Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Kokia razina?

– Raison d’être . Prancūziškai tai reiškia priežastis būti .

– Tu ir vėl. Kodėl nepasakei priežastis būti ? Kodėl amžinai viską apsunkini?

– Mano nuomone, neatidaryti dėžutės-galvosūkio tai tas pats, kas nesudainuoti dainos. Be to, ji gali liautis egzistavusi.

– Laikraštyje, kurį kiekvieną mielą dieną gauna tėtis, būna kryžiažodis. Jis pradeda spręsti, galiausiai tuščias vietas užpildo absurdiškais žodžiais ir numeta jį. Atnešiu tau visus laikraščius, kurie pas mus mėtosi, jei padėsi šitą ir ieškosim toliau.

– Nebeieškosiu.

Stefani išpūtė akis.

– Ir dar sako, kad mano karta nesugeba ilgam sukaupti dėmesio.

– Tas paveikslas, kurį apžiūrinėjai – nepastebėjai nieko keista?

– Ten daug paveikslų.

– Vyriškis, siekiantis Skeptro.

– Na ir?

– Ar nepastebėjai nieko neįprasta?

Stefani vėl nuėjo prie sienos, po vieną atkėlė rėmus, kol rado reikiamą paveikslą.

– Gerai, ko neįprasta?

– Apibūdink paveikslą.

Stefani patraukė kitus paveikslus, kad geriau matytų.

– Vyras siekia Skeptro, Skeptras švyti ir… viskas.

– Ir viskas tam vyrui gerai?

– Ne, ne visai… – Stefani suraukė kaktą. – Na…

– Kas?

– Skeptras labai ryškus, ir jis pakėlęs vieną ranką, kad prisidengtų akis, bet abi akys plačiai atmerktos.

– Tai?

– Tai jeigu Skeptras iš tikrųjų toks ryškus, tai lyg ir tikėtumeisi, kad vyras bent bus prisimerkęs. Net jei tai tik paveikslas.

– Ar daugiau tau niekas nekliūva?

Stefani atidžiai apžiūrėjo paveikslą.

– Šešėliai.

– Kas negerai?

– Jis turi du šešėlius.

– Ir? Nepamiršk, kad Skeptras stebuklingas. Dėl kokios nors keistos magiškos priežasties jis gali mesti ne vieną, o du šešėlius.

– Bet ne Skeptras meta tuos šešėlius. Kampas ne tas.

– Tai kaip jie atsirado?

– Dėl dviejų skirtingų šviesos šaltinių.

– O koks svarbiausias šviesos šaltinis?

– Saulė?

– Jei saulė, tai koks dienos metas turėtų būti?

– Na, jeigu šešėlis gula prie jo kojų, turėtų būti vidurdienis, kai saulė tiesiai virš galvos, bet šešėlis už jo reikštų, kad yra rytas arba vakaras.

– Tai rytas ar vakaras?

– Iš kur man žinoti? Šešėlis už jo, vadinasi, gali būti rytas.

– Taigi žiūrėdama į paveikslą matai Skeptro siekiantį vyrą, kuris regi viską ir praeityje, ir ateityje?

– Turbūt. O kuo tai susiję su dėžute-galvosūkiu?

– Kas nutapė paveikslą?

Stefani įsižiūrėjo į apatinį kampą.

– Pavardės nėra, tik herbas. Leopardas ir sukryžiuoti kardai.

Skeletas kilstelėjo dėžutę, kad Stefani pamatytų, kas išraižyta jos dugne – leopardas ir sukryžiuoti kardai.

– Aišku, – ištarė Stefani stodamasi, – žaidimas Kas? Kur? Kada? baigtas.

– Paveikslas mums sako, kad dailininkas, arba dailininko šeima, gali mums pasiūlyti pažvelgti į praeitį, ir būtent tai mūsų profesijoje vadinama įkalčiu . Įkaltis yra paslapties dalis, paslaptis yra galvosūkis. Mano rankose dėžutė-galvosūkis.

Skeleto pirštai ėmė lakstyti dėželės paviršiumi, jis pakreipė galvą. Delnais suspaudė priešingas sieneles, atsargiai pasukiojo ir kažkas klaktelėjo. Pasigirdo garsas, tarsi motoriuko burzgesys, dėžutės viršus atsivėrė ir jiedu išvydo mėlyną brangakmenį.

– O, – nutęsė Skeletas.

Stefani įsižiūrėjo atidžiau. Akmuo buvo kiek didesnis už golfo kamuoliuką.

– Kas? Kas čia?

– Atobalsio Akmuo, – atsakė Skeletas. – Labai retas. Paprastai juo naudojasi mirštantieji. Miega greta Akmens tris naktis ir taip perduoda savo prisiminimus ir asmenybę. Akmuo atiduodamas velionį mylėjusiems žmonėms, kad jiems būtų lengviau išgyventi sielvartą arba kad jie galėtų sužinoti atsakymus į kokius nors iškilusius klausimus ar panašiai.

– Kaip jis veikia?

– Gerai nežinau, – prisipažino Skeletas. – Nesu iš arti nė vieno matęs. – Jis palietė Akmenį pirštu ir tas iš karto ėmė švytėti. Skeletas vėl pakreipė galvą. Atrodė baisiai savimi patenkintas. – Tu tik pažiūrėk. Aš tikras genijus.

– Tu jį paprasčiausiai palietei.

– Vis tiek aš genijus, Stefani.

Stefani atsiduso.

Staiga iš niekur priešais juos atsirado senyvas vyras. Stefani žengtelėjo atbula.

– Nebijokite, – šypsodamasis nuramino senolis. Buvo apsisiautęs mantija, žvelgė geromis akimis. – Nenuskriausiu jūsų, jaunoji panele. Aš čia tam, kad atsakyčiau į jūsų klausimus ir suteikčiau kokios tik galiu informacijos, kad jūs… – Jis nutilo. Spoksojo į Skeletą. – Dieve, o Dieve! Jūs – griaučiai.

– Griaučiai.

– Kaip mane gyvą matot… Vaizdingai kalbant, žinoma, nes aš nesu gyvas. Bet griaučiai, ir dar kalbantys …

– Aš labai įspūdingas, – pasakė Skeletas. – Kas jūs toks?

– Aš Ošinas, esu čia tam, kad atsakyčiau į visus jūsų klausimus.

– Gera girdėti, nes kaip tik ir norime šio to paklausti.

– Tai kaip jums tai pavyko? – pasiteiravo Ošinas.

– Atsiprašau?

– Tapti griaučiais? Man tai naujiena.

– Na, ilga istorija.

Ošinas mostelėjo ranka.

– Geriau nepasakokit. Šitas Akmuo veikia neilgai, paskui jį vėl reikia įkrauti. Turiu nedaug laiko atsakyti į jums rūpimus klausimus.

– Tuomet geriau pradėkim.

– Taip, geriau pradėkim. Bet ar skaudėjo? Kai netekot kūno?

– Aš, eee, aš nenorėčiau būti nemandagus, Ošinai, bet ar ne jūs turėtumėte atsakinėti į klausimus? O ne klausinėti.

Ošinas nusijuokė.

– Gal aš iš tiesų per daug smalsauju. Bet tikrai puikiai išmanau apie Sentėvius, taigi daugeliu aspektų aš idealus kandidatas. Tinku šiam reikalui daug geriau už savo kolegas. Prieš pradedant ar galėčiau pasiteirauti, kelintas dabar amžius?

– Dvidešimt pirmas, – pasakė Stefani.

– Dvidešimt pirmas? – pakartojo jis ir patenkintas nusijuokė. – Jergutėliau! Tai šitaip ateitis atrodo, a ne? Tokia… rūškana ir chaotiška. Žinot, o man vis atrodė, kad bus šviesesnė . Tai kas darosi pasaulyje?

– Ar jūs… jūs norit, kad papasakotume apie viską, ko nematėte?

– Na, ne apie viską . Tik apie svarbiausius dalykus. Beje, kokia kalba aš kalbu?

Stefani suraukė kaktą.

– Anglų.

– Anglų, a ne? Žavinga. Nesu kalbėjęs angliškai. Kaip man sekasi?

– E, gerai turbūt. Ar Akmuo verčia tai, ką jūs sakote?

– Aha. Štai ką jums pasakysiu – toks daikčiukas man būtų pravertęs kelionėse. Būčiau damoms padaręs įspūdį! – Jis sukrizeno. – Nekeliavau kaži kur toli. Ir apskritai nekeliavau. Suprantat, laivai man nekelia pasitikėjimo. Jei gamta būtų lėmusi keliauti vandeniu, būtų mums parūpinusi pelekus.

– Ar galėtume jūsų paklausti? – pasiteiravo Skeletas. – Kartoju: nenorėčiau būti nemandagus, bet jeigu Akmuo neteks galios, nespėjus mums išsiaiškinti…

Senolis suplojo delnais ir patrynė juos vieną į kitą.

– Žinoma, berniuk mano! Nieko daugiau nesakyk! Klausk!

– Ar jūs esate Sentėvių žinovas?

– Tikrai taip. Man pavesta dokumentais patvirtinti, jog jie egzistavo. Tai didelė garbė, net jei lieka ne kaži kiek laiko keliauti. Ne tai, kad keliaučiau, net jei ir galėčiau. Bet, suprantat, gera, kai gali pasirinkti?

– Taip… Bet mums rūpi Skeptras. Mums reikia sužinoti, kokia jo galia.

Ošinas linktelėjo.

– Sentėvių Skeptras buvo sukurtas griauti ir jis griauna. Visut viskas virsta į dulkes nuo jo švytėjimo.