaisos, kol ta akimirką dar bandė atgauti pusiausvyrą, tačiau jos pastangos buvo bergždžios. Skeletas klupdamas atsitraukė, o pabaisa klaikiai riaumodama nukrito į prarają.

– Ką gi, – valydamas nuo savęs dulkes ištarė Skeletas. – Su šituo baigta.

– Man atrodo, aš judu, – pasakė Stefani, nes pajuto, kaip pamažėle kyla aukštyn.

Skeletas priėjo prie krašto, smalsiai iškišo galvą, o tada…

– Stefani, – prabilo Skeletas, – čia ne vijoklis.

– Ką? – Stefani išpūtė akis į daiktą, kurio laikėsi įsitvėrusi. – O tai kas tada?

– Stefani, atskriek pas mane, – skubindamas paliepė Skeletas, – Nagi, siūbuokis. Greičiau pas mane!

Stefani spyrė į orą, pradėjo siūbuotis pirmyn atgal, kaskart skriedama vis didesniu lanku ir su kiekvienu švystelėjimu švelniai kilstelėjama vis aukščiau.

– Paleisk! – šūktelėjo Skeletas ir išskėtė rankas, pasirengęs gaudyti. Skriedama oru Stefani pasižiūrėjo žemyn – prisiminė, kaip krisdama staugė pabaisa. Ir pasvarstė, ar ji jau pasiekė dugną. Aukščiausiame kito skrydžio taške Stefani paleido vijoklį ir ėmė kristi Skeleto link.

Tačiau vijoklis švystelėjo kaip bizūnas, apsivijo jai apie riešą ir skaudžiai trūktelėjo atgalios. Skeletas bandė sučiupti Stefani, bet nespėjo, ir dabar ji spėriai kilo aukštyn.

– Gelbėk! – suklykė Stefani; atrodė, kad ranka tuoj išnirs iš peties. Stefani girdėjo, kaip Skeletas keikiasi, tačiau ji kilo labai greitai, neturėjo kaip susilaikyti, ir Skeletui teliko stebėti, kaip ji pranyksta tamsybėse.

22

SENTĖVIŲ SKEPTRAS

Stefani užtempė iki atbrailos ir išvilko per ją. Ji pabandė nusiplėšti nuo riešo čiuptuvą, tačiau iš prieblandos jų išlindo daugiau ir tvirtai apsivijo jai apie ranką. Stefani ištiesė laisvąją ranką ir įsitvėrė už atbrailos, bet kas iš to. Pirštai buvo per silpni prieš tą jėgą, kuri ją tempė, ir atbrailą teko paleisti. Stefani ėmė slysti gličia uola.

Priekyje kažkas dunksojo, kažkokia pilka masė, kuri šitame ankštame užkaboryje nesulaikomai, nekliudomai augo ir plėtėsi. Čiuptuvai tempė Stefani tiesiai į tos pilkumos vidurį, kur godžiai žiojosi milžiniški nasrai, o nuo aštrių dantų dribo tąsios seilės.

Stefani laisvąja ranka apčiuopė nemenką akmenį, sugriebė jį, tarsi durklą atkišo aštrųjį galą ir brūkštelėjo iš visų jėgų. Akmuo perrėžė čiuptuvus, Stefani išsilaisvino ranką, pašoko ir puolė bėgti, bet suvinguriavo ir ėmė tiestis kiti čiuptuvai. Jie susirado Stefani kojas ir ji parpuolė. Pabandė nuspirti čiuptuvus, bet jie tik dar tvirčiau susiveržė.

Visur čiuptuvai.

Tas padaras, kad ir kas jis buvo, vilkdamas ją artyn šlykščiai tvinkčiojo. Akių nesimatė. Jis turėjo tik čiuptuvus ir tuos nasrus… Vadinasi, jis orientuojasi lytėjimu.

Stefani prisivertė nesipriešinti. Užgniaužusi visus savo instinktus atpalaidavo kūną, ir nors čiuptuvai tempė lygiai taip pat spėriai, spaudė jie nebe taip stipriai. Kiti čiuptuvai nurimo, bet jie vis vien buvo pernelyg arti. Iš karto supančiotų, jei tik ji mėgintų pasprukti.

Stefani sviedė akmenį, tas pataikė į čiuptuvą ir pasišokėdamas nuriedėjo tolyn. Pajutę naują auką kiti čiuptuvai, aklai ieškodami tamsoje, nuvinguriavo paskui akmenį. Stefani giliai įkvėpė ir pasiekė kulkšnis, palaukė, kol čiuptuvai dar palaisvės, o tada čiupo juos ir nuplėšė.

Ji atsistojo, bet nebėgo šalin, o pasileido pirmyn, prie padaro su nasrais. Užšoko ant jo, rankomis užsikabino už atbrailos viršuje. Stefani prisitraukė prie atbrailos, o čiuptuvai švysčiojo ir rangėsi po ja, padaras ieškojo sprunkančio grobio ir jo judesiai darėsi vis nirtesni.

Nebuvo kada atsikvėpti. Stefani atsistojo ir nuskubėjo tolyn nuo atbrailos į priekyje tamsuojančią perėją. Užgniaužė staiga suėmusią baimę, kad amžiams pasiklys šituose urvuose. „Tai netruks amžinai, – paprieštaravo ji sau. – Jei manęs nesuras ir nenudės viena iš tų baidyklių, iš troškulio mirsiu per kelias dienas.“

Stefani negalėjo patikėti, kad ką tik šitaip pagalvojo.

Nugrūdusi visas baimes, dvejones ir pesimistiškas – o gal veikiau realistiškas – mintis kuo toliau, Stefani sulėtino žingsnį ir susikaupusi ėmė ieškoti kelio atgal pas Skeletą. Ir tada pamatė šviesą.