Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Jie pribėgo pilį. Tanita uždėjo delną ant užrakto ir kryptelėjo riešą. Stefani išgirdo duryse spragtelint spyną ir Tanita iš lėto atvėrė duris. Jie įsėlino vidun ir uždarė duris.

Slinko išoriniais koridoriais ir stengėsi laikytis atokiau nuo šaltos pilies šerdies. Rado žemyn vedančius laiptus. Tanita ėmė lipti pirma, dešinėje rankoje laikė kardą, kairėje makštį. Stefani sekė atsilikusi per porą žingsnių, o Baisuoklis ėjo paskutinis.

Jie nulipo į rūsį, nors Stefani jis veikiau priminė požeminį kalėjimą. Tanita pakėlė ranką ir jie sustojo, palaukė, kol Tuščiažmogis nuplumpins tolyn.

Paskui vėl slinko pirmyn. Tanita priėjo pirmąsias sunkias geležines duris ir pridėjo prie jų ausį. Po minutėlės ji stumtelėjo duris. Vyriai sudejavo nepatenkinti, bet kambarys buvo tuščias.

Baisuoklis nuėjo prie kitų durų, paklausė, atidarė. Vėl tuščia.

Tanita pasižiūrėjo į Baisuoklį, tas į Tanitą, ir Stefani suprato kodėl.

– Mums reikia išsiskirstyti, – sušnibždėjo Stefani.

– Ne, – paprieštaravo Tanita.

– Jokiais būdais, – paantrino Baisuoklis.

– Jei ilgai truksim, Tuščiažmogiai susirinks prie durų ir mes nebegalėsime išsprukti.

– Tada tu eini su manimi, – sušnibždėjo Baisuoklis.

Stefani papurtė galvą.

– Man nieko nenutiks. Paklausysiu prie durų. Jei ką nors išgirsiu, pasikviesiu jus. Jei susitiksiu kokį niekšelį, tikrai išgirsit. Nėra kitos išeities.

Tanita ir Baisuoklis nebeprieštaravo. Tanita nuėjo prie kitų durų, Baisuoklis nuskubėjo koridoriumi, o Stefani grįžo ir pasuko už kampo. Ėjo nuo vienų geležinių durų prie kitų ir visur atidžiai klausėsi. Žingsniavo koridorių labirintu ten, kur jis ją vedė. Susigriebė, jog kvėpuoja pro burną, ir gerklėje pajuto purvo skonį. Ant nelygių akmeninių grindų telkšojo balos – užsistovėjusio vandens klanai. Durys jau buvo ne geležinės, o medinės, pūvančios. Nuo laikikliuose degančių deglų ant sienų šoko šešėliai.

Kažkas priekyje sujudėjo ir Stefani jau norėjo sprukti, bet pažino, kad ten Baisuoklis. Jis pamojo jai, ji irgi pamojo ir ėmėsi tikrinti arčiausiai esančias duris. Taip jiedu ir artėjo vienas prie kito, bet štai Stefani priėjo prie vienų durų ir išgirdo tylų švilpavimą. Ji susiraukė. Ar Skeletas gali švilpauti? Jis kalba be lūpų, ir kvėpuoja, tai kodėl gi jis negalėtų švilpauti? Bet Stefani melodija buvo nežinoma. Ji pamojo Baisuokliui ir tas pritykino. Truputį pasiklausė ir linktelėjo.

– „Mergina iš Ipanemos“, – sušnibždėjo. – Čia jis.

Baisuoklis parodė tris pirštus, paskui du, tada vieną ir jiedu įpuolė į kambarį. Skeletas pakėlė akis ir nustojo švilpauti.

– O, sveikučiai, – pasisveikino. – Žinau, kur raktas nuo urvų.

Stefani uždarė duris, o Baisuoklis nuskubėjo Skeletui už nugaros ir susikūprinęs ėmė apžiūrinėti grandines.

– Dailus darbas, – įvertino.

– Taip ir maniau, kad tau patiks. Į metalą įpinti rišamieji kerai.

– Puikumėlis. Šiek tiek užtruksiu.

– Niekur neskubu.

– Kaip tu? – pasiteiravo Stefani.

– Su manimi elgėsi gražiai, – linktelėjęs atsakė Skeletas. – Jei nekalbėsim apie visus kankinimus. Tiesą sakant, turėjau laiko pagalvoti. Žinau, kur raktas.

– Jau sakei.

Baisuoklis atsistojo ir grandinės nukrito. Skeletas irgi atsistojo.

– Ar Meritorijus čia? – paklausė.

– Jis kitiems Vyresniesiems pasakoja, kas vyksta, – atsakė Baisuoklis.

– A, – tarstelėjo Skeletas. – Tai jūs čia patys vieni.

– Tanita Mažutė su mumis, o šiaip jau, taip, vieni.

Skeletas gūžtelėjo pečiais.

– Turiu pripažinti, kol kas einasi pasakiškai.

– Raktas, – priminė Stefani. – Juk nepasakei Serpinui, kur jis, ar ne?

– Nebūčiau galėjęs pasakyti, net jei būčiau norėjęs. Sumąsčiau vos prieš kelias minutes. Paprasta kaip dukart du. Buvo tiesiai mums panosėje.

– Pasikalbėsime apie tai vėliau, – pasiūlė Baisuoklis. – Reikia nešdintis.

– Ar bus peštynės?

– Tikiuosi, ne.

– Visai norėčiau šiek tiek pasipešti.

– Jei vis dėlto būtų, – pasakė Stefani paduodama jam ginklą, – štai, galėsi panaudoti.

– O, būk sveika ir laiminga. Pasiilgau jo. Ar kulkų turi?

– Oi, ne.

Skeletas patylėjo.

– Puikumėlis, – pasakė ir paslėpė ginklą.

– Einam, – paragino Baisuoklis ir žengė pro duris.

Stefani su Skeletu išėjo jam iš paskos. Visi trys nuskubėjo koridoriumi ir pasuko už kampo. Būrelis Tuščiažmogių sustingo pakėlę kojas tolesniam žingsniui ir abejingai juos nužiūrėjo. Laikas sustojo.

– Taip, – ištarė Skeletas. – Čia tai tobulas išvadavimas.

Tuščiažmogiai puolė ir Skeletas su Baisuokliu pasiraitojo rankoves. Skeletas darbavosi alkūnėmis ir keliais, užlauždavo tai riešą, tai visą ranką. Baisuoklis mikliai puldinėjo į kautynių vidurį, zujo aplinkui, kumščiuodamas visus, kas tik prisiartindavo.

Už bežadžių Tuščiažmogių Stefani pamatė atlekiant Tanitą. Ji užbėgo siena ant lubų, o paskui taip ir bėgo lubomis galva žemyn. Stefani spoksojo išpūtusi akis. Nežinojo, kad Tanita taip sugeba.

Nuo lubų Tanita įsiliejo į kautynių sūkurį – ėmė švaistytis kardu, rėždama viršugalvius. Tiesiog per kelias akimirkas iš Tuščiažmogių likdavo skutų krūvelė ir smarvės dūmelis.

Tanita stryktelėjo žemyn ir apsivertusi ore nutūpė ant kojų.

– Dar ateina, – pranešė. Ir paslaugiai pridūrė: – Ko gero, mums reikėtų nešti kudašių.

Iki laiptų jie nuėjo nesutikę jokio pasipriešinimo, tačiau kai jau bėgo prie durų, masyvios dvivėrės durys atsilapojo ir įsiveržė Tuščiažmogių pastiprinimas.

Skeletas ir Baisuoklis žengė pirmyn, spragtelėjo pirštais ir sviedė žemėn ugnies kamuolius. Stefani stebėjo, kaip juda jų rankos, kaip jos valdo liepsnas, kol iš jų išauga ugnies siena ir sulaiko Tuščiažmogius.

Tanita atsigręžė į Stefani.

– Apsiaustą.

– Ką?

Nieko daugiau neaiškindama Tanita čiupo Stefani už apykaklės ir nutraukė apsiaustą. Užsidengusi apsiaustu galvą nubėgo prie lango ir iššoko. Pažiro šukės.

– O, – aiktelėjo Stefani.

Ji irgi nubėgo prie lango ir išsiropštė, o tuo metu Tanita jau stryktelėjo nuo žemės.

– Ačiū, – padėkojo Tanita, grąžindama apsiaustą.

– Saugokis! – riktelėjo Baisuoklis.

Stefani metėsi į šalį, o Baisuoklis ir Skeletas kaip du pamišėliai akrobatai nėrė pro langą – Baisuoklis žemiau, o Skeletas viršum jo. Jiedu dribtelėjo ant žolės, nusirito ir vienu metu pašoko.

– Dingstam, – paragino Skeletas.

Jiems beskuodžiant medžių link, Stefani pamatė vieną iš juos lydėjusių Kapoklių. Jei spręstume iš popieriaus draiskanų aplinkui, Kapoklis grūmėsi iš širdies, bet Tuščiažmogių buvo daugiau. Jis negyvas gulėjo žolėje. Kito Kapoklio nesimatė.

Jie įbėgo į mišką, nelėtindami žingsnio skuodė toliau, o Tuščiažmogiai traškėjo per krūmynus paskui juos.

Baisuoklis pirmas pribėgo tvorą, mostelėjo rankomis po savimi ir leidosi oro pernešamas per tvorą.

Tanita vis nelėtino žingsnio. Visai prieš pat tvorą pasišokėjo ir nubėgo ja aukštyn.

Nespėjus Stefani Skeleto paprašyti, kad ją kilstelėtų, tas ranka apkabino Stefani per liemenį, ir ji pajuto, jog jau kyla aukštyn ir vėjas švilpia ausyse. Tvoros viršus praslinko jai po kojomis. Kitapus jiedu nusileido taip lengvai ir švelniai, kad Stefani kone susijuokė.

Visi sušoko į furgoną, Baisuoklis pasuko raktelį ir išvažiavo į kelią. Pilis tolo jiems už nugarų.