Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Bet aš niekada pas juos neinu! Jie įtars ką nors negera!

– Detektyvo darbas – ne vien kankinimai, žmogžudystės ir pabaisos. Kartais būna labai nemalonu.

– Bet jie man nepatinka ! – suverkšleno Stefani.

– Galbūt pasaulio likimas priklauso nuo to, prisiversi ar neprisiversi aplankyti savo giminaičius.

Stefani žvilgtelėjo į Skeletą akies krašteliu.

– Gali priklausyti?

– Valkirija…

– Gerai, nueisiu.

– Šaunuolė.

Stefani sunėrė rankas ant krūtinės ir nieko į tai neatsakė.

– Ar dabar siunti? – pasidomėjo Skeletas.

– Taip, – atšovė Stefani.

– Gerai.

19

EKSPERIMENTAS

K apoklis gulėjo pririštas prie stalo. Prie jo prijungtais permatomais guminiais vamzdeliais tekėjo skysčiai – jie sruvo į tyliai veikiantį aparatą už Kapoklio. Kas nereikalinga, buvo pašalinta, o vietoj to sruvo skysta tamsa, mokslo ir burtų mišiniai. Kapoklio veidas buvo abejingas. Prieš valandą jis liovėsi priešintis. Skystis ėmė veikti.

Serpinas įžengė į šviesą ir Kapoklio žvilgsnis šoktelėjo prie jo. Jo akys buvo stiklinės, apatiškos, nebuvo likę nė lašelio nuožmumo, kokiu liepsnojo jo žvilgsnis, kai Tuščiažmogiai atvilko Kapoklį pas jį ir nuėmė šalmą. Nors Skeletui Maloniajam pavyko pasprukti, Serpinas gavo naują belaisvį ir žinojo, ką su juo darys.

Laikas. Serpinas iškėlė durklą, palaukė, kol Kapoklis pamatys. Jokios reakcijos. Nei savisaugos, nei baimės, nei atpažinimo. Šitas žmogus, šitas kareivis, visą savo gyvenimą aklai paklusęs kitiems, lygiai taip pat aklai pasitiks mirtį. Niekingas gyvenimas. Serpinas suėmė durklą abiem rankom, iškėlė sau virš galvos, o tada smogė – ašmenys susmigo Kapokliui į krūtinę ir jis mirė.

Serpinas ištraukė durklą, švariai nušluostė ašmenis ir atidėjo ginklą į šalį. Jeigu pavyks, akivaizdu, jog reikės šį tą pakeisti, kai ką pagerinti. Kapoklis, šiaip ar taip, tėra bandomasis triušis, tik eksperimentas. Jei pavyks, derės truputį patobulinti. Ilgai netruks. Daugių daugiausia valandą.

Serpinas laukė prie Kapoklio lavono. Sandėlyje buvo tylu. Teko išvykti iš pilies, bet jis tokiam atvejui buvo gerai pasirengęs. Be to, tai juk neilgam. Po kelių dienų priešai bus negyvi, nebeliks, kas su juo kovoja, ir jis turės visa, ko reikia parsikviesti Beveidžius – ko taip ir nepavyko jo senajam šeimininkui Mevolentui.

Serpinas susiraukė. Ar čia tik šviesos žaismas, ar Kapoklis sukrutėjo? Įsižiūrėjo atidžiau: ar kyla ir leidžiasi krūtinė, ar yra kokių gyvybės ženklų. Ne, nieko. Patikrino Kapoklio pulsą – nieko.

Ir tada Kapoklis atsimerkė.

20

ŠEIMOS PRAKEIKSMAS

Stefani įlipo pro miegamojo langą. Jos atvaizdas tamsoje sėdėjo ant lovos ir laukė.

– Ar pasirengusi tęsti savo gyvenimą? – paklausė atvaizdas.

Stefani, kuriai atrodė absurdiška kalbėtis su savimi, tik linktelėjo. Atvaizdas įžengė į veidrodį, atsigręžė ir laukė. Stefani palietė stiklą ir visos dienos prisiminimai plūstelėjo jai į galvą. Jos akyse atvaizdas pasikeitė, ant jo atsirado drabužiai, kuriuos vilkėjo Stefani. Galiausiai teliko tiesiog veidrodyje atsispindintis vaizdas.

Rytą Stefani pabudo nepatenkinta tuo, ką teks padaryti. Apsirengė džinsus ir marškinėlius, pasvarstė, ar nevertėtų vėl išsikviesti atvaizdą, paskui nusprendė to nedaryti. Atvaizdas jai kėlė šiurpą.

Supratusi, kad atidėlioti nebėra kaip, Stefani koja už kojos nusliūkino prie tetos namų ir pasibeldė. Švietė saulė, čiulbėjo paukščiai ir Stefani nutaisė šypseną, tačiau duris atidariusi Kristalė nebuvo itin svetinga.

– Ko nori? – įtariai pasiteiravo pusseserė.

– Tiesiog, pamaniau, užsuksiu, – linksmai atsakė Stefani. – Pažiūrėsiu, kaip laikotės.

– Gerai laikomės, – atšovė Kristalė. – Gavom niekam tikusį automobilį ir netikėlį laivą. Kaip tavo namas ?

– Kristale, – pradėjo Stefani. – Suprantu, tau tikriausiai pikta dėl palikimo ir taip toliau, bet ir aš nežinau, kodėl man visa tai atiteko.

– Todėl, kad lindai be muilo, – purkštelėjo Kristalė. – Jei tik būtume žinoję, kad tereikia visą laiką šypsotis ir su juo pliurpti, ir mes būtume taip darę.

– Bet aš nežinojau…

– Tu sukčiavai.

– Nesukčiavau.

– Turėjai nesąžiningo pranašumo.

– Kaip? Iš kur galėjau žinoti, kad jis mirs?

– Žinojai, – nepasidavė Kristalė. – Žinojai, kad anksčiau ar vėliau jis mirs, bet tau nuskilo taip greitai, kad mums neliko jokių prošvaisčių.

– Ar jis tau bent patiko?

Kristalė vėl purkštelėjo.

– Nebūtina ką nors mėgti, kad iš jo ką nors gautum.

Stefani vargais negalais atsispyrė pagundai sugurinti kvailai vypsančią Kristalės marmūzę, ir prie durų pagaliau priėjo Berilė. Pamatė Stefani ir apstulbusi išpūtė akis.

– Stefani, ką čia veiki? – pasiteiravo.

– Ji pamanė, kad galėtų užsukti ir pažiūrėti, kaip mes laikomės, – įkišo savo trigrašį Kristalė.

– O, labai miela, brangioji.

Kristalė pasinaudojo proga pasprukti neatsisveikinusi. Stefani visą savo dėmesį sutelkė į Berilę.

– Nesegite segės, kurią jums paliko Gordonas?

– Tos klaikybės? Ne, tikrai ne, ir nemanau, kad kada nors segėsiu. Dėl Dievo – ji net neblizga. Visi žino, kad jeigu daiktas neblizga, jis pigus.

– Gaila. Iš ten, kur stovėjau, segė man pasirodė visai daili. Ji tiktų prie kurio nors jūsų nertinio…

– Mes vakar tave matėme, – nutraukė ją Berilė.

– Negali būti!

– Siaubingame geltoname automobilyje su tuo pabaisa Skeletu Maloniuoju.

Stefani iš siaubo sutraukė pilvą, bet ji susivaldė, suraukė kaktą ir sutrikusi nusijuokė.

– Hm, turbūt apsirikote. Vakar ištisą dieną kiurksojau namie.

– Nesąmonė. Pravažiavai pro pat mus. Gerai tave matėme. Ir jį matėme, visą apsimuturiavusį kaip ir aną kartą.

– Nea, ten buvau ne aš.

Berilė dievobaimingai nusišypsojo.

– Ar žinai, kad melas – nuodėmė?

– Girdėjau kalbant…

– Fergusai! – šūktelėjo Berilė namo gilumon ir po kelių akimirkų iš svetainės išlindo jos vyras. Dabar, po „didžiulės nesėkmės“ darbe, jis kasdien kiūtodavo namie. Bylinėjosi su darbdaviais, teigdamas, kad dėl jų aplaidumo jis patyręs sekinančios žalos. Neatrodė labai išsekęs, kai priėjo prie durų.

– Fergusai, Stefani, va, sako, kad ji nevažiavo su tuo baisybe ponu Maloniuoju.

Fergusas suskersakiavo.

– Ar ji vadina mus melagiais?

– Ne, – įsiterpė Stefani ir vos nenusijuokė. – Tik sakau, kad ten buvo kažkas kitas.

– Stefani, – subarė Berilė, – gana čia šitų žaidimėlių. Žinom, kad ten buvai tu. Liūdna matyti, kad toks mielas geras nekaltas vaikas susideda su netikusia kompanija.

– Netikusia kompanija?

– Su keistuoliais, – pašaipiai iškošė Fergusas. – Esu tokių matęs. Gordonas amžinai turėdavo tokių draugelių, tokių… paslaptingų.

– Ir kodėl, beje, jis slepia veidą? – pasidomėjo Berilė. – Ar jis deformuotas ?

– Nežinau, – atsakė Stefani, stengdamasi kalbėti ramiai.

– Tokiais žmonėmis negalima pasitikėti, – varė toliau Fergusas. – Prisižiūrėjau jų per savo gyvenimą. Niekados nekilo noro su jais prasidėti. Niekados nežinai, su kuo turi reikalą arba kokių bjaurysčių jie gali iškrėsti.

– Man jis pasirodė normalus, – kuo abejingiau pasakė Stefani. – Malonus netgi.