Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Stefani nieko neatsakė. Ji apie Tanitą nieko nežinojo ir nežinojo, kiek kokių pusių yra besiartinančiame konflikte. Ji nebuvo nusiteikusi pasikliauti nepažįstamais žmonėmis.

– Ačiū už akmenuką, – padėkojo Stefani.

– Nėra už ką, – atsakė Tanita. – Mums, kariūnėms, reikia rūpintis vienos kitomis.

Stefani pastebėjo kažką einant tarp lentynų – grįžo vyras su peteliške. Tai reiškė, kad grįžo ir Kinija.

– Man laikas eiti, – pasakė Stefani stodamasi.

Kiniją ji rado savo bute. Ta stovėjo nusisukusi ir neatsigręžė.

– Ar pranešėte Sentėviams? – paklausė Stefani.

– Žinia pasiųsta, – neatsigręždama pasakė Kinija.

– Jūs pasiuntėt žinią ? Ir viskas?

– Nedrįsk manęs tardyti, vaikeli.

Stefani rūsčiai nudelbė Kiniją.

– Labai norėčiau, kad manęs nevadintumėt vaikeliu.

Kinija atsigręžė.

– O aš labai norėčiau, kad tu pasirinktum vardą, ir man nebereiktų tavęs taip vadint.

– Kodėl mes neinam gelbėti?

– Neinam gelbėti? – juokdamasi pakartojo Kinija. – Ant arklių, ar ne? Aidint trimitams ir plevėsuojant vėliavoms? Manai, kad taip viskas vyksta?

– Skeletas atėjo manęs gelbėti.

– Na, tokių mažai belikę, ar ne?

– Nepakanka tik pasiųsti žinią. Reikia pranešti Meritorijui. Pasakykit jam, kad mums reikia, jog Skeletas rastų Skeptrą; pasakykit jam, kad be Skeleto Serpinas viską sugriaus. Pasakykit ką norit, bet privalom priversti Vyresniuosius veikti!

– O tada kas? Jie pakvies į kovą Kapoklius, jie sukvies savo sąjungininkus ir tada mes visi smagiai pulsim kariauti? Vaikeli, tu nieko neišmanai apie karą. Manai, kad jis didelis, kad triukšmingas ir kad gėris kovoja prieš blogį. Yra ne taip. Karas – subtilus dalykas, jam reikia preciziškumo. Reikia numatyti tinkamą laiką jam pradėti.

– Mes neturime laiko.

– Ne visai taip. Laiko nedaug, bet vis dėlto jo šiek tiek dar turime.

– Tai jūs delsiate ? Kodėl?

– Nenoriu, kad kiltų chaosas, kol aš tam nepasiruošusi. Aš kolekcionierė. Aš stebėtoja. Aš nedalyvauju. Mano ištekliai, mano reputacija turi būti apsaugoti iki aš leisiu karo nežinomybei mus užgriūti.

– O kaipgi Skeletas? Kol lauksit tinkamo momento visiems pranešti, kad Serpinas yra kenkėjas, Skeletas gali žūti!

Kinijos veide šmėstelėjusi dvejonė buvo veik nepastebima.

– Kiekviename konflikte būna aukų.

Stefani jos nekentė. Ji apsigręžė ir puolė prie atvirų durų.

– Kur eini? – jai įkandin šūktelėjo Kinija.

– Einu daryti to, ką jūs pati bijote padaryti!

– Ne, neini.

Durys užsitrenkė Stefani prieš nosį ir ji staigiai atsigręžė. Kinija ėjo jos link, jos dailus veidas buvo visiškai ramus.

– Neturi teisės, – tyliai prabilo Kinija, – mus visus įtraukti į karą. Kas tu tokia, kad spręstum, kada mums kovoti? Kaip gali spręsti, kada mums mirti?

– Aš tik noriu padėti savo draugui, – ištarė Stefani, žengtelėjusi atbula.

– Skeletas tau ne draugas.

Stefani prisimerkė.

– Pati nežinot, ką kalbat.

– Tu, vaikeli, jo nepažįsti . Jis savy turi tokio pykčio, kokio tau dar neteko matyti. Jame slypi tokia neapykanta, kokios nė įsivaizduot negalėtum. Nėra kitos vietos, kurioje jis trokštų būti labiau, negu ta, kurioje yra dabar.

– Jūs pamišėlė.

– O ar jis tau pasakojo, kaip mirė?

– Taip. Jį užmušė vienas iš Mevolento žmonių.

– Nefarianas Serpinas jį užmušė, – pasakė Kinija. – Pirma kankino jį – tiesiog šiaip sau. Išsityčiojo iš jo ir atėmė galias. O tada nukreipė į jį savo ranką. Ar žinai, kad jam tereikia nukreipti savo raudoną dešinę ranką? Tik nukreipia , ir viskas baigta?

Kankinama mirtis , pasakė Skeletas. Tada Stefani nesuprato, kad jis tai patyrė pats. Ji prieštaraudama papurtė galvą.

– Tai nieko nekeičia.

– Kai sugrįžo, jis su Mevolento pajėgomis kovojo tik dėl vieno – ne tam, kad įveiktų blogį, o kad atkeršytų Mevolento pakalikui. Pats Mevolentas krito, bet kaip tik tuomet, kai Skeletui atsirado galimybė įgyvendinti savo kerštą…

– …įsigaliojo Paliaubos, – tyliai ištarė Stefani.

– Ir staiga jo priešas tapo saugomu piliečiu. Skeletas laukia, kol galės atkeršyti, ir tam, kad tai padarytų, jis rizikuos bet kuo.

Stefani išsitiesė.

– Net jei jūs teisi, jis vienintelis tyrė mano dėdės žmogžudystę ir jam, regis, vieninteliam rūpi tai, kas iš tiesų čia vyksta, be to, jis išgelbėjo man gyvybę.

– Ir įvėlė tave taip, kad tavo gyvybei kilo pavojus. Visą gerą, kurį jis darė dėl tavęs, panaikina visas blogis, kuris tau nutiko per jį. Tu jam nieko neskolinga.

– Aš jo neapleisiu.

– Vargu ar gali rinktis.

– Ką ketinate daryti? – nepasidavė Stefani.

– Tiesiog ketinu tavęs paprašyti, kad darytum tai, ką sakau.

– Tuomet mano atsakymas – „ne“.

– Mano mieloji Stefani…

Stefani nutirpo. Kinija žvelgė į ją.

– Žinojau, kuo tu vardu, mudviem dar nesusitikus, vaikeli. Tavo dėdė dažnai apie tave kalbėdavo.

Stefani puolė prie užsitrenkusių durų.

– Stefani, – švelniai pradėjo Kinija. Stefani rankos nusviro iš šonų ir ji atsigręžė. – Niekam apie tai nepasakok.

Stefani persmelkė kiaurai ir ji suprato, kad paklus, žinojo, kad ir kiek nirš, vis vien paklus. Negalėjo būti kitaip. Taigi ji linktelėjo nuo ašarų peršinčiomis akimis, o Kinija nusišypsojo jai savo žaviąja šypsena.

15

KANKINIMŲ KAMBARYS

P atekėjo mėnulis, žibėjo žvaigždės – išties graži naktis skausmui.

Serpinas nusileido į šaltas, drėgnas pilies gelmes ir patraukė akmeniniais koridoriais. Jis jau šypsojosi. Priėjo prie masyvių medinių durų ir uždėjęs ranką ant sklendės stabtelėjo – mėgavosi akimirkos saldybe.

Sklendė pakilo ir Serpinas įžengė vidun.

– Štai ir vėl susitinkam, – pasakė jis.

Skeletas pakėlė galvą, vienintelę kūno dalį, kurią galėjo judinti. Serpinas grandines, kuriomis Skeletas buvo prirakintas prie kėdės, užkerėjo rišamaisiais kerais, todėl dabar detektyvui, negalinčiam pasitelkti magijos, teliko stebėti, kaip Serpinas uždaro duris.

– Gyvenimas eina ratu, ar ne, Skelete? Visiems mums lemta nuolatos kartotis. Tu – mano valioje. Aš – negailestingas.

– Tu pliurpi, – pasakė detektyvas. – Maniau, jau būsi išaugęs iš visų niekšybių, Nefarianai.

Serpinas šypsodamasis įsitaisė ant medinės kėdės priešais Skeletą. Kambarys buvo mažas, akmeninėmis sienomis, palubėj kabėjo vienintelė elektros lemputė.

– Gerbiamo piliečio statusas ne man, bet juk tai žinojai, ar ne? Perspėjai juos dėl manęs, bet jie neklausė. Turėjo būti pikta, kad Vyresnieji taip tavęs negerbia, jog net tavo žodžių nepriima už gryną pinigą.

– Turbūt todėl, kad visą laiką šypsausi.

– Gal ir taip. Oi, Skelete, ką man su tavimi daryti?

– Atrišk.

Serpinas nusijuokė.

– Gal vėliau. Mes visą laiką taikomės pagriebti vienas kitą už gerklės, ar ne?

– Leisk paklausti tavęs vieno dalyko. Įsivaizduokim – tik minutėlei, – kad gyvename tavo pasaulyje, kur karaliauja beprotybė ir Beveidžiai tikrai egzistuoja. Ko tikiesi juos pakvietęs? Kad jie tau paglostys galvelę?

– Kaip mano viešpačiai ir šeimininkai apdovanos mane už tarnystę, jų reikalas. Nedrįsčiau spėlioti.