Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Nefarianai, durys uždarytos. Šnekučiuojamės čia dviese. Kas tau iš to?

Serpinas palinko į priekį.

– Aš būsiu šalia jų, kai jie sunaikins šitą pasaulį, kai nutrins nuo žemės paviršiaus žmonijos dėmę. Ir kai viskas bus baigta, aš šildysiuos jų šiurpios šlovės spinduliuose.

Skeletas linktelėjo galva.

– Aha, visiškai nieko nesupratau.

Serpinas nusijuokė.

– Tu žlugsi, – perspėjo Skeletas.

– Tikrai?

– Juodai žlugsi ir aš tai matysiu. Aš būsiu tasai, kuris pastūmės tave į pražūtį.

– Skambūs žodžiai iš žmogaus, pririšto prie kėdės. Bet ar tu žmogus? Gal daiktas? Nesusipratimas?

– Jie tave pričiups.

– Kas? Vyresnieji? Meritorijus ir jo šutvė? Baik. Jie susirūpinę, kad tik manęs neįžeistų.

– Ne šį kartą. Jie, ko gero, jau prie tavo durų.

Serpinas atsistojo savo belaisviui už nugaros.

– Kažkodėl man atrodo, kad jie nesugebės taip greitai surikiuoti savo kariaunos. Arba taip veiksmingai. Ne, mano senas prieše, manau, kurį laiką pabūsim vienu du. Ir tu turi kai ką, ko man reikia.

– Žavingą stiliaus jausmą?

– Raktą, – pasakė Serpinas, grįžęs į detektyvo regos lauką.

– Nesuprantu, apie ką kalbi.

Serpinas krustelėjo kairę ranką – tarsi diriguotų orkestrui.

– Akivaizdu, kad neketini pateikti man informacijos ant lėkštelės, todėl, regis, teks šiek tiek pakankinti.

– O, – ištarė detektyvas. – Seni laikai.

– Prisimenu tas tamsias rudens dienas, kurias maloniai leidau tave kapodamas, versdamas klykti.

– Puiki pramoga visai šeimai.

– Gal manai, kad man kankinimams pritrūks fantazijos, ypač dabar, kai nebeturi odos, kurią būtų galima pjaustyti. Bet aš išmokau keletą naujų triukų, kurie, manau, tau patiks.

Serpinas nubangavo pirštais, nukreipęs juos į kėdę, ant kurios ką tik sėdėjo. Medis girgždėjo, vaitojo plėsdamasis ir vėl susitraukdamas, lyg kvėpuotų. Detektyvui teko tai stebėti nori nenori.

– Jei galiu taip padaryti su kėde, – mėgaudamasis gyrėsi Serpinas, – pabandyk įsivaizduoti, ką galiu padaryti su kaulu.

Kėdė garsiai pokštelėjusi pažiro šipuliais.

Serpinas atsitūpė priešais Skeletą.

– Tai kaip, Skelete? Kur tas senas nuvalkiotas nepaklusnumas – kur pašaipa, kur patyčios? Kur nesibaigiančios didvyriškos klišės? Argi nežiūrėsi man į akis ir nesakysi, kad parodyčiau, ką sugebu?

– Tiesą sakant, ketinau paprašyti, kad manęs per daug neskriaustum. Aš šiandien toks gležnas.

Serpinas atsistojo ir priešais detektyvą atkišo išskėstą kairę plaštaką.

– Paskutinį sykį klausiu. Kur raktas?

– Gerai.

Serpinas kilstelėjo antakį.

– Tikrai?

– Ne, juokauju. Parodyk, ką sugebi.

Serpinas nusijuokė, jo pirštai ėmė judėti ir detektyvas pradėjo klykti.

16

KĄ SLEPIA VARDAS?

Stefani kriauklėje mirkė alkūnę. Ji sutrupino Tanitos duotą akmenėlį ir ištirpdė vandenyje – kriauklė prisipildė burbulų, o bibliotekos tualete pasklido aitrus kvapas. Kad ir kokia uoliena ten buvo, ji veikė puikiai. Nubrozdinimai nyko nuo rankos.

Ji nusisausino ranką baltutėliu rankšluosčiu. Vanduo nugurguliavo į skylę, o Stefani susmuko prie sienos.

Kūnas gal ir nuvargo, tačiau protas buvo budrus, kunkuliavo pykčiu, o mintis vijo mintį. Stefani vis dar siuto ant savęs, kad nepajėgė nepaklusti Kinijos nurodymams. Kaip Kinija galėjo taip pasielgti su ja, su Skeletu? O jis juk ja pasitikėjo.

Ne, priminė sau Stefani. Jis ja nepasitikėjo. Tai jos , Stefani, klaida, o ne jo. Ir kadangi ji visų pirma atėjo pas Kiniją, o ne pas Vyresniuosius ir net ne pas Baisuoklį, dabar jau gali būti per vėlu ką nors padaryti. Ir visa tai per ją.

Kaip Tanita Mažutė ją pavadino? Kariūne? Juokinga. Kad ir ką Tanita būtų joje įžvelgusi, ji suklydo. Ji neturi nieko kariūniško. Įpuolė į bėdą nė nesusimąsčiusi, nė nesudvejojusi. Ne todėl, kad būtų drąsi ar didvyriška, o todėl, kad ji kvaila . Nes nenorėjo būti nuošaly, nes nenorėjo laukti. Ji neturėjo plano, neturėjo taktikos, tik polinkį kelti audras stiklinėje.

Ir tada ji suprato. Akys išsiplėtė, Stefani atsistojo tiesi kaip styga, jos kojomis ir rankomis ėmė sruventi naujos jėgos.

Kinijos valdžia jai nustojo galios.

Jai reikia Baisuoklio. Stefani gerai nežinojo, kur jis gyvena, taigi jai reikėjo jo adreso, o jam gauti ji težinojo vieną būdą. Stefani išėjo iš tualeto. Eidama pro langą pamatė, kad jau rytas. Perėjusi koridorių pabeldė į Kinijos buto duris. Niekas neatsiliepė. Ji dar kartą pabeldė.

Kinijos nebuvo namie. Stefani apžiūrėjo duris. Niekuo neypatingos. Ir iš kitos pusės nesimatė nieko neįprasta – jokių grandinėlių, nei sklendžių, nei papildomų užraktų. Gali būti užrakinimo kerai ir, jei durys tikrai užkerėtos, ji veltui gaištų laiką, bet Stefani atrodė, kad taip nėra. Skeletas sakė, kad užrakinimo kerus reikia įveikti kas kartą atidarant duris, o paskui vėl užkerėti. Vargu ar Kinijai būtų pakakę kantrybės kasdien tai daryti.

Stefani atsitraukė per žingsnį. Paprastos durys. Paprastos menkos durys. Tai įmanoma; Stefani žinojo, kad tai įmanoma. Ji aukšta ir stipri. Tik durys skiria ją nuo Skeleto išgelbėjimo. Jos kojos stiprios. Raumeningos kojos, plaukikės kojos. Jos stiprios. Durys menkos. Jai pavyks. Ji turi tai padaryti. Ji turi išgelbėti draugą.

Stefani batas dunkstelėjo į duris. Ji spyrė dar kartą… ir dar… ir dar kartą… Jos kojos stiprios. Tikrai pavyks. Neviltis pridėjo jėgų. Durys buvo menkos ir jos atsilapojo.

Stefani puolė vidun ir nuskubėjo ten, kur matė gulint adresų knygelę. Jos nebuvo. Ant mažojo staliuko jos nebuvo. Kur knygelė?

Stefani apsidairė aplinkui. Kinija ją kažkur padėjo. Kur? Kodėl? Ar ji žinojo, kad Stefani ieškos knygelės? Ne, ji niekaip negalėjo to numatyti. Vadinasi, knygelę perkėlė dėl kažkokios kitos priežasties, dėl kažkokios kitos paprastos, normalios priežasties. Ji perdėjo knygelę; padėjo į vietą. Taip, ji padėjo knygelę į vietą.

Kur Kinija galėtų laikyti adresų knygelę?

Stefani priėjo prie rašomojo stalo, atidarė stalčius ir ėmė juose raustis. Popieriai, laiškai, o adresų knygelės nė kvapo. Ji apsigręžė, akimis apibėgo kambarį. Puikiai žinojo, kad pro išlaužtas duris bet kurią akimirką gali įžengti Kinija. Stefani nuėjo prie lentynų – knygelės nėra. Kur?

Ji įėjo į miegamąjį. Štai – knygelė ant staliuko šalia lovos. Stefani čiupo knygelę, pirštais perbėgusi puslapius susirado „K“. Baisuoklis Kriaučius. Įsiminė adresą, numetė knygelę ant lovos ir pasigręžė eiti.

– Sveika, mieloji, – ištarė Kinija. Ji įžengė į kambarį, o Stefani nepatikliai atsitraukė.

– Mačiau, pasidarbavai, – kalbėjo Kinija. – Kuo tau nusikalto mano vargšės durys? Ar dar ką nors čia sugadinai? Vazą? Puodelį?

– Tik duris.

– Na ką gi, turbūt turėčiau būti dėkinga ir už tai. Ar radai ko ieškojai, vaikeli?

Stefani sugniaužė kumštį.

– Nevadinkite manęs taip.

Kinija nusijuokė.

– Pasižiūrėjus į tave beveik ir išsigąsti galima.

– Ar nuveikėt ką nors, kad Skeletas būtų išgelbėtas, ar vis dar labai užsiėmusi savo pačios gelbėjimu? – įgėlė Stefani.