Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Jis nužingsniavo prie automobilio. Stefani atsistojo. Nebebuvo kaip atgauti segę.

– Mes jį sustabdysim, – šūktelėjo ji.

– Darykite ką privalote, – neatsigręždamas atsiliepė ponas Blisas. Įsėdo į automobilį ir, nė nežvilgtelėjęs į Stefani, purvinu keliu nuvažiavo tolyn nuo Martelo bokšto ir dingo iš miesto. Ji pažiūrėjo į dulkių debesį jam įkandin ir siauru takeliu nuskubėjo uolų papėdėn.

„Kad tik tau viskas būtų gerai, – kartojo ji mintyse. – Kad tik tau viskas būtų gerai, kad tik tau viskas būtų gerai.“

Pagaliau nusileidusi į pakrantę pakėlė akis į uolas – baiminosi, kad pamatys jį ten. Nuo tokio kryčio jo kaulai turėjo subyrėti į trupinėlius. Tačiau ant uolų jo nebuvo, todėl Stefani ėmė atidžiai žiūrėti į jūrą. Ir pamatė išnyrant Skeleto galvą.

– Skelete? – riktelėjo Stefani, apimta palengvėjimo. – Kaip tu?

Skeletas atsakė ne iš karto. Jis vis kilo, kilo iš jūros tol, kol atsistojo ant bangų.

– Viskas gerai, – lakoniškai atsakė žengdamas jos link. Stefani per kelias paskutiniąsias dienas buvo prisižiūrėjusi tiek keistenybių, jog šiek tiek nustebdavo, kai koks nors įvykis vis dar pasirodydavo keistas, tačiau Skeleto ėjimas vandeniu tikrai atrodė neįprastai. Jis kilsčiojo drauge su bangomis, tačiau puikiai laikė pusiausvyrą, o kai iš vandens nužengė ant tako, iš jo kostiumo pakilo migla ir nusileido atgal į jūrą. Drabužiai, pastebėjo Stefani, krentant visai nenukentėjo.

– Tai štai kodėl Serpinas mūsų negaudė, – gižiai ištarė Skeletas. – Paleido mus, kad surastume raktą. Ir žinojo, kad vienas iš mūsiškių jį iš mūsų paims. Tai tiesiog… tiesiog sukčiavimas.

– Ar pažįsti bent ką, kas tavęs neišduotų? – paklausė Stefani, kai jiedu pradėjo kopti aukštyn.

– Ša.

– Ir, beje, ačiū, kad pasakei, jog Blisas su Kinija brolis ir sesuo.

– Į sveikatą.

– Jei būčiau tai žinojusi, gal man būtų pavykę tave įspėti, kad juo nepasitikėtum.

– Turiu prisipažinti, Kinijos klasta nenustebino, bet ponas Blisas… Jis nieko nedaro kaip reikiant neapsvarstęs.

– Turbūt jis nusprendė, kad Serpinas – laiminčioji pusė.

– Gal.

– Tai ką dabar darysime? Negalima leisti, kad Serpinas surastų Skeptrą. Tuomet jis jau bus nesulaikomas.

– Ką pasiūlytum?

– Einu persirengti darbo drabužiais, iškviečiu iš veidrodžio atvaizdą ir mudu su tavimi sekame paskui Serpiną į urvus ir pirma jo paimame Skeptrą.

– Labai geras planas. Taip ir padarom.

Atvažiavę į Gordono dvarą, aikštelėje jie rado žvilgantį sidabro spalvos automobilį, o laukujės durys, ir vėl išverstos, gulėjo vestibiulyje. Skeletas su pistoletu rankoje įslinko į namą. Stefani, visa juoda, tykino jam įkandin. Prieš leisdamiesi į rūsį, greitosiomis apžiūrėjo pirmą aukštą.

Raktas buvo spynoje, durys surastos. Grindų plokštė atkelta, matyti gelmėn besileidžiantys akmeniniai laipteliai. Skeletas su Stefani ėmė lipti žemyn, ir su kiekvienu laipteliu darėsi vis tamsiau. Kelias minutes klupinėjo beveik visiškoje tamsoje, kol galiausiai nusileido. Tada nuėjo uoloje iškaltu siauru tuneliu. Čia jau buvo šviesiau, nes pro daugybę specialiai padarytų angelių skverbėsi saulės spinduliai ir smigo į gelmes.

Iš tunelio jiedu įžengė į urvą, iš kurio buvo du išėjimai.

– Kuriuo? – sušnibždėjo Stefani.

Skeletas ištiesė ranką ir atgniaužė plaštaką. Po minutėlės linktelėjo.

– Jie pasuko į šiaurę.

– Ar buri iš oro? – suraukusi kaktą pasiteiravo Stefani.

– Taip, buriu iš oro trukdžių .

– Ar mes eisim paskui juos?

Skeletas susimąstė.

– Jie, kaip ir mes, tiksliai nežino, kur Skeptras. Šitą kelią jie pasirinko paprasčiausiai todėl, kad reikėjo nuo ko nors pradėti paieškas.

– Tai mums reikėtų traukti kitu keliu ir tikėtis, kad rasim jį pirmi?

– Jeigu mums pavyktų jį paimti Serpinui net nesuuodus, kad mes čia, galėtume uždaryti tunelį ir jį čia palaikyti, kol įspėsime Vyresniuosius.

– Tai ko stypsom kaip kokios kaliausės?

Jie pasuko kairiau, žengė sparčiai, bet tyliai. Netrukus paaiškėjo, kad urvų čia prisiraizgiusi begalė, bet Skeletas patikino Stefani, jog lengvai suras kelią atgal. Šen bei ten šviesos ruoželiai skleidėsi platesniais pluoštais, o šie, atsispindėję nuo akmeninių sienų, sklaidė tamsą. Augo keistų augalų ir grybų, bet Skeletas perspėjo Stefani, kad jų neliestų. Net grybai čia buvo pavojingi.

Po dešimties minučių ėjimo Stefani pamatė kažką judant priekyje. Ji palietė Skeletui ranką ir parodė. Abu atsitraukė į tamsą ir ėmė stebėti.

Atmaklinantis padaras buvo nuostabus savo bjaurumu. Gerų dviejų metrų ūgio, plačia krūtine, ilgomis rankomis, ant dilbių pūpsančiais raumenų kauburiais. Plaštakos buvo sulig lėkštėmis, nagai kaip žvėries. Veidas kaip šuns snukis, panašus į dobermano. Ir dar jis turėjo purvinus rudus karčius, augančius nuo pakaušio ir persipinančius su susivėlusiais plaukais ant pečių.

– Kas čia? – sušnibždėjo Stefani.

– Čia, mano mieloji Valkirija, yra tai, ką vadiname pabaisa.

Stefani pasižiūrėjo į Skeletą.

– Tu nežinai, kas čia, ar ne?

– Sakau tau – baisa pabaisa. O dabar užsičiaupk, kol ji dar neatėjo ir mūsų nesurijo.

Siaubūnas pranyko gretimame urve.

– Ten neikim, – pasiūlė Stefani.

– Puikus sumanymas, – pritarė Skeletas ir juodu nuskubėjo pirmyn.

Jų takas baigėsi įgriuva, taigi jie grįžo ir pasuko kitu keliu – į ilgą tunelį. Kažkas šmėkščiojo tamsoje greta, kažkas plazdėjo tamsoje virš jų, bet kol tie padarai nepuolė ir nesikandžiojo, Stefani juos pakentė. Skeletas pritūpė ir paėmė kažką nuo žemės. Dulkiną šokoladuko popierėlį, arba, anot jo, „įkaltį“.

Stefani pasižiūrėjo į Skeletą.

– Gordono?

– Mes einame teisingu keliu.

Jiedu leidosi tolyn, nudelbę akis į žemę ir ieškodami dar kokių nors įrodymų, kad Gordonas ėjo šituo keliu. Deja, neprabėgus nė penkioms minutėms Skeletas vėl sustojo, apsigręžė ir atstatęs ranką ėmė burti oru.

– Mus seka, – sušnibždėjo jis.

Kaip tik šitų žodžių Stefani visai nenorėjo išgirsti. Ji nužvelgė jų nueitą kelią. Tunelis buvo ilgas ir tiesus, net ir prieblandoje galėjai matyti toli. Stefani nepamatė nieko.

– Ar tikrai? – paklausė ji tyliai.

Skeletas neatsakė. Jis buvo pakėlęs abi rankas – kairiąja būrė oru, dešine laikė pistoletą.

– Reikia trauktis, – pasakė.

Jie pradėjo eiti atbuli. Dabar jau Stefani kažką išgirdo, kažką, kas sekė jiems įkandin.

– Reikia trauktis mikliau, – pasakė Skeletas.

Jiedu ėmė žengti sparčiu žingsniu. Stefani ir toliau žvilgčiojo po kojomis, kad už ko nors neužkliūtų, o Skeletui, regis, atbulam eiti buvo visai taip pat lengva, kaip ir žingsniuoti į priekį.

Stefani suvokė, kad tai, ką ji girdi, – sunkūs žingsniai. Žingsniai buvo šuniasnukio padaro, atplumpinančio dabar pas juos siaubingu greičiu.

– Aha, – ištarė Skeletas, – o dabar, manau, mums laikas bėgti.

Jiedu apsigręžė ir pasileido bėgti. Skeletas šešis kartus paeiliui iššovė. Visos kulkos pasiekė taikinį, visos kliudė padarą, bet jis lėkė kaip lėkęs. Skeletas nesustodamas vėl užsitaisė pistoletą – išbėrė tuščias gilzes, į lizdus sukišo naujus šovinius ir staigiu riešo judesiu įstūmė apkabą į vietą. Tunelis praplatėjo, anga buvo jau visai čia pat.

– Bėk, – paliepė Skeletas.

– O tu ką darysi?