Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Berilė liūdnai palingavo galva.

– Nesitikiu, kad suprasi. Tu dar vaikas.

Stefani pasišiaušė.

– Jūs su juo nė nesikalbėjote.

– Suaugusiems nereikia kalbėti su kitais suaugusiais, kad suprastų, blogi tie ar ne. Pakanka vieno žvilgsnio.

– Taigi bet kas, kitoks negu jūs, yra blogas?

– Kitoks negu mes , mieloji.

– Mane tėvai mokė nespręsti apie žmogų pagal išvaizdą.

– Ką gi, – šaltai ištarė Berilė, – jeigu jie gali sau leisti tokį neišmanymą, patys kalti.

– Mano tėvai nėra neišmanėliai.

– Aš taip ir nesakau, mieloji. Aš tik sakau, kad jie neišmano apie gyvenimą.

Stefani to jau buvo per akis.

– Noriu sysio, – staiga pareiškė ji.

Berilė sumirksėjo.

– Atsiprašau?

– Sysio. Noriu sysio. Galima pas jus į tualetą?

– Turbūt…

– Dėkoju.

Stefani prasispraudė pro juos abu ir skubiai užlipo laiptais. Įsmuko į vonią, o kai jau buvo tikra, kad Berilė neateina jai įkandin, nutykino į šeimininkų miegamąjį ir nudrožė tiesiai prie tualetinio staliuko, kur gulėjo brangenybių dėžutė. Tai buvo ne šiaip dėžutė, o visa dėžė, iš kiekvieno jos skyrelio virste virto neskoningi papuošalai – tviskantys, žibantys, blizgantys. Segę Stefani atrado stalčiuke dėžės apačioje, kur toji gulėjo drauge su auskaro žiedu ir pincetu. Įsikišo į kišenę, uždarė papuošalų dėžutę ir išėjo iš kambario. Tada tualete nuleido vandenį ir nudundėjo laiptais žemyn.

– Ačiū, – padėkojo linksmai.

Berilė žiojosi tęsti pokalbio, bet Stefani jau tolo sodo takeliu.

Stefani sėdėjo ant akmens, žyminčio šiaurinę paplūdimio ribą, ir laukė Skeleto. Meteorologai pranašavo sausojo laikotarpio pabaigą, bet ryto dangus buvo mėlynas ir giedras. Ant gretimo akmens gulėjo kriauklelė, daili kriauklelė, kriauklelė, kuriai Stefani staiga pajuto simpatiją.

Ji pajudėjo. Nebuvo to šaunaus oro virpėjimo aplink ranką, bet kriauklė vis dėlto pajudėjo, ir pajudėjo ne dėl vėjo. Stefani širdis ėmė plakti tankiau, bet ji neleido sau džiūgauti. Dar ne laikas. Gal tai tik laimingas atsitiktinumas. Jei pavyks tai padaryti ir antrą kartą, tada galės džiūgauti.

Stefani sutelkė dėmesį į kriauklę. Pakėlė ranką, erdvę tarp savo plaštakos ir kriauklės įsivaizdavo kaip virtinę susijusių daiktų, kuriuos tik reikia pajudinti. Jos pirštai šiek tiek atsitiesė ir Stefani pajuto orą prie delno – tokį keistai kietą. Ji stumtelėjo tą orą ir kriauklelė nulėkė nuo akmens.

– Jėga! – cyptelėjo Stefani ir iškėlė abi rankas. Magija! Ji padarė stebuklą! Stefani iš džiaugsmo susijuokė.

– Atrodai patenkinta.

Stefani atsigręžė taip staigiai, kad vos nenusivertė nuo akmens – jos link šypsodamasis ėjo tėtis. Stefani nuraudo kaip burokas, paslapčia kišenėje susižvejojo telefoną ir iškėlė jį.

– Gavau gerą žinutę, – paaiškino, – ir tiek.

– A. – Tėtis įsitaisė greta. – Ar kas nors, ką turėčiau žinoti?

– Gal ne. – Stefani kuo abejingiausiai apsižvalgė aplinkui, mintyse melsdamasi, kad tik dabar nepasirodytų kanarėlė. – O kodėl tu ne darbe?

Tėtis gūžtelėjo pečiais.

– Šią popietę manęs laukia svarbus susirinkimas, bet namie kai ką pamiršau, tai nusprendžiau parlėkti per priešpiečius.

– Ką tu pamiršai? Projektus ar ką?

– Maždaug, – linktelėjo tėtis. – Tiesą sakant, visai ne. Pamiršau apatinius.

Stefani pasižiūrėjo į tėtį.

– Ką?

– Kai rengiausi, mintimis buvau kitur. Kartais taip būna. Šiaip jau nekreipčiau į tai dėmesio, bet šitos kelnės taip graužia …

– Fui, tėti, nenoriu nieko žinoti!

– A, taip, atsiprašau. Žodžiu, pamačiau tave čia einant, tai nusprendžiau pasisveikinti. Ateidavai čionai, kai buvai mažesnė, atsisėsdavai ir žiūrėdavai į ten, o man vis rūpėdavo, apie ką mąstai…

– Apie viską po truputį, – negalvodama atsakė Stefani, ir tėtis nusišypsojo.

– Mama dėl tavęs nerimauja, – pasakė po kurio laiko.

Stefani krūptelėjo ir pakėlė akis.

– Ką? Kodėl?

Tėtis gūžtelėjo pečiais.

– Tiesiog… Pastaruoju metu tu kažkaip pasikeitei.

Tai jie vis dėlto pastebėjo skirtumą tarp jos ir jos atvaizdo.

– Viskas man gerai, tėti. Tikrai. Tiesiog, na, žinai, visokių nuotaikų užplaukia.

– Jo, aha, aš suprantu, ir tavo motina man išaiškino, kaip ten būna su mergaitėm ir jų nuotaikom… Bet mums vis tiek neramu. Po Gordono mirties…

Stefani susimąsčiusi suraukė kaktą. Vadinas, ne vien atvaizdas čia kaltas.

– Žinau, kad judu buvote artimi, – kalbėjo tėtis. – Ir žinau, kaip puikiai judu sutarėt, žinau, kad jam mirus netekai gero draugo.

– Matyt, – tyliai ištarė Stefani.

– Ir mes nenorim kliudyti tau augti – net jei ir galėtume sukliudyti. Tu augi į dailią merginą ir mes tavimi be galo didžiuojamės.

Stefani nevykusiai šyptelėjo ir nepakėlė akių. Gordono mirtis tikrai ją pakeitė, bet pokyčiai buvo kur kas didesni, nei jos tėvai įsivaizdavo. Tie pokyčiai nukreipė ją keliu, kuriuo ji dabar ėjo, keliu, kuris atvedė iki Valkirijos Audros, keliu, kuris ves į jos laukiančią lemtį. Jie pakeitė jos gyvenimą – suteikė kryptį ir tikslą. Ir įvėlė į pavojus, kokių ji nė neįsivaizdavo.

– Tiesiog mums dėl tavęs neramu, ir tiek.

– Nėra dėl ko.

– Toks jau tėvų darbas. Tau bus keturiasdešimt, mes tupėsim senelių namuose ir vis tiek dėl tavęs nerimausim. Šita pareiga niekuomet nesibaigia.

– Ir kodėl, kažin, žmonės turi vaikų.

Tėtis tyliai nusijuokė.

– Kai pagalvoji, tikrai. Bet nėra nieko nuostabiau negu stebėti, kaip tavo vaikas auga – niekas neteikia tokio pasitenkinimo. Žinoma, yra tam tikras amžius, iš kurio norėtum, kad jie neišaugtų, tačiau ką jau čia padarysi.

„Nebent po ranka turi stebuklų“, – pamanė sau Stefani.

– Skambino Berilė, – pasakė tėtis. – Sakė, kad buvai pas ją užsukusi.

Stefani linktelėjo. Juk negalėjo jau susigriebti, kad dingo segė?

– Užėjo noras užsukti, pažiūrėti, kaip jiems einasi. Žinai, man rodos, po Gordono mirties gal labiau ėmiau vertinti šeimą. Manau, svarbu, kad liktume artimi.

Tėtis pasižiūrėjo į Stefani. Buvo kiek nustebęs.

– Na… labai miela, kad taip sakai, Stefi, labai miela. Gražus požiūris. – Tėtis patylėjo. – Man nebūtina juos aplankyti, ar ne?

– Ne.

– O, ačiū Dievui.

Stefani nepatiko meluoti tėčiui. Prieš daugelį metų nusprendė su tėvais būti kuo sąžiningesnė. Bet dabar daug kas pasikeitė. Atsirado paslapčių.

– Tai ką dar sakė Berilė?

– Mm… Regis, jai atrodo, kad vakar tave matė su Skeletu Maloniuoju.

– Aha, – neva abejingai tarstelėjo Stefani, – sakė man. Juokinga.

– Jai atrodo, kad susidėjai su prasta kompanija.

– Būtum girdėjęs, tėti, kaip ji apie jį kalba, o juk net nepažįsta. Gal ji mano, kad priklausau kokiai nors sektai ar ką…

– Ar priklausai?

Stefani pasibaisėjusi pasižiūrėjo į tėtį.

– Ką?

Tėtis atsiduso.

– Berilė turi pagrindo taip manyti.

– Bet tai jau visiška beprotybė!

– Na, mūsų šeimoje beprotybės būta.

Tėčio akyse kažkas šmėkštelėjo – nenoras, bet drauge ir susitaikymas.

– Mano senelis, – pradėjo tėtis, – tavo prosenelis, buvo nuostabus žmogus, mes, vaikai, jį mylėjome. Aš, Fergusas, Gordonas – mes susėsdavom aplink jį, o jis mums pasakodavo nuostabias istorijas. Mano tėvas, deja, neskyrė jam daug laiko. Visas tas istorijas, kurias jis pasakojo mums, buvo pasakojęs ir mano tėvui, kai tas buvo dar vaikas. Kai tėtis užaugo, suprato, kad visa tai nesąmonės, bet mano senelis su tuo nesutiko. Mano senelis tikėjo… jis tikėjo, kad mes stebuklingi.