Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Skeletas nenoriai linktelėjo.

– Laužiamės į Saugyklą.

Dublino Municipalinė meno galerija buvo turtingame miesto rajone. Spindintis plieno ir stiklo triumfas – muziejus stūksojo vienišas ir išdidus, jo prašmatnūs sodai kitų pastatų neprileido per pagarbų atstumą.

Stefani su Skeletu automobilį pasistatė kitapus gatvės išankstiniam stebėjimui , kaip tai pavadino Skeletas. Jie dar nesilauš į Saugyklą, patikino jis; jie čia tik tam, kad pamąstytų, kas jų laukia. Iš pastato kaip tik išėjo galerijos darbuotojai ir pustuzinis apsaugininkų – baigėsi jų dienos pamaina. Du žmonės, vyras ir moteris, apsivilkę mėlynais kombinezonais, prasilenkė su jais ant laiptų, įėjo į galeriją ir užsirakino iš vidaus.

– O, – iš po šaliko sumykė Skeletas. – Gali būti keblumų.

– Kokių keblumų? – paklausė Stefani. – Jie? Kas jie tokie?

– Naktinė pamaina.

– Du žmonės? Ir viskas?

– Jie ne visai žmonės.

– Tai kas jie tokie?

– Labiau ne žmonės negu žmonės.

– Skelete, dievaži, arba pasakai tiesiai šviesiai, arba surasiu šunį kaip veršį, priversiu jį išraust duobę ir joje užkast tave.

– Oi, kaip žavinga, – ištarė Skeletas ir tarsi atsikrenkštė, nors nebuvo ko atsikrenkšti ir nebuvo gerklės, kurią reikėtų pravalyti. – Ar pastebėjai, kaip jie judėjo?

– Labai, na, nežinau – grakščiai. Na ir kas? Ar jie šokėjai? Saugyklą saugo apsaugininkai balerinos?

– Jie vampyrai, – pasakė Skeletas. – Saugyklą saugo apsaugininkai vampyrai .

Stefani maivydamasi iškišo galvą pro langelį ir užvertė į dangų.

– Saulė vis dar šviečia, Skelete. Dar šviesu.

– Jiems nesvarbu.

Stefani susiraukė.

– Argi saulė jų nenužudo? Argi nepaverčia jų į dulkes, argi jie neplyksteli liepsna ar dar kaip nors?

– Nea. Vampyrai įdega – taip pat kaip tu ir aš. Gerai jau – kaip tu. Aš blykštu.

– Taigi saulės spinduliai jų neveikia?

– Suvaržo juos. Prislopina galias. Dieną jie beveik kaip mirtingieji, bet kai saulė nusileidžia, jų galios sustiprėja.

– Aš to nežinojau.

– Ir Saugykla samdo du tokius naktinei pamainai. Puikūs sarginiai šunys.

– Jei saulė jų neveikia, tai, spėju, ir kryžiaus jie nebijo?

– Geriausias būdas sustabdyti vampyrą – pilna kulkų apkaba, o kadangi mes nenorime nieko sužeisti, čia ir yra tas mano minėtas keblumas.

– Turi būti koks būdas pro juos prasmukti. Galėtume persirengti valytojais ar dar kuo nors.

– Kai budi vampyrai, niekas nedirba: vampyrams nėra skirtumo tarp sąjungininko ir grobio. Jie neatsispiria kraujo troškimui, kaip kad naktinis drugys – ryškiai šviesai. Jie žudikai, patys geriausi, negailestingiausi žudikai visoje žemėje.

– Baisu.

– Taip, bet vampyrai ir negarsėja mielumu.

– Ką gi, teks sumąstyti ką nors baisiai gudraus.

Skeletas patylėjo, paskui gūžtelėjo pečiais.

– Manyčiau, man tai neblogai išeina.

9

TROLIS PO VESTMINSTERIO TILTU

Skeletas parvežė Stefani namo, ir kai ji tą vakarą gulėjo lovoje, pagaliau nirdama į miego karalystę, jauna moteris Londone atsitūpusi bandė kažką įžiūrėti tamsoje.

– Ei? – riktelėjo ji. – Ar yra kas nors ten apačioje?

Temzė buvo tamsi, plukdė savo vandenis po ja, bet niekas neatsiliepė. Moteris žvilgtelėjo į laikrodį, paskui apsižvalgė aplinkui. Iki vidurnakčio buvo likusios septynios minutės ir ant Vestminsterio tilto, išskyrus ją, nieko daugiau nebuvo. Puiku.

– Ei? – šūktelėjo ji vėl. – Man reikia su tavimi pasikalbėti.

Pasigirdo balsas:

– Čia nieko nėr.

– O man atrodo, kad yra, – nepasidavė moteris.

– Ne, – ataidėjo, – nėr.

– O man atrodo, kad ten yra trolis. Ir man reikia su juo pasikalbėti.

Iš tamsumos išlindo snukelis, mažas ir susiraukšlėjęs, milžiniškom ausim ir kupeta stirksančių plaukų. Sumirksėjo didžiulės akys.

– Ko nori? – paklausė trolis.

– Noriu su tavimi pasikalbėti, – atsakė jaunoji moteris. – Aš – Tanita Mažutė. O tu kaip vadiniesi?

Trolis papurtė galvą.

– Ne, ne, nesakyti. To nesakyti.

– Ak, taip, – suprato Tanita, – troliai turi vien tik vardą, tiesa?

– Jo, jo, tik vardą. Nesakyti.

– Bet aš galiu spėti, juk taip daroma, ar ne? Jei atspėsiu tavo vardą, kas tada bus?

Trolis nusišiepė, parodydamas daugybę aštrių geltonų dantukų.

– Likti gyva, – pasakė.

– O jei neatspėsiu?

Trolis sukikeno.

– Būti suvalgyta!

– Turėtų būti smagu, – šypsojosi Tanita. – Kuriuo metu tu įprastai žaidi?

– Vidurnaktį, mušti vidurnaktį, jo, jo, jo. Kai aš stiprus .

– Ir tu strykteli iš po tilto, kai tik kas nors eina, ar ne?

– Trys kartai, – linktelėjęs paaiškino trolis. – Spėja tris kartus. Atspėti vardą, nesuvalgyti; neatspėti, eikš čionai.

– Nori pažaisti su manimi?

Šypsena dingo nuo trolio snukelio.

– Dar ne stiprus. Reikia palaukti, jo, jo. Mušti vidurnaktį.

– Mums juk nebūtina laukti, a? – rūgščia mina pasitikslino Tanita. – Noriu žaisti dabar . Lažinuos, kad atspėsiu tavo vardą.

– Ne, neatspėti.

– Va ir atspėsiu.

– Ne, neatspėti! – nepasidavė trolis ir vėl pradėjo kikenti.

– Lįsk iš ten ir pažiūrėsim.

– Jo, jo, žaisti.

Tanita žvilgtelėjo į laikrodį ir, išnėrus troliui, atsitraukė. Dvi minutės iki vidurnakčio. Jis buvo mažiukas, jai iki liemens, plonom rankytėm ir kojytėm, išpampusiu pilvu. Nagučiai kieti ir smailūs, jis viltingai vypsojo, nors laikėsi atokiai.

Tanita kiek prasisiautė apsiaustą ir vėl nusišypsojo troliui.

– O tu dailus vyrukas. Ar tu vienintelis trolis Londone?

– Vienas, – išdidžiai patvirtino trolis. – Dabar žaisti! Atspėti vardą, nesuvalgyti; neatspėti, eikš čionai. Spėk, spėk, spėk.

– Pagalvokim, – ištarė moteris ir žengtelėjo artyn. Trolis prisimerkė ir atsitraukė prie tilto krašto. Moteris sustojo. – Ar tavo vardas Balauhalau?

Trolis susirietė iš juoko.

– Ne, ne, ne Balauhalau! Du kartai spėti, tik du!

– Sunkiau negu maniau, – ištarė Tanita. – Tau gerai išeina, ar ne?

– Geriausias! Pats geriausias!

– Juk nedaug žmonių atspėjo tavo vardą, a?

– Nė vienas, – suklegėjo trolis. – Spėti, spėti!

– Gal… Ferninabopas Kaprukis?

Trolis stryktelėjo, klyktelėjo ir pasileido šokti, o Tanita prisislinko artėliau.

– Ne Ferninabopas! – kvatojosi trolis. – Ne Kaprukis!

– Vaje, – sunerimusi tarė Tanita. – Ne kažin kaip man čia einasi, ar ne?

– Suvalgyti!

– Daug praeivių suvalgai?

– Jo, jo, niam, niam.

– Suryji iki paskutinio kaulelio, tiesa? Jie klykia, verkia ir bando pabėgti…

– Bet aš juos pagauti! – kikeno trolis. – Mušti vidurnaktį, aš didelis, stiprus ir greitas, suryti iki kaulelio, suryti iki paskutinio kaulelio! Jie muistytis, rangytis ir kutenti mano pilve!

– Tai gal aš jau verčiau spėsiu paskutinį sykį, a? – pasakė Tanita. – Ar tu… Raukšlėtaodis?

Trolis taip kvatojosi, kad net parvirto aukštielninkas.

– Ne, ne! – išspaudė tarp juoko šuorų. – Visada šitą sakyti! Visada neatspėti!

Tanita žengė dar vieną žingsnį, šypsena dingo. Iš po apsiausto blykstelėjo kardas, bet trolis jį pamatė, žvygtelėjo ir nusirito šalin.

Tanita nusikeikė ir vėl užsimojo, bet trolis panėrė po ja. Ji vikriai apsisuko, spyrė ir tas žnektelėjo žemėn. Šiaip taip pakilo, šnypšdamas ir spjaudydamasis jos pusėn. O tada šiltoje Londono naktyje nuaidėjo Big Beno dūžiai. Vidurnaktis.