Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Pririšusi apsidairė, prie ko galėtų pritvirtinti. Tiesiai priešais buvo dar vienas stoglangis. Stefani pripuolė prie jo, apsuko vielą aplink betoninį pagrindą ir surišo kaip tik tą akimirką, kai pirmasis vielos gabalas nusprūdo nuo vamzdžio. Viela, vėl įsitempusi, staigiai trūktelėjo, bet nenuslydo.

Stefani nuskubėjo prie atidaryto stoglangio ir pasižiūrėjo žemyn. Skeletas kabojo visai virš grindų ir dabar, po staigaus kritimo, stengėsi išsilaikyti horizontaliai. Saugos diržų pultelį tebeturėjo, tačiau abi rankos buvo ištiestos į šalis, kad neprarastų pusiausvyros, ir dabar jis niekaip negalėjo pakilti.

Ant stogo greta Stefani gulėjo kitas pultelis. Jis prie saugos diržų buvo pritvirtintas laideliu, apsisukusiu aplink vielą ir besileidžiančiu į stoglangį. Stefani čiupo pultelį, pirštu primygo mygtuką AUKŠTYN ir Skeletas dūgzdamas ėmė kilti.

Pakilęs į saugų aukštį, kilstelėjo galvą, pamatė Stefani ir iškėlė nykščius. Tuomet jau pats ėmė maigyti pultelį ir nusislinko prie sienos, prie skydinės, kurią jau buvo atidaręs. Stefani matė, kaip jis spragtelėjo keletą jungiklių, o tada atsargiai apsisuko. Kojomis palietė grindis. Sirenos neįsijungė.

Skeletas atsisegė saugos diržus, išžengė iš jų ir pasižiūrėjo aukštyn. Kiek padelsęs mostelėjo Stefani leistis žemyn. Iki ausų išsišiepusi Stefani pulteliu išsikvietė saugos diržus, prisisegė, perlipo per stoglangio kraštą ir nusileido. Skeletas padėjo atsisegti.

– Gal man ir pravers šioks toks pastiprinimas, – sušnibždėjo jis, ir Stefani nusišypsojo.

Galerija buvo didžiulė, erdvi ir balta. Sienose įrengti milžiniški stikliniai stendai. Pagrindinėje salėje – daugybė paveikslų ir skulptūrų, taip kūrybingai sudėliotų, jog neatrodė nei pernelyg tuščia, nei pernelyg apkrauta.

Jiedu nusėlino prie dvivėrių durų ir atidžiai įsiklausė. Skeletas atvėrė vieną durų pusę, patikrino, kas kitapus, tada linktelėjo Stefani. Abu įtykino ir užvėrė duris. Stefani žengė įkandin Skeleto baltais koridoriais, posūkiais ir po arkomis. Pastebėjo, kad jis žvilgčioja pro langus. Artinosi naktis.

Jiedu įlindo į nedidukę nišą jau gerokai atokiau nuo centrinės galerijos dalies. Joje buvo masyvios kaustytos medinės durys. Skeletas šnibžtelėjo Stefani budėti, o pats, traukdamas kažką iš kišenės, nuskubėjo prie durų.

Stefani pritūpė kur stovėjusi ir įsmeigė akis į vis tirštėjančias sutemas. Per petį žvilgtelėjo į Skeletą, triūsiantį prie užrakto. Greta jos bolavo langas. Saulė buvo jau nusileidusi.

Stefani išgirdo žingsnius ir atsitraukė. Koridoriaus gale iš už kampo išniro vyriškis mėlynu kombinezonu. Jis ėjo lėtai, kaip vaikšto visi apsaugininkai, kurių matydavo prekybos centre. Atsainiai, abejingai, nuobodžiaudamas. Stefani pajuto, kad Skeletas susigūžė greta. Jis tylėjo.

Vyriškio ranka pakilo prie pilvo ir jis staiga susirietė iš skausmo. Stefani pajuto apmaudą, kad ji taip toli. Jei jam išdygs iltys, iš čia veikiausiai nė nesimatys. Vyras atsitiesė, išrietė nugarą ir jo kaulų traškesys nuaidėjo per visą koridorių. Paskui pakėlė ranką, čiupo sau už plaukų ir nusitraukė odą.

Stefani užgniaužė aiktelėjimą. Vienu sklandžiu judesiu jis nusitraukė viską – plaukus, odą, drabužius, ir dabar stovėjo blyškus, nuogas, o jo akys buvo didelės ir juodos. Jis sujudėjo kaip katė ir nusipurtė paskutinius žmogiškojo pavidalo likučius. Nereikėjo būti arčiau, kad įžiūrėtum jo iltis – dideles, rantytas ir šlykščias, ir dabar jau Stefani buvo visai patenkinta, kad apžiūrinėja jas iš tolo. Šitas nebuvo toks, kokius vampyrus ji matydavo per televizorių; anie buvo seksualūs žmonės ilgais apsiaustais ir tamsiais akiniais. Šitas buvo žvėris.

Stefani ant peties pajuto Skeleto ranką – šis kuo švelniausiai ją truktelėjo atgal kaip tik prieš vampyrui žvilgtelint jų pusėn. Vampyras, ieškodamas grobio, nusėlino koridoriumi tolyn.

Stefani paskui Skeletą nuėjo prie durų, jiedu įėjo ir jas užvėrė. Skeletas dabar nebesisaugojo, tačiau Stefani vis tiek buvo tyli kaip pelė po šluota. Skeletas, pasišviesdamas delne liepsnojančia ugnele, ėmė laiptais leistis žemyn. Apačioje buvo šalta. Jiedu atsidūrė sename koridoriuje, abipus jo vienos už kitų rikiavosi tvirtos durys. Jie žingsniavo, iki priėjo duris su išraižytu piešiniu – skydas ir lokys. Skeletas pakėlė rankas, nuleido galvą ir kone ištisą minutę nejudėjo. Tada durys klaktelėjo ir jiedu įžengė vidun.

12

VAMPYRAI

Skeletas spragtelėjo pirštais ir visoje menėje užsidegė žvakės. Rietuvėmis sukrautos knygos, senoviniai dirbiniai ir statulos, paveikslai, medžio raižiniai ir netgi riterio šarvai.

– Ir viskas susiję su Skeptru? – sušnibždėjo Stefani.

– Viskas susiję su Sentėviais, – atsakė Skeletas, – taigi esu tikras, kad atsiras ir kas nors, kas susiję su Skeptru. Tikrai nesitikėjau, kad visko bus tiek daug. Beje, nebūtina šnibždėti.

– Virš mūsų vampyrai.

– Šitos menės apsaugotos. Aš sulaužiau užrakto apsaugą, bet garso apsauga tebeveikia. Ar žinai, kad užrakto apsaugą tenka suardyti kas kartą, kai reikia įeiti, o išeinant ir vėl sukurti? Niekaip nesuprantu, kuo netinka senas geras raktas. Tikrai sulaikytų tokius kaip aš. Na, kol neišversčiau durų.

– O kokia yra garso apsauga? – sušnibždėjo Stefani.

– Mm? A. Net jei jie stovėtų už durų, o tu rėktum visa gerkle, jie neišgirstų.

– A, – ištarė Stefani, – tada gerai.

Bet ji vis vien kalbėjo tyliai.

Jiedu pradėjo paieškas. Vienose knygose rado legendų apie Sentėvius, kitose – praktiškesnių, labiau analitinių dalykų, dar kitos buvo parašytos Stefani nepažįstama kalba. Keliose knygose bolavo tik tušti puslapiai, bet Skeletas, regis, sugebėjo perskaityti, nors, anot jo, nieko ten baisiai įdomaus nebuvo.

Stefani ėmė raustis po paveikslus, priremtus prie sienos. Daugelyje buvo nutapyti žmonės su iškeltu Skeptru – jie atrodė labai didingai. Paveikslai ėmė virsti, ir Stefani pasilenkė norėdama juos vėl nustumti prie sienos. Ji žvilgtelėjo į paveikslą priešais ir pažino, jog tai tas pats paveikslas, kurį matė knygoje Skeleto automobilyje – Skeptro siekiantis vyras, prisidengęs akis nuo Skeptro švytėjimo. Čia buvo visas paveikslas, o ne apkapotas mažytis stačiakampiukas knygos puslapyje. Skeletas užmetė į jį akį, kol Stefani rikiavo paveikslus taip, kaip buvo radusi. Ji priėjo prie šarvų ir pamatė, kad antkrūtinyje iškalti skydas ir lokys.

– Šeimos herbas? – pasidomėjo.

– Persiprašau? – pakėlė akis Skeletas. – A, taip. Neturime šeimos vardo, kurį išlaikytume, taigi herbas – vienintelis ryšys su protėviais.

– O tu turi herbą?

Skeletas svarstė, ką atsakyti.

– Kadaise turėjau. Dabar nebeturiu.

Stefani atsigręžė.

– Kodėl?

– Tu baisiai daug klausinėji.

– Kai užaugsiu, noriu būt detektyvė kaip tu.

Skeletas pasižiūrėjo į Stefani ir pamatė, kad ta šypsosi. Jis nusijuokė.

– Atrodo, tu, kaip ir aš, mėgsti audras kelti.

– Ką?

– Čia toks posakis. Jis reiškia „siausti“.

– Tai kodėl nesakai „siausti“? Kodėl amžinai prikaišioji keistų posakių?

– Tau reikia daugiau skaityti.

– Skaitau pakankamai. Man reikia dažniau išlįsti iš namų.

Skeletas priešais šviesą pakėlė dėželę, pavartė, apžiūrėjo iš visų pusių.

– Kas čia? – pasidomėjo Stefani.

– Dėžutė-galvosūkis.

– Gal galėtum ja pažaisti kada nors vėliau?

– Dėžutės-galvosūkio esmė, jos raison d’être , yra ta, kad galvosūkį reikia išspręsti.