Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Jis įkvepia ištikimybės, a ne? – pakėlusi antakį atrėmė Kinija. – Poną Malonųjį norom nenorom imi mėgti, norisi ranka rankon kautis drauge su juo. Žinai, tau reikėtų čia pabūti per karą. Pamatytum jį tuomet.

– Niekaip nesuprantu, kaip galite jį šitaip išduoti.

Pirmą kartą per visą jų pažinties laiką Kinijos akys pasidarė šaltos.

– Aš neišdaviau jo, vaikeli. Gal nuvyliau, bet neišdaviau. Išdavystė – tai veikti prieš . O aš nedariau nieko.

– Koks skirtumas, – atšovė Stefani.

– Nedomina semantika? – vėl šypsodamasi paklausė Kinija. – Aišku, nedomina. Tu juk tiesmuka mergaitė, a ne?

– Aš išeinu, – pareiškė Stefani ir patraukė prie durų.

– Tiesmuka, – kalbėjo toliau Kinija, – bet nelabai sumani. Stefani, būk tokia gerutė, sustok.

Stefani sustojo.

– Žaviuosi tavo drąsa, vaikeli, tikrai žaviuosi. Bet telkti kavaleriją Skeletui vaduoti per daug rizikinga. Gali blogai baigtis. Dabar būk gera mergytė, sėsk štai ten į kampelį.

Stefani linktelėjo ir žengė prie durų.

– Stok, – paliepė Kinija. – Į kampą, sakiau.

Stefani priėjo duris ir atsisuko. Kinija susiraukė.

– Nesuprantu. Kaip tau pavyksta? Stefani, atsakyk!

– Aš ne Stefani, – atsakė Stefani. – Ir jei norite mane čia išlaikyti, teks mane nudėti.

Kinijos raukšlės išsilygino.

– Nenoriu tavęs nudėti, mieloji, – pasakė ji ir vos šyptelėjo. – Tai pagaliau išsirinkai vardą.

– Aha. Ir išeinu. Dabar pat.

– Gal tau vis dėlto kas nors ir išeis. Prieš išeidama gal suteiktum man garbės ir prisistatytum?

– Žinoma, – jau beveik žengdama per buto slenkstį sutiko Stefani. – Aš vadinuosi Valkirija Audra.

Baisuoklis atidarė duris, pamatė Stefani ir linktelėjo.

– Atsiprašau, jei vakar tave nuliūdinau, – atsiprašė jis. – Suprantu, neturiu teisės tau aiškinti, ką gali ir ko negali daryti, bet prašau patikėti, kad taip elgiausi tavo labui…

– Jie sučiupo Skeletą, – nutraukė jį Stefani.

– Ką?

– Serpinas jį sučiupo. Praeitą naktį atėjo su savo popieriniais žmogėnais, jie jį užpuolė ir išsivedė. Reikia pranešti Vyresniesiems.

Baisuoklis pabandė nusišypsoti – norėjo pažiūrėti, ar Stefani irgi nusišypsos, ar patvirtins, jog juokauja. Stefani nesišypsojo.

– Jums atrodo, kad man nederėtų painiotis į visa šitai, – kalbėjo Stefani. – Tiek to. Tai jūsų nuomonė, ir tebūnie. Bet pamirškim nuomones. Pažvelkim į faktus. Serpinas turi Skeletą. Jis sulaužė Paliaubas. Jis tiki, kad Skeptras iš tikrųjų egzistuoja, ir jis parodė, jog yra nusiteikęs žudyti, kad tik jį gautų. Jį reikia sustabdyti ir man reikia jūsų pagalbos.

– Tu matei? Tu tikrai matei, kaip Serpinas tai padarė?

– Aš ten buvau.

Baisuoklis pažvelgė į Stefani ir linktelėjo.

– Tuomet puiku, kad nusprendei ten pasisukioti.

Baisuoklis apgręžė savo automobilį ir, jiems švilpiant gatvėmis į Šventovę, Stefani smulkiai papasakojo, kas nutiko. Automobilio langai buvo stipriai tamsinti, bet Baisuoklis vis viena veidą buvo apsivyniojęs šaliku ir ant akių užsismaukęs skrybėlę.

Vaškinių figūrų muziejus dar buvo uždarytas, taigi jie įėjo pro ūkines duris ir nuskubėjo per tamsą. Baisuoklis ant tamsios sienos paieškojo jungiklio, rado jį, ir siena prasiskyrė. Stefani pirmoji nusileido laiptais ir patraukė tiesiai į Šventovę. Jai priešais raukydamas kaktą atskubėjo Valdytojas.

– Atleiskite, – prabilo jis, – jūs nesusitarę.

– Mes norime pasimatyti su Meritorijumi.

– Negalima drumsti Vyresniųjų ramybės, – nepasidavė Valdytojas. – Prašau jus tuojau pat išeiti.

– Tai skubus atvejis, – pasakė atsiskubinęs Baisuoklis, bet Valdytojas vis tiek purtė galvą.

– Visi pageidavimai susitikti su Vyresniaisiais turi būti tinkamai patikrinti, – aiškino Valdytojas, bet Stefani jau buvo gana. Ji prasispraudė pro Valdytoją ir pasileido koridoriaus link. Staiga švystelėjo pilka spalva ir priešais ją išdygo Kapoklis – dalgio ašmenys buvo prispausti jai prie gerklės.

Stefani sustingo. Aplinkui kažkas bruzdėjo, girdėjosi kažkokie garsai, jos pasaulyje nejudėjo tik ji ir Kapoklis. Stefani girdėjo, kaip Baisuoklis grasina Valdytojui, grasina Kapokliams, o Valdytojas nepasiduoda ir reikalauja, kad jie išeitų. Baisuoklis kalba vis garsiau, pyksta, liepia Kapokliui nuleisti ginklą, bet Kapoklis nė nekrusteli, netaria nė žodelio – stovi kaip statula. Stefani matė žvilgantį savo atvaizdą Kapoklio antveidyje. Nedrįso nė pajudėti.

Nelaukdamas, kol situacija pasidarys nebevaldoma ir kol Stefani galva neatsiskyrė nuo kūno, Valdytojas pasidavė ir sutiko pasiteirauti Meritorijaus, ar jis nepriimtų lankytojų.

Valdytojas linktelėjo Kapokliui ir šis atsitraukė, nuleido dalgį sau prie šono, o tada užsikišo už nugaros – tiesiog meistriškai įgrūdo ginklą į makštį.

Stefani irgi atsitraukė, iš lėto, tačiau Kapoklis vėl stovėjo sargyboje lyg niekur nieko.

Valdytojas išsiskubino, o jie liko stovėti priesalyje. Netrukus pasigirdo žingsniai. Pasirodė Išanas Meritorijus ir šiek tiek nustebo, išvydęs Baisuoklį.

– Pone Kriaučiau, – ištarė jis, eidamas artyn. – Vis dar pasitaiko stebuklų?

– Didysis Mage, – spausdamas jam ranką sveikinosi Baisuoklis. – Valkiriją Audrą turbūt jau pažįstate.

– Tai vis dėlto pasirinkai vardą, – šiek tiek nepritariamai žvelgdamas į Stefani pasakė Meritorijus. – Tikiuosi, tavo ponas Malonusis žino, ką daro.

– Skeletas pakliuvo nelaisvėn, – išpyškino Stefani. – Serpinas jį sučiupo.

– Tik nereikia.

– Tai tiesa, – įsiterpė Baisuoklis.

Meritorijus įbedė akis į Baisuoklį.

– Pats matei?

– Na, – neryžtingai pradėjo Baisuoklis, – ne, bet…

Meritorijus mostelėjo ranka.

– Skeletas Malonusis – puikus detektyvas, mes vertiname jo pagalbą ir kompetenciją daugeliu sudėtingų atvejų. Kai kalbama apie Nefarianą Serpiną, jis netenka sau būdingo nešališkumo.

– Serpinas paėmė jį nelaisvėn! – nepasidavė Stefani.

– Mieloji, tu man patinki. Ir suprantu, kodėl patinki Skeletui. Esi bauginamai atviras žmogus ir šia savybe dera žavėtis. Vis dėlto apie mūsų kultūrą ir mūsų papročius dar nedaug žinai ir girdėjai neabejotinai iškreiptą mūsų istorijos versiją. Serpinas nebėra toks piktadarys, koks kadaise buvo.

– Aš ten buvau, – stengdamasi išlikti rami pasakojo Stefani. – Serpinas atėjo su savo popieriniais žmogėnais ir jie sučiupo Skeletą.

Dabar Meritorijus nebepuolė ginčytis.

– Popieriniais žmogėnais?

– Na, atrodė , tarsi pagaminti iš popieriaus.

Meritorijus iš lėto linktelėjo.

– Tuščiažmogiai. Serpino pakalikai. Baisūs padarai, išpampę nuo dvoko ir blogio.

– Ar dabar tikite manimi? Mums reikia jį išvaduoti.

– Didysis Mage, – prabilo Baisuoklis, – mano bičiuliui gresia pavojus. Žinau, jums nesinori, jog tai būtų tiesa, bet Paliaubos nutrauktos. Serpinas ir jo sąjungininkai burtininkai negaišdami bandys užgrobti valdžią. Vyresnieji turi ko nors imtis tuojau pat .

– Kuo remdamiesi? – nenusileido Meritorijus. – Veik nepažįstamos mergaitės žodžiais?

– Aš nemeluoju, – pasakė Stefani.

– Bet gali klysti.

– Neklystu. Serpinui reikia Skeptro ir jis mano, kad Skeletas gali jam jį gauti.

– Skeptras – tik pasaka…

– Skeptras egzistuoja iš tikrųjų, – nutraukė jį Stefani. – Jis toks tikras, kad Serpinas jo ieško ir nužudė du žmones, kuriuos pasiuntėte jo sekti. Nužudė, kad nesužinotumėte apie Skeptrą pirma laiko.