Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Stefani išpūtė akis.

– Ką?

– Jis sakė, kad tai perduodama, kad magija perduodama iš kartos į kartą. Sakė, kad mes esame palikuonys didžio burtininko, vadinto Paskutiniuoju Sentėviu.

Jūros ošimas nutyko, saulė apsiblausė, paplūdimys pranyko, visame plačiame pasaulyje teliko jos tėtis, o vieninteliai garsai – jo tariami žodžiai.

– Tos istorijos, tas tikėjimas lydėjo mūsų šeimą daugybę amžių. Nežinau, nei kaip tai prasidėjo, nei kada, bet atrodo, tarsi tai visados buvo mumyse. Ir kartais šeimoje atsirasdavo tokių, kurie nuspręsdavo tuo tikėti.

Gordonas tikėjo. Protingas žmogus, išmintingas žmogus, o vis vien tikėjo magija ir burtais, ir žmonėmis, kurie nesensta. Veikiausiai tikėjo daugeliu dalykų, kuriuos aprašė, o gal ir viskuo .

Ir todėl jis įsitraukė į tai, kas buvo… nesveika. Jis susidėjo su žmonėmis, kurie skatino jo fantazijas, kurie pritarė jo beprotybei. Su pavojingais žmonėmis. Tai liga, Stefi. Mano senelis ja sirgo, Gordonas ja sirgo… Ir aš nenoriu, kad tu ja susirgtum.

– Aš ne beprotė.

– O aš taip ir nesakau. Bet žinau, kaip lengvai sužavi pasakojimai, sužavi tie dalykai, kurie, norėtųsi, būtų tikri. Kai buvau jaunesnis, tikėjau. Tikėjau netgi tvirčiau už Gordoną. Bet lioviausi. Nusprendžiau gyventi realiame pasaulyje, nusprendžiau nebepasiduoti tam… tam mus kamuojančiam prakeiksmui . Gordonas supažindino mane su tavo mama ir aš įsimylėjau. Atsiribojau nuo viso to.

– Tai tu manai, kad Gordonas priklausė sektai?

– Ne visai tas žodis, bet taip.

Ji prisiminė tėvo išraišką, kai jis pirmą kartą susidūrė su Skeletu pono Fedgeviko kabinete. Tokios ji dar nebuvo mačiusi – įtari, nepasitikinti, priešiška. Bet tik šmėkštelėjo, ir viskas. Dabar aišku kodėl.

– Tai ką – dabar manai, kad ir aš priklausau sektai?

Tėtis meiliai nusijuokė.

– Ne, turbūt ne. Ne visai. Bet susimąsčiau, kai Berilė pasakė. Pastarosiomis dienomis tu kartais būdavai kažkur nutolusi. Nežinau, kas tai. Dabar žiūriu į tave ir tu esi mano mažutė mergytė. Bet man ėmė atrodyti… Nežinau. Šiomis dienomis atrodo, tarsi būtum kažkur kitur.

Stefani nedrįso nieko į tai atsakyti.

– Aš tik noriu, kad su kuo nors pasikalbėtum. Nebūtinai turi kalbėtis su manimi , nes tu gi žinai, koks aš plepys, bet tavo mama… Jai gali sakyti, mums gali sakyti viską. Kol esi atvira su mumis, juk žinai, kad padėsim, kuo galėsim.

– Žinau, tėti.

Jis kurį laiką žiūrėjo į ją ir Stefani pasirodė, kad tėtis tuoj ims braukti ašarą, bet jis tik apglėbė ją ir pabučiavo į kaktą.

– Tu mano saulelė, žinai?

– Žinau.

– Gerutė. – Tėtis nulipo nuo akmens. – Laikas man į darbą.

– Iki.

Tėtis į ją pasižiūrėjo, nusišypsojo ir nuėjo paplūdimiu.

Stefani liko ant akmens. Jeigu tai tiesa, jei šeimos legenda nemeluoja, vadinasi, tai, tai… Tiesą sakant, ji nežinojo, kas tai. Atrodė svarbu. Atrodė didinga. Stefani atsistojo ir nuėjo laukti prie kelio. Kai Skeletas atvažiavo tuo klaikiu kanarėlės automobiliu, Stefani išklojo viską, ką papasakojo tėtis.

Ponas Blisas pavartė segę.

– Jūs įsitikinę, kad čia tikrai tai?

Ponas Blisas vilkėjo juodai, o Skeletas buvo apsivilkęs tamsiai mėlyną kostiumą su ruoželiais, Baisuoklio baigtą siūti tą patį rytą, baltutėlius marškinius ir mėlyną kaklaryšį. Jie stovėjo prie Martelo bokšto, šimtų metų senumo griuvėsių, stūksančių virš žolėm apaugusių Hagardo pakrantės uolų. Žemai apačioje jūra plakėsi į grublėtus akmenis.

– Aš tuo tikras, – pasakė Skeletas. – Matot, kaip atsitraukia smeigtukas ir pasidaro laikina rankena? Čia mūsų raktas.

Stefani iš paskutiniųjų stengėsi nesibaiminti Bliso, bet kai tik jis į ją pažiūrėdavo, Stefani nusukdavo akis. Ji neprieštaravo, kai Skeletas jai pranešė, kad ponas Blisas eis su jais drauge į urvus, bet ir iš džiaugsmo nepuolė šokinėti.

– Ačiū, kad pakvietėte mane, – padėkojo ponas Blisas ir grąžino segę Stefani.

– Mums pravers bet kokia pagalba, – pripažino Skeletas, – nors nustebau, kad sutikote.

– Serpinas pasidarė labai galingas, kur kas galingesnis, negu atrodo.

– Kalbat, tarsi jo bijotumėte.

Ponas Blisas patylėjo.

– Aš nejaučiu baimės, – pagaliau pasakė. – Kai nebeturi vilties, baimė išnyksta. Bet aš paisau jo galios. Paisau to, ką jis gali padaryti.

– Jei jis iki Skeptro nusigaus anksčiau už mus, mes patys pamatysime , ką jis gali padaryti.

– Aš vis vien nesuprantu, – prakalbo Stefani. – Jei jis gauna skeptrą, – gerai, – jis pasidaro nesulaikomas, bet kaip jis juo gali sugrąžinti Beveidžius?

– Nežinau, – atsakė Skeletas. – Teoriškai, ritualas gali būti žinomas ne daugiau negu dviem žmonėms visame pasaulyje – net nežinau, ko jis turėtų ieškoti.

Ponas Blisas papurtė galvą.

– Jis neketina nieko ieškoti. Spręsdamas iš jo kalbų manau, kad Sentėvių Skeptras tėra laiptelis, tik niekutis, kurio jam reikia, kad gautų, ko nori.

– Ir kas gi tai?

Ponas Blisas žvelgė į jūrą ir tylėjo.

– Nesuprantu, – tarė Skeletas. – Jūs su juo kalbėjotės?

– Šįryt, – pasakė ponas Blisas. Jo balse buvo girdėti nuolankumas, ir Stefani prisimerkė. Kažkas blogai. Kažkas labai blogai. Ji atsitraukė atbula, bet Skeletas buvo per daug įsijautęs į pokalbį ir nieko nepastebėjo.

– Matėtės su juo? – klausinėjo Skeletas; jis pasislinko prie Bliso. – Matėte jį ir jo nesudorojote?

– Man buvo nežinoma, kokio didumo jo galia, o aš nestoju į kovą, kurios negaliu laimėti. Tai buvo pernelyg pavojinga.

– Kur jis? Vyresnieji jo ieško!

– Nėra reikalo jo ieškoti. Jis pats pas juos ateis, kai bus laikas.

– Kam su juo susitikote?

– Serpinas turėjo šį tą pasakyti. Aš išklausiau.

– Apie ką jūs čia kalbate?

– Jis jau žino apie urvus. Jį gaišina tik rakto paieškos.

Skeletas pažvelgė į poną Blisą. Ponas Blisas žiūrėjo į Skeletą. Stefani suvokė, kad Skeletas stovi ant paties skardžio krašto.

Blisas uždėjo ranką Skeletui ant krūtinės ir, nespėjus Stefani net šūktelėti, pastūmė. Skeletas aukštielninkas nusivertė nuo krašto ir pranyko iš akių. Ir tada ponas Blisas atsisuko į ją.

21

URVAS

Stefani bėgo.

Ji žvilgtelėjo per petį, bet Bliso nebuvo, o tada ant jos ūžtelėjo šešėlis, tarsi iš dangaus nukrito. Stefani įsirėžė tiesiai į Blisą ir iš netikėtumo žengtelėjo atbula. Jo ranka puolė kaip gyvatė ir čiupo segę. Stefani žnektelėjo ant užpakalio.

Ji metė žvilgsnį į skardį, vildamasi, kad štai iškils Skeletas ir ją išgelbės. Neiškilo. Ponas Blisas įsidėjo segę į kišenę.

– Jūs jam ją atiduosite?

– Atiduosiu.

– Kodėl?

– Jis pernelyg galingas, todėl neverta kovoti.

– Bet jūs iš visų stipriausias! Jei jūs visi imtumėte jį persekioti…

– Aš nerizikuoju, panele Audra. Jei imtume jį persekioti, galbūt jį sumuštume arba gal jis išsisuktų ir smogtų, kai mažiausiai to tikėtumės. Mano skoniui, per daug nenuspėjama. Karas – subtilus dalykas. Jam reikia tikslumo.

Stefani susiraukė. Šitie žodžiai. Šitos akys, vaiskus mėlis…

– Ir Kinija mus išdavė, – ištarė ji, supratusi. – Matyt, šeimos bruožas.

– Ką daro sesuo ir kokiais motyvais, tai jos reikalas.

– Ar ir ji Serpino pusėje?

– Kiek žinau, ne, – atsakė ponas Blisas. – Betgi aš galiu klysti. Taip jau yra su sąjungininkais ir priešais – iki paskutinio žingsnio nežinai, kas yra kas.