Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Bet nežuvau.

– Bet galėjai.

– Bet nežuvau.

– Neneigiu, tavo argumentai svarūs, bet tikrai galėjai žūti. Aš jau per tai netekau brangaus bičiulio ir nenoriu, kad vėl taip nutiktų.

Stefani pažvelgė į Skeletą.

– Ar tu nori pasakyti, kad labai liūdėtum, jei aš mirčiau?

– „Labai“ – toks galingas žodis…

– Na, jei pamokytum mane magijos, kitą kartą gal taip bjauriai nesusižaločiau.

– Sakei, kad nesusižeidei.

– Juokauji? Aš gi nušokau nuo namo – aišku, susižeidžiau.

– Stefani…

– Klausau, Skelete?

– Tu kartais užknisi.

– Žinau. Tai kur dabar važiuojam?

– Važiuojam bent jau surasti durų į urvus. Paskui galvosim apie raktą nuo jų.

Po pusantros valandos jiedu įvažiavo į Gordono valdas. Stefani nerangiai išsiropštė iš kanarėlės ir paskui Skeletą nužingsniavo vidun.

Rūsyje buvo šalta ir tamsu, vieniša lemputė, kybanti tarp voratinklių, ne ką teapšvietė. Čia dulkes rinko per daugybę metų sukauptas šlamštas, atokiuose tamsiuose kampuose kartais sušnarėdavo žiurkės. Stefani šiaip jau žiurkių nebijojo, bet per daug ir nemėgo, taigi pasistengė nuo tų kampų laikytis atokiau.

Skeletas tokių skrupulų nejautė. Jis ištyrinėjo sienas – slinkdamas palei jas atidžiai apžiūrėjo paviršių. Šen bei ten pabelsdavo, kažką sau sumurmlendavo ir slinko toliau.

– Ar čia taip pat, kaip įėjimas į Šventovę? – pasiteiravo Stefani. – Ar ieškai slapto įėjimo?

– Tu žiūri per daug filmų apie namus su vaiduokliais, – atšovė Skeletas.

– Bet ar ieškai slapto įėjimo?

– Taip, – prisipažino Skeletas. – Bet tai tik sutapimas.

Stefani truktelėjo aukštyn apsiausto rankovę ir pasimatė bjauriai nubrozdinta ranka. Ji greit vėl paslėpė žaizdą, kol Skeletas nepamatė.

– Ar Gordonas įtaisė tą įėjimą? – pasidomėjo Stefani.

– Ne, jis buvo pirminiame projekte. Prieš keletą šimtmečių čia gyveno burtininkas.

– Ir jis įrengė slaptas duris į urvus? Man regis, sakei, kad urvai – mirtini spąstai burtininkams.

– Tikrai taip sakiau.

– Tai kam jis pats sau pasistatė spąstus? Ar jis buvo kvailas burtininkas?

– Ne, jis tiesiog buvo ne itin mielas. Įviliodavo čionai savo priešus ir palikdavo juos išbadėjusiems padarams.

– Šauni istorija. Dabar suprantu, kodėl dėdė nusipirko šitą vietelę.

– Aha.

Stefani pasislinko arčiau prie Skeleto. Tas buvo delną priglaudęs prie sienos. Paslinko jį ir Stefani pamatė menkutį įlinkį, veik nematomą plika akimi.

– Ar čia užraktas?

– Taip, čia senas geras užraktas, kuriam reikia rakto – užkeikimais jo neatrakinsi. Kad jį kur.

– Ar gali sulaužyti?

– Sulaužyti galiu , bet tada jis neveiks ir mes negalėsime atrakinti durų.

– Turėjau omeny, įsilaužti .

– Vertėtų, jei durys būtų ten pat, kur ir užraktas, tačiau viskas ne taip paprasta.

– Taigi reikia rakto.

– Reikia rakto.

– Gordono raktų ryšuliuose jo, matyt, nebus.

– Tai jau. Mes ieškome ne šiaip paprasto rakto.

– Galgi nereikės spręsti galvosūkio, kad jį rastume, ką?

– Visko gali būti.

Stefani suvaitojo.

– Kodėl negali būti paprasta?

– Kiekvienas bet kokios problemos sprendimas yra paprastas. Paslaptis glūdi tarp dviejų sprendimų.

Jiedu išjungė šviesą ir laiptais lipo iš priplėkusio rūsio drėgmės. Nuėjo į svetainę ir ten į juos atsisuko kostiumuotas vyriškis; kostiumas priminė vos ne Viktorijos laikus.

Buvo juodaplaukis, plonomis lūpomis, o jo dešinė ranka, kuri buvo be odos, blizgėjo krauju ir drėgnu raumeniu. Stefani dar nė nespėjo kaip reikiant nustebti, o Skeletas iš švarko jau traukė ginklą. Šūviui apkurtinus kambarį, vyras sujudėjo – žengtelėjo į šoną ir mostelėjo dešine ranka.

Stefani nesuprato, ką jis padarė, bet tai padėjo, nes kulkos jo nekliudė.

– Bėk! – riktelėjo Skeletas, stumdamas ją iš kambario.

Stefani susipynė kojos ir kažkas sujudėjo jai už nugaros. Ji atsisuko, o ant jos puolė kitas vyras. Šitas buvo kažkoks keistas – keista buvo jo oda, keisti veido bruožai, jie atrodė netikri, lyg popieriniai. Stefani pabandė jam trenkti, bet atrodė tarsi trankytum oro maišą. Virš jos pakibo kumštis. Kumštis, kitaip negu visas kūnas, buvo sunkus ir kietas ir vos nenunešė jai galvos. Stefani susvirduliavo, žmogėnas siekė jos, bet pripuolė Skeletas ir jį nubloškė.

Pro pagrindines duris įvirto dar trys tokie. Stefani, dengiama Skeleto, nudūmė prie laiptų. Užlipusi iki pusės žvilgtelėjo per petį: vestibiulyje pasirodė kostiumuotasis vyras. Ji šūktelėjo perspėdama Skeletą, tas atsigręžė pasitikti priešo, bet per vėlai. Virš kairio vyriškio delno pakibo purpurinis rūkas, kurį jis lyg giją paleido į Skeletą. Rūko gija apjuosė Skeletą iš už nugaros ir iš viršaus, o tada sutekėjo į vyriškio dešinę ranką – susidarė ratas. Skeletas parklupo, bandė pakelti ginklą, bet nebenulaikė ir pistoletas nukrito ant grindų.

– Čiupkit jį, – paliepė vyras ir nutraukė purpurinę giją. Skeletas susmuko, trys popieržmogiai sugriebė jį ir ėmė vilkti lauk iš namo. Vyras pamojo ketvirtam. – Tu nudėk mergiotę.

Ir išėjo.

Stefani paknopstom nulėkė į laiptų aikštelę, o tas popierinis padaras plumpino laiptais paskui ją. Stefani įpuolė į tamsų Gordono kabinetą, užtrenkė duris ir užstūmė knygų lentyną. Lentyna parvirto ir knygos pabiro ant grindų.

Durys šiek tiek prasivėrė ir atsitrenkė į knygų lentyną. Sunkūs kumščiai ėmė daužyti iš anapus.

Stefani nubėgo prie lango, atvėrė ir pasižiūrėjo žemyn. Net jei pavyktų nušokti nesusilaužius kojų, ji atsidurtų tiesiai panosėje vyrui su raudonąja ranka. Stefani atsitraukė nuo lango ir ėmė dairytis kokio nors ginklo.

Knygų lentyna iš lėto gergždama paslinko grindimis. Durys prasivėrė plačiau. Stefani apsigręžė, smuko už stalo ir pasislėpė. Kumščiai toliau tvatijo duris. Stefani žvilgtelėjo iš už stalo. Ji matė, kaip popierinė ranka graibosi aplinkui. Paskui įlindo petys, tada galva. Stefani vėl susirietė po stalu.

Paskutinis stumtelėjimas ir durys prasivėrė tiek, kad padaras įstengė peržengti nuvirtusią lentyną. Stefani, regis, liovėsi kvėpuoti. Ji vėl vogčiomis žvilgtelėjo. Padaras nulumpsėjo prie lango ir atsirėmęs į palangę persisvėrė lauk.

Stefani pakilo ir puolė prie jo. Padaras išgirdo ir norėjo atsisukti, bet Stefani rėžėsi tiesiai į jį. Jo sunkios rankos nuslydo palange ir nusvėrė jį lauk. Stefani čiupo žmogėnui už kulkšnies ir stumtelėjo. Padaras dar bandė įsikibti, bet nesėkmingai, ir tada nušlumeno žemyn.

Dribtelėjo ant žemės, ir Stefani pamatė, jog kostiumuotasis vyras žiūri į ją. Jis mostelėjo ranka ir Stefani puolė šalin nuo lango – oras nusidažė purpurine spalva ir langas išlėkė šipuliais. Stiklo šukės pažiro jai ant nugaros, bet apsiausto neperpjovė.

Stefani, rankomis užsidengusi galvą, gulėjo kur parkritusi, kol išgirdo užvedant automobilį. Tuomet atsistojo – stiklas ir medžio šipuliai pabiro nuo jos. Kai prisiartino prie lango, sidabrinis automobilis kaip tik važiavo pro dvaro vartus. Jie ją paliko ramybėje, veikiausiai nusprendę, jog nebeverta tikrinti, ar ji tikrai negyva.

Stefani iš kišenės išsitraukė aplamdytą vizitinę kortelę, išsitraukė telefoną ir surinko numerį. Atsiliepė beveik tą pačią akimirką. Stefani išbėrė:

– Man reikia pagalbos. Jie sučiupo Skeletą.

– Pasakyk, kur esi, – paliepė Kinija Širdgėla. – Atsiųsiu ką nors tavęs paimti.