Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Meritorijus dvejojo.

– Panele Audra, jei jūs klystate, o mes dabar stosime į kovą prieš Serpiną, prasidės karas, kuriam nesame pasirengę.

– Man labai gaila, – tyliai ištarė Stefani, Meritorijaus akyse regėdama nerimą. – Karas jau prasidėjo.

Sąvaržėlė gulėjo ant stalo ir nejudėjo. Stefani susikaupė, sulenkė pirštus, o tada atgniaužė delną jos link, iš visos širdies stengdamasi tikėti, kad permatomas oras tėra susijusių daiktų seka. Sąvaržėlė vis vien nejudėjo. Stefani bakstelėjo ją – kad įsitikintų, jog ji nei neprilipusi, nei nieko. Į kambarį įėjo Baisuoklis.

– Galim važiuoti, – pranešė jis. – Ar tikrai to nori?

– Tikrų tikriausiai. – Stefani įsidėjo sąvaržėlę į kišenę ir kryptelėjo galva į duris jam už nugaros. – Ar ten laukia kariuomenė?

– E, ne visai.

– Kiek?

Jis padelsė.

– Du.

– Du? Jis turi Kapoklių kariauną ir duoda mums du ?

– Jei siųstų daugiau, sukeltų įtarimų, – aiškino Baisuoklis. – Meritorijui reikia šiek tiek laiko susisiekti su Morvena Krankle bei Sumaniuoju Tomu ir įtikinti juos, jog veikti būtina. O kol jis tai darys, gelbėjimo operacija yra neoficiali.

– Būkit geras, pasakykit, kad jie tikrai tokie puikūs, kaip pasakojo Skeletas.

– Ir jų uniformos, ir jų dalgiai gali atremti daugelį magiškų puolimų ir vargu ar daug rasi už juos niršesnių mūšyje vienas prieš vieną.

– Mūšyje vienas prieš vieną? – suraukusi kaktą pakartojo Stefani. – O kaip ugnies kamuoliai ir panašūs dalykėliai? Jie Stichai ar Adeptai?

Baisuoklis atsikrenkštė.

– Tiesą sakant, nei vieni, nei kiti. Magija kai kuriuos žmones sugadina, Kapokliai turi būti visiškai nešališki, taigi…

– Tai jie nestebuklingi? Visiškai?

– Juose yra šiek tiek magijos, bet ji tik sustiprina jų kovinius gebėjimus. Jie gana stiprūs ir labai greiti.

– Tai ką jie darys? Lakstys ratais aplink Serpiną, kol tam apsisuks galva ir jis išvirs iš koto?

– Jei viskas eisis pagal planą, Serpinas nė nežinos, kad atėjom.

– Ir kokia tikimybė, kad taip nutiks?

Baisuoklis įbedė į ją žvilgsnį ir kurį laiką nenuleido. Paskui nusuko akis į šalį.

– Nedidelė, – prisipažino.

– Taigi.

Baisuoklis vėl pakėlė akis.

– Bet ponas Blisas pasiūlė pagalbą.

– Jis bus? – susinervinusi perklausė Stefani. Mintis keliauti kur nors su ponu Blisu jai visai nepatiko.

– Ne jis pats. Jis kažką atsiųs. Penki – geras skaičius. Įsėlinam, čiumpam Skeletą, išsėlinam. Viens du, ir viskas.

Jiems už nugarų atsivėrė durys ir pasirodė Meritorijus.

– Suradau jums transportą, – pranešė.

Jie nusekė paskui jį laiptais aukštyn ir iš Vaškinių figūrų muziejaus išėjo pro ūkines duris. Prie jų stovėjo didelis furgonas. Vos tik Meritorijus išėjo į lauką, į priekį žengė du Kapokliai. Jiedu ištraukė iš makščių dalgius, o tada sulipo į furgoną. Stefani vylėsi, kad kelyje nepasitaikys duobių, antraip ji bus padurta jiems nė nenuvažiavus iki Serpino pilies.

Priekin žengė dar vienas žmogus – jį Stefani buvo mačiusi bibliotekoje.

– Tanita Mažute, – supažindino juos Meritorijus, – čia Baisuoklis Kriaučius ir Valkirija Audra.

– Mes pažįstamos. – Tanita mandagiai linktelėjo Stefani. Ji turėjo kardą juodoje makštyje, kurios lakuotas paviršius buvo nusėtas įbrėžimais ir rantais.

– Ar jus atsiuntė ponas Blisas?

– Taip. Pamanė, kad galiu būti naudinga.

– Puiki rekomendacija.

– Jis tiesiog nori, kad šitas reikalas būtų kuo greičiau užbaigtas, – pasakė Tanita. – Aš jūsų paslaugoms.

– Tuomet keliaujam.

Tanita įlipo į furgoną, Baisuoklis sėdo prie vairo.

– Sėkmės, – palinkėjo Meritorijus Stefani belipant pas kitus.

– Ačiū.

Meritorijus gūžtelėjo pečiais.

– Jums jos prireiks.

17

TOBULAS IŠVADAVIMAS

Gelbėjimo komanda stovėjo šalikelėje ir žiūrėjo į tvorą, juosiančią Serpino valdas. Ji buvo gal triskart aukštesnė už Stefani. Už jos driekėsi miškas, o už jo – pilis.

Stefani dingtelėjo, kad jeigu jie neišvaduos Skeleto, viskas baigta. Serpinas gaus Skeptrą ir grįš Beveidžiai. Visos planetos likimas gulė ant griaučiaus ir penkių žmonių, pasiųstų jo gelbėti, pečių.

– Kas bus, jei mes susidursime su pačiu Serpinu? – pasiteiravo Stefani, stengdamasi balsu neišsiduoti, kaip jai baisu. Ji turi būti stipri. Negalima, kad jie pamatytų, jog ji tik paprasta dvylikametė mergaitė. – Kas, jeigu mums nepavyks įsigauti ir pasprukti niekieno nepastebėtiems? Ar turime planą, ką darysime, jei susidursime su juo akis į akį?

– O, – svarstydamas nutęsė Baisuoklis. – Ne, neturime plano.

– Pabandysiu jį nukirsti kardu, – paslaugiai pasisiūlė Tanita.

– Aišku, – ištarė Stefani. – Gražu. O kaip sargybiniai? Ar jie mūsų lauks?

– Serpinas įpratęs, kad Vyresnieji amžinybę trunka, kol ramiai, apmąstę priima sprendimus, – aiškino Tanita. – Taigi tokio skuboto ir neatsargaus puolimo jis tikrai nesitikės.

Baisuoklis linktelėjo.

– Bus pamoka, kad nereikia nuvertinti kvailų žmonių.

– Tuomet gerai, – pasakė Stefani. – Tik norėjau įsitikinti, kad viską apgalvojom. Tai eime.

Netarę nė žodžio Kapokliai pasileido pirmyn, pašoko, sulenkę po savimi kojas, perskriejo per tvorą ir pranyko iš akių.

– Pamaivos, – burbtelėjo Baisuoklis ir suplasnojo rankomis. Vėjo gūsis pagavo jį ir kilstelėjo. Jis įsikibo į tvorą ir prisitraukė iki viršaus. Tanita atsisuko į Stefani.

– Kilstelėti?

– Jei gali.

Tanita pritūpė, sunėrė pirštus, ir Stefani vieną koją įstatė jai į delnus. Su skaičiumi „trys“ Stefani nuskriejo aukštyn. Tanita buvo stipri, stipresnė nei spėtum iš pažiūros. Stefani be vargo įsikibo tvoros viršaus. Baisuoklis padėjo jai užsiropšti, tada nušoko į kitą pusę ir atsigręžė laukdamas, kada šoks Stefani. Stefani pakibo ant rankų, tada pasileido ir po jos batais sutraškėjo sausi lapai ir trapios šakelės. Po akimirkos šalia jos nušoko Tanita.

Miškas buvo tamsus, o einant gilyn ir vis tankesnis. Vakaro saulė neprasiskverbė pro aukštus medžius, buvo šalta, ir Stefani pasidžiaugė savo apsiaustu. Kapokliai žengė negirdimai kaip vaiduokliai. Miške buvo tylu, tyliau negu turėtų būti. Nė paukštelio. Nė vabalėlio. Nykuma.

Jie priėjo medžių eilę prie užpakalinės pilies pusės ir susigūžė. Būrelis Tuščiažmogių ėjo sargybą.

– O varge, – niūriai burbtelėjo Baisuoklis. – Kaip prasmuksim pro tuos ?

– Reik atitraukti dėmesį, – pasiūlė Tanita.

– Kokių bus pasiūlymų?

Tanita neatsiliepė, bet netrukus nukreipė žvilgsnį į Kapoklius. Baisuoklis iš karto suprato.

– Bet jų daug, – paprieštaravo jis.

Tanita prabilo ramiai, bet tvirtai:

– Nėra kitos išeities.

Kapokliai palinko prie Tanitos ir po minutėlės linktelėjo. Abudu nutykino atgal į mišką ir pranyko. Stefani, Tanita ir Baisuoklis liko laukti.

– Ilgam nesulaikys, – pasakė Baisuoklis.

– Užteks, kad prasmuktume vidun, – atrėmė Tanita.

– Ne tą norėjau pasakyti. Pasiuntei juos tiesiai į mirtį.

Tanita nežiūrėjo į jį.

– Jie atliks savo darbą. Mes savo. Nori išvaduot draugą ar ne?

Baisuoklis nieko neatsakė.

– Žiūrėkit, – tarstelėjo Stefani.

Tuščiažmogiai kažkur skubėjo – ten, kur trijulei nesimatė.

– Eime, – paragino Tanita.

Jie išlindo iš medžių priedangos ir kiek kojos neša pasileido per laukymę pilies link. Stefani skuosdama žvilgtelėjo į kairę ir pamatė tolumoje Kapoklius, surėmusius nugaras ir laukiančius besiartinančių Tuščiažmogių.