Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Matai, man visai nesinori, kad jie į tave žiūrėtų kaip į nekaltutę mergytę. Noriu, kad jie matytų maištingą, neklusnią, nenuoramą padaužą, kuri pati nusprendė tapti mano partnere. Gal tada jie manęs pasigailės.

– Pala, ar jie bent žino, kad atvažiuoju drauge?

– Ne. Bet jiems patinka staigmenos. Beveik visada.

– Gal man verčiau palaukti mašinoje.

– Šitoje mašinoje?

– A, gerai pastebėta.

– Stefani, mes abu žinom, kad vyksta kažkas rimta, bet kol kas Vyresnieji atsisako pripažinti, kad galbūt jų brangiosioms Paliauboms gresia pavojus.

– Ir kodėl gi jie patikėtų manimi, o ne tavimi?

– Nes aš pas juos atėjau su savu bagažu. Turiu praeitį ir, kaip kas nors pasakytų, savų planų. Be to, siaubo istorijos visada geriau suveikia, kai jas pasakoja panelė.

– Aš ne panelė.

Skeletas gūžtelėjo pečiais.

– Nieko geresnio neturiu.

Skeletas jai turėjo dar vieną staigmeną. Jis įsuko į aikštelę prie greitmaisčio užkandinės ir mostelėjo galva į ryšulį ant galinės sėdynės.

– Kas ten? – paklausė Stefani.

– O tu kaip manai?

– Atrodo kaip ryšulys.

– Vadinasi, ryšulys ir yra.

– O kas viduje?

– Jei pasakysiu, nebeliks priežasties ryšuliui būti ryšuliu.

Stefani atsiduso.

– O kokia ta priežastis?

– Būti atplėštam, žinoma, kad paaiškėtų, kas jame.

– Tu taip užknisi, – sumurmėjo Stefani, siekdama per sėdynę ryšulio. Tas buvo minkštas. Ji pažvelgė į Skeletą.

– Drabužiai?

– Tyliu kaip žuvis.

– Ar Baisuoklis jau pasiuvo drabužius? Maniau, kad nebepasiūs po to, žinai… ginčo.

Skeletas gūžtelėjo pečiais ir ėmė niūniuoti. Stefani atsiduso, paėmė ryšulį. Išlipo iš geltonojo automobilio ir nuėjo į greitojo maisto užkandinę. Ten patraukė į gilumoje esančius tualetus. Užsidariusi kabinoje ji atrišo virvutę ir popierius prasiskleidė. Ten buvo drabužiai. Juodut juodutėliai, pasiūti iš kažkokio nematyto audinio.

Stefani mikliai persirengė – viskas tiko kuo puikiausiai – ir išlindo iš kabinos pasigrožėti savimi veidrodyje. Kelnės ir tunika, berankovis drabužis su sidabrinėmis sagtelėmis, buvo dailūs, batai tiko taip, tarsi būtų juos avėjusi ne vienus metus. Tačiau svarbiausia buvo apsiaustas. Trijų ketvirčių ilgio, pasiūtas specialiai jai iš tokio juodumo audinio, kad kone žvilgėjo. Stefani atsispyrė pagundai palikti senuosius drabužius tualete, suvyniojo juos į rudąjį popierių ir išėjo iš užkandinės.

– Staigmena! – šūktelėjo Skeletas, kai Stefani įsėdo atgal į kanarėlės automobilį. – Drabužiai!

Stefani pasižiūrėjo į Skeletą.

– Tu trenktas.

Po dvidešimties minučių jiedu jau ėjo į Vaško figūrų muziejų. Pastatas buvo senas, prašėsi remonto, gatvė irgi ne ką geresnė. Stefani neištarė nė žodžio, kol jie susimokėjo ir patraukė tamsiais koridoriais, iš abiejų pusių nustatytais įžymybių ir pramanytų veikėjų statulomis. Stefani kadaise lankėsi čia du ar tris kartus su klase, tačiau niekaip negalėjo suprasti, ką jie čia veikia dabar . Jiedu atsiliko nuo turistų grupelės ir tik tada, kai jau tikrai buvo vieni, Stefani prabilo:

– Ką mes čia veikiame?

– Atėjome į Vyresniųjų Šventovę, – atsakė Skeletas.

– Ar Vyresnieji padaryti iš vaško?

– Man patinka čionai ateiti, – kalbėjo Skeletas, nusiimdamas akinius ir praleidęs pro ausis jos klausimą. – Čia labai liberali aplinka.

Jis nusiėmė skrybėlę ir peruką, nusitraukė nuo kaklo šaliką. Stefani sunerimusi apsižvalgė.

– Argi nebijai, kad kas nors pamatys?

– Nė kiek.

– Tai tada gal jau eikim pasikalbėti su Vyresniaisiais.

– Gera mintis.

Skeletas perėjo koridorių ir ranka perbraukė sieną.

– Kurgi? – sumurmėjo. – Nelemti mulkiai vis kaitalioja…

Iš už kampo išniro grįžtantys turistai, ir Stefani puolė Skeletą tempti į kokį tamsų kampą, bet buvo jau per vėlu – turistai jį pamatė. Nedidukas amerikietis berniukas paleido tėvo ranką ir žengė tiesiai prie Skeleto. Skeletas stovėjo kaip įkastas.

– Kas čia toks? – raukydamas kaktą paklausė berniukas.

Stefani dvejojo. Dabar visa grupė žiūrėjo į ją, taip pat ir gidas.

– Čia, – pradėjo Stefani, karštligiškai bandydama sugalvoti kokį daugmaž įtikimą paaiškinimą, – blogiausias pasaulyje detektyvas Semis Skeletas.

– Niekada apie tokį negirdėjau, – pasakė berniukas ir bakstelėjo Skeletui į ranką. Tada gūžtelėjo pečiais ir nusisuko. Stefani akimis nulydėjo tolstančius turistus. Kai jų nebesimatė, Skeletas pasuko į ją galvą.

– Blogiausias detektyvas pasaulyje? – pasitikslino.

Stefani gūžtelėjo pečiais ir užgniaužė šypseną, o Skeletas geraširdiškai prunkštelėjo ir vėl ėmė čiuopti sieną. Rado, ko ieškojo, ir spustelėjo. Dalis sienos pasislinko ir atsivėrė slaptas koridorius.

– Oho, – nusistebėjo Stefani. – Šventovė čia? Ateidavau čionai, kai buvau maža…

– Ir neįtarei, kad po tavo kojomis burtų ir stebuklų pasaulis?

– Aišku, ne.

Jis pakreipė galvą.

– Pratinkis prie šito jausmo.

Stefani žengė paskui Skeletą ir siena jiedviem už nugarų užsivėrė. Laiptus žemyn apšvietė plevenančios į laikiklius įstatytų deglų liepsnelės, tačiau kuo žemiau jie leidosi, tuo šviesiau darėsi.

Jie įėjo į švytintį Šventovės holą. Jis Stefani veikiau priminė aukštųjų technologijų kompanijos pastato vestibiulį – visur vien marmuras ir lakuota mediena, tik kad visai nebuvo langų. Prie tolimosios sienos susidėję rankas už nugaros stovėjo du sargybiniai. Nuo galvos iki kojų apsitaisę pilkai, ilgais apsiaustais ir savotiškais šalmais, kurių antveidžiai slėpė veidus. Iš už nugaros abiem kyšojo po dalgį – grėsmingai atrodančią geležtę ant pusantro metro koto. Stefani ir Skeleto pasitikti atėjo kostiumuotas laibas vyriškis.

– Detektyve, – prakalbo jis, – jūs per anksti. Taryba nepasirengusi jūsų priimti. Jei norite, palydėsiu jus į laukiamąjį.

– Tiesą sakant, jei jūs nieko prieš, norėčiau pasinaudoti galimybe mūsų viešniai viską aprodyti.

Vyriškis sumirksėjo.

– Deja, kaip jums žinoma, čia galioja labai griežtos taisyklės.

– Aš tik ketinau savo bičiulei parodyti Lobyną, – paaiškino Skeletas. – Tiksliau, Knygą.

– Suprantu. Na, suprantama, kaip Šventovės Valdytojas, privalau jus lydėti.

– Niekaip kitaip ir negali būti.

Valdytojas nusilenkė, apsisuko ant kulno ir nusivedė juos kitu koridoriumi. Jie praėjo dar daugiau žmonių pilkomis uniformomis. Stefani po truputį ėmė apsiprasti su šiais žmonėmis – be akių, be jokios išraiškos, – bet kažkas juose ją erzino. Skeletas, kad ir gyvi griaučiai, buvo visiškai žmogiškas, o šios būtybės, šalmais užsidengusios veidus, jai atrodė labai grėsmingos.

– Kas jie? – pakeliui pašnibždom paklausė Stefani.

– Kapokliai, – tyliai atsakė Skeletas. – Sargybiniai, prižiūrėtojai ir kariuomenė – viskas drauge. Pavojingi tipai. Džiaukis, kad jie mūsų pusėje.

Stefani pasistengė į sargybinius nebežiūrėti.

– Kur mes einame? – pabandė pakeisti temą ji.

– Noriu, kad pamatytum Vardų knygą, – paaiškino Skeletas. – Kai kas sako, kad ją sukūrė Sentėviai, bet iš tikrųjų niekas nežino, nei kas ją sukūrė, nei kaip ji atsirado. Joje yra visų žemėje gyvenančių žmonių vardai: duotasis vardas, pasirinktasis vardas, taip pat kada ir ar vardas pasirinktas, ir tikrasis vardas. Kas kartą gimus kūdikiui, knygoje atsiranda naujas vardas. Kai kas nors miršta, jo vardas išnyksta iš knygos puslapių.