Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Stefani pakėlė akis į Skeletą.

– Tai knygoje yra mano tikrasis vardas?

– Kaip ir manasis. Kaip ir visų.

– O ar tai nepavojinga? Jei kam nors pavyktų iki jos prisikasti, jis galėtų valdyti visą pasaulį. – Stefani patylėjo. – Vien tai sakydama jaučiuosi absurdiškai.

Valdytojas nesustodamas žvilgtelėjo per petį.

– Net Vyresnieji neatsiverčia Knygos. Ji labai galinga – labai lengvai gali suvilioti. Bet jie neranda būdo jos sunaikinti – jos neįmanoma suplėšyti, jos neįmanoma sudeginti, jos neįmanoma sugadinti jokiais mums žinomais būdais. Jei legendos nemeluoja ir ją iš tiesų sukūrė Sentėviai, tuomet tik Sentėviai ją ir tegali sunaikinti. Vyresnieji savo ruožtu jaučia atsakomybę ją saugoti, laikyti atokiai nuo smalsuolių akių.

Jie priėjo dvigubas duris. Valdytojas mostelėjo ranka, ir sunkios durys iš lėto atsivėrė. Visi suėjo į Lobyną – salę su marmuro kolonomis, kurioje, kaip paaiškino Skeletas, saugomi rečiausi ir neįprasčiausi magiški daiktai. Jie ėjo pro eiles lentynų ir stalų, ant kurių gulėjo tokie keisti daiktai, jog net apibūdinti juos buvo sunku. Valdytojas parodė vieną iš pačių keisčiausių eksponatų – dvimatę knygą, kurioje slypėjo stebuklai, galintys patenkinti net viskuo persisotinusį, tačiau išvysti juos buvo galima tik priėjus iš reikiamos pusės. Ir kaip priešingybė visam šitam jukiniui salės viduryje stovėjo tik pjedestalas, o ant to pjedestalo gulėjo knyga.

– Ar čia Vardų knyga? – pasiteiravo Stefani.

– Taip, – atsakė Valdytojas.

– Maniau, bus didesnė.

– Ji kaip tik tokio dydžio, kokio turi būti – ne didesnė ir ne mažesnė.

– Ir nieko tokio, kad ji guli taip atvirai?

– Nėra ji tokia pažeidžiama, kaip galbūt atrodo. Kai ją čia padėjo, Vyresnieji susirūpino dėl saugumo priemonių. Kaip ją apsaugoti? Sargybinius galima įveikti. Užrakintas duris galima atrakinti. Sieną galima išversti. Skydą galima pramušti.

– Ir ką? Jie nusprendė nesukti sau galvos?

– Jie atrado visai kitokią apsaugą. Valios jėgą.

– Atsiprašau?

– Knygą saugo Vyresniųjų Valia.

Stefani nesuprato, juokauja jis ar kalba rimtai.

– Pabandyk pati, – pasiūlė Valdytojas. – Paimk Knygą.

– Aš?

– Tu. Tau nieko nenutiks.

Stefani žvilgtelėjo į Skeletą, bet jis niekaip nepadėjo apsispręsti, kaip elgtis. Galiausiai Stefani tiesiog pasisuko ir nužingsniavo Knygos link.

Jos akys lakstė iš vienos salės pusės į kitą. Ji pagalvojo apie slaptus liukus ir tuojau pat ėmėsi tyrinėti grindis. Kaip veikia valios jėga? Vylėsi, kad tai nebus kulkos ar kokie kiti skaudūs daikčiukai. Lyg ir buvo pikta, kam apskritai šitai daro – drožia tiesiai į Vyresniųjų paspęstus spąstus ir daro tai šitaip noriai. Kodėl? Kad patvirtintų teiginį, kuris netgi ne jos? Ji nė nenorėjo paimti Knygos. Visiškas absurdas.

Stefani žvilgtelėjo atgalios, pamatė, kad Valdytojas stovi ramus, kad jis akivaizdžiai nujaučia, kas bus, žino, kad tuoj kas nors iššoks jai tiesiai prieš nosį ir neleis paimti jų brangiosios Knygos. Stefani sustojo. Jei jis nori Knygos, pats tegu ir pasiima. Stefani apsigręžė ir grįžo. Valdytojas įdėmiai žiūrėjo į ją.

– Nepaėmei, – pasakė jis.

Stefani pasistengė būti mandagi.

– Ne, nepaėmiau. Patikėsiu jūsų žodžiu, kad ji gerai saugoma.

– Kai pradėjai eiti, juk norėjai paimti Knygą, ar ne?

– Turbūt.

– O kodėl nepaėmei?

– Nes persigalvojau.

– Nes nebenorėjai jos.

– Na, taip. Ir ką?

– Tai ir yra Vyresniųjų Valia. Kad ir kaip trokštum Knygos, kuo arčiau prie jos prieini, tuo mažiau benori. Nesvarbu, ar nori jos sau, ar nori todėl, kad kažkas liepė tau ją paimti, ar todėl, kad nuo to priklauso tavo gyvybė. Su kiekvienu žingsniu Knyga vis mažiau tau berūpi, nesvarbu, kas esi, nesvarbu, kokių galių turi. Net pats Meritorijus negali prisiartinti prie knygos.

Stefani spoksojo į Valdytoją, stengdamasi susivokti. Galų gale norom nenorom išspaudė, nes negalėjo nutylėti:

– Įspūdinga.

– Iš tiesų, ar ne? – Valdytojas pakreipė galvą, tarsi kažką išgirdęs. – Taryba pasirengusi jus priimti. Prašom čionai.

Jie įėjo į pailgą kambarį ir sustojo priešais didžiules duris. Šviesa sklido tik iš vieno taško kažkur jiems virš galvų ir kambario pakraščiais tvyrojo prieblanda.

– Vyresnieji tuojau ateis, – pranešė Valdytojas ir tylutėliai dingo.

– Amžinai tas pats, – burbtelėjo Skeletas. – Žmonės turi laukti.

– Mano mokyklos direktorius elgiasi lygiai taip pat, kai ką nors išsikviečia į savo kabinetą. Mano, kad taip atrodo, jog jis svarbus asmuo.

– Ir kaip?

– Regis, vėluoja.

Durys atsivėrė ir įėjo senyvas vyras. Trumpais baltais plaukais ir tankia barzda. Jis buvo aukštas, aukštesnis už Skeletą. Vilkėjo granito spalvos drabužiais. Jam beeinant, Stefani pastebėjo kažkokius šešėlius iš dešinės. Jie lyg ir judėjo, slinko drauge su juo, iš kambario kampų jų radosi vis daugiau ir jie rinkosi į būrį. Šešėliai staiga pakilo nuo grindų ir virto pagyvenusia moterimi juodais drabužiais. Ji priderino žingsnį prie aukštojo vyro eisenos ir abu, artėdami prie Stefani ir Skeleto, ėmė eiti lėčiau. Trečias asmuo išniro iš niekur, radosi iš perregimo oro kitapus aukštojo vyro. Šis atrodė kiek jaunesnis už kitus. Vilkėjo žydrais drabužiais, švarkas vargiai talpino solidų pilvą.

Stefani žiūrėjo į Vyresniuosius Magus, o Vyresnieji Magai žiūrėjo į Stefani.

– Skelete, – galų gale prakalbo aukštasis vyras – jo balsas buvo sodrus ir skambus, – tave vis bėdos persekioja, ar ne?

– Nesakyčiau, kad persekioja, – atsiliepė Skeletas. – Veikiau tūno ir tyko, kada pasirodysiu.

Vyriškis palingavo galva.

– Tai čia tavo naujoji partnerė?

– Tikrai taip, – atsakė Skeletas.

– Vardas nepasirinktas?

– Ne.

– Bent jau tiek. – Vyriškis pažvelgė į Stefani. – Aš Išanas Meritorijus, Didysis šios Tarybos Magas. Šalia manęs Morvena Kranklė ir Sumanusis Tomas. Ar galiu manyti, kad, kadangi nepasirinkai vardo, ketini nebedalyvauti mūsų reikaluose?

Stefani išdžiūvo burna.

– Nežinau.

– Matot? – įsiterpė Skeletas. – Nepaklusni.

– Buvai pakliuvusi į sudėtingas situacijas, – priminė Meritorijus. – Turbūt mieliau grįžtum į saugų ir normalų gyvenimą?

– O kas ten saugaus?

– O, – kyštelėjo trigrašį Skeletas. – Maištinga.

– Turiu omeny, – ėmė aiškinti Stefani, – kad mane ryt gali partrenkti einančią per gatvę. Gali šįvakar apiplėšti. Kitą savaitę galiu susirgti. Niekur nėra saugu.

Meritorijus kilstelėjo antakį.

– Tas tiesa, tačiau normaliame gyvenime tau neteko grumtis su burtininkais ir niekas nesikėsino tavęs nužudyti.

Vyresnieji susidomėję žiūrėjo į Stefani.

– Gal, – pripažino Stefani. – Bet nemanau, kad galėčiau tiesiog imti ir viską pamiršti.

Skeletas liūdnai palingavo galva.

– Sunkus vaikas.

Prakalbo moteris, Morvena Kranklė:

– Detektyve, jūs ne kartą kreipėtės į Tarybą dėl neva galimos grėsmės Paliauboms.

– Kreipiausi.

– Bet taip ir nepateikėte įrodymų.

– Šita mergaitė greta manęs yra įrodymas, – pareiškė Skeletas. – Ją du kartus užpuolė ir abu kartus užpuolikas norėjo rakto.

– Kokio rakto? – pasiteiravo Sumanusis Tomas.

Skeletas delsė.

– Pone Malonusis?

– Manau, kad užpuoliką pasiuntė Serpinas.

– Kokio rakto, detektyve?

– Jei Serpinas ėmė puldinėti eilinius piliečius, tai yra akivaizdus Paliaubų pažeidimas, ir Taryba neturi kito pasirinkimo, tik…