Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Tai kas gi nutiko? – pasidomėjo.

– Mes tiriame Gordono Edžglėjaus žmogžudystę, – pradėjo Skeletas.

– Žmogžudystę? – kiek patylėjęs pakartojo Baisuoklis.

– Būtent.

– Kas būtų norėjęs nužudyti Gordoną?

– Manom, tai padarė Serpinas. Manom, kad jis kažko ieškojo.

– Skelete, – raukydamasis pradėjo Baisuoklis, – paprastai, kai tau reikia mano pagalbos, tu tiesiog paskambini, mes kur nors nueiname ir kyla peštynės. Tu anksčiau niekados neaiškindavai, kas vyksta, tai kodėl darai tai dabar?

– Dabar man reikia kitokios pagalbos.

– Tai tau nereikia, kad kam nors trinktelėčiau?

– Mes norėtume, kad padėtum išsiaiškinti, ką rezga Serpinas.

– Suprantu, – sulinkčiojo Baisuoklis.

– Nesupranti, ar ne?

– Ne, – iš karto atsakė Baisuoklis. – Tikrai nežinau, ko iš manęs norite.

– Mes manom, kad Serpinas ieško Sentėvių Skeptro, – išpyškino Stefani ir pajuto, kad Skeletas sulindo giliau į pagalvėlę greta.

– Ko? – Baisuoklis vėl šypsojosi. – Juk tu nerimtai, ką? Klausyk, nežinau, ko tau pripliurpė mano mielas bičiulis, bet Skeptro nėra.

– Serpinas mano, kad yra. Mes manom, kad tai kažkaip susiję su mano dėdės mirtimi.

– Užjaučiu dėl netekties, – pasakė Baisuoklis, – labai užjaučiu. Gerbiau Gordoną. Jis žinojo, kad pasaulyje egzistuoja magija, ir ja nesusiviliojo. Jis tik norėjo stebėti ir tai aprašyti. Tam reikia stiprybės, kurios, tikiuosi, turi ir tu.

Stefani nieko neatsakė. Skeletas nežiūrėjo į ją.

– Bet, – kalbėjo Baisuoklis, – teigti, kad jo mirtis kuo nors susijusi su legenda, kuri perduodama iš kartos į kartą ir kaskart yra pakeičiama, tiesiog nesąmonė. Jam buvo širdies priepuolis. Jis buvo mirtingasis. Jis mirė. Taip nutinka visiems mirtingiesiems. Tesiilsi ramybėje.

– Manau, dėdė žinojo, kur yra Skeptras, arba jį turėjo, ir Serpinas jį nužudė. Ir dabar Serpinas žino, kur jis, ir todėl nori rakto.

– Kokio rakto?

– Rakto, su kuriuo galbūt galėtų prieiti prie Skeptro. Mes tikrai nežinome. Tik žinome, kad jis du kartus bandė mane nužudyti, kad tą raktą gautų.

Baisuoklis papurtė galvą.

– Tai ne tavo pasaulis.

– Dabar aš jau jam priklausau.

– Tu ką tik į jį įžengei. Pamatei magijos, burtininkų ir gyvus griaučius, ir galiu kirsti lažybų, kad tau labai smagu. Bet tu nė menkiausio supratimo neturi, kas pastatyta ant kortos.

Skeletas nieko nesakė. Stefani pašoko nuo sofos.

– Žinot ką? – pratrūko ji. – Man tai tikrai nuotykis. Juk taip sakote, ar ne? Ką gi, jūs teisus. Tikrai į visa tai žiūriu kaip į didelį nuotykį, esu sužavėta, sujaudinta, tiesiog apšalus. Mačiau, kaip nuostabūs žmonės daro nuostabius dalykus, ir stebėjausi tuo. – Stefani žvilgsnis sugriežtėjo. – Bet nedrįskit – nei sekundėlei – manyti, kad man tai vien žaidimas. Dėdė paliko didžiulį turtą – jis man paliko viską, ko širdis tik galėtų geisti. Jis visa tai padarė dėl manęs, o dabar jis miręs. Taigi ir aš ketinu ką nors padaryti dėl jo . Ketinu išsiaiškinti, kas jį nužudė, ir ketinu padaryti, ką tik galėsiu, kad jie taip lengvai neišsisuktų. Kas nors turi būti jo pusėje.

– Beprotybė! – šūktelėjo Baisuoklis ir palinko į priekį. – Skeptras tėra vaikų pasakos!

– Aš tikiu, kad jis egzistuoja.

– Suprantama, jog tu tiki, kad jis egzistuoja! Tave įtraukė į tokį pasaulį, kuriame, tau atrodo, gali nutikti bet kas, bet yra ne taip. Tavo dėdė pats į šitai įsipainiojo ir, jei tai, ką tu sakai, yra tiesa, buvo dėl to nužudytas. Ar taip jau trokšti to paties? Tu žaidi su ugnimi.

– Visi čia žaidžia su ugnimi.

– Nesitikėjau, kad viskas taip pakryps, – ištarė Skeletas.

– Yra taisyklės, – nekreipdamas dėmesio į Stefani putojo Baisuoklis. – Ne šiaip sau kiekvienam sutiktam nepliurpiam, kad esam čia. Ji – puikiausias pavyzdys kodėl.

Stefani įsiuto. Žinojo, kad dabar negali kalbėti, nes balsas ims išdavikiškai lūžinėti, todėl puolė pro Baisuoklį. Perbėgo per parduotuvę, atsirakino duris ir išlėkė į gatvę. Viduje kunkuliavo iš pykčio, net pirštai susilenkė kaip paukščio nagai. Siuto, kad su ja nesielgia kaip su lygia, siuto, kam kalba su ja iš aukšto, siuto, kam bando ją apsaugoti. Nepatiko ir tai, kad nekreipia į ją jokio dėmesio.

Po kelių minučių iš parduotuvėlės išlindo Skeletas. Su skrybėle. Priėjo prie jos, atsirėmusios į Bentlį, sukryžiavusios rankas ant krūtinės ir nudelbusios akis į suskilusį šaligatvį.

– Neblogai ėjosi, – pagaliau pasakė jis. Kai ji nieko neatsakė, jis linktelėjo ir paklausė: – Ar pasakojau tau, kaip susipažinau su Baisuokliu?

– Man nerūpi.

– A. Gerai. – Tyla nusileido kaip smogas. – Nelabai ir įdomu. Bet ten buvo piratai.

– Man visiškai nerūpi, – atšovė Stefani. – Tai padės jis mums ar ne?

– Matai, jam ne itin patinka tai, kad tu esi su manimi.

– O, nejaugi? – įgėlė Stefani.

– Jam, regis, atrodo, kad elgiuosi neatsakingai.

– O tau kaip atrodo?

– Aš seniau buvau pagarsėjęs neatsakingu elgesiu. Visai tikėtina, kad tai kartojasi.

– Ar manai, kad man gresia pavojus?

– Oi, tikrai. Serpinas tebemano, kad turi tą kažkokį raktą, kurio jis ieško. Kai tik jis sužinos, kas tu esi arba kur esi, atsiųs dar ką nors. Tau gresia – ir nemanau, kad perdedu, – mirtinas pavojus.

– Tai tada išsiaiškinkim viską iki galo, gerai? Negaliu šito mesti. Net jei ir norėčiau, negaliu grįžti į nykų, nuobodų, paprastą gyvenimą. Per daug mačiau. Aš jau įsipainiojau. Mano dėdė buvo nužudytas, mano gyvybė kabojo ant plauko ir aš neketinu imti ir pasitraukti. Aišku kaip dieną.

– Ką gi, įtikinai mane.

– Tai ko mes čia stypsom?

– Ir aš norėjau to paties paklausti, – atrakindamas Bentlį paantrino Skeletas. Jiedu susiropštė vidun ir Bentlis, pasukus raktelį, barškėdamas užburzgė. Skeletas žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, paskui į šoninius, tada prisiminė, kad nebeturi šoninių, ir išvairavo į gatvę.

– Tai negausim pasižvalgyti po jo šeimos kolekciją? – paklausė Stefani.

– Baisuoklis – geras vyras ir geras draugas, kaip tik toks, kokį norėtum turėti savo pusėje, bet kartu jis vienas iš labiausiai užsispyrusių žmonių, kiek tik man yra tekę pažinti. Po keturių dienų – užtektinai laiko pagalvoti – jis persigalvos ir maloniai leis apžiūrėti tai, ką mums reikia pamatyti, bet iki tol nėra jokios vilties.

– O gal tos knygos yra ir Kinijos bibliotekoje?

Skeletas išleido kažkokį garsą – lyg nusijuokė, lyg kriuktelėjo.

– Kinija jau daugybę metų stengiasi prisikasti iki tų knygų, bet jos užrakintos ten, kur net ji negali pasiekti.

– Tu žinai, kur jos?

– Saugykloje.

– Saugykloje? Na ir ką?

– Ne šiaip saugykloje, o Saugykloje . Tai daugybė salių, įrengtų po Dublino Municipaline meno galerija. Jos labai gerai saugomos, įsibrovėlių ten neglosto.

Stefani patylėjo, tada vėl prakalbo:

– Baisuoklis persigalvos po keturių dienų?

– Paprastai tiek trunka.

– Bet mes gi neturim keturių dienų, tiesa?

– Ne, neturim.

– Taigi tu žinai, ką mums reikia padaryti, ar ne?

– Deja, žinau.

– Mums reikia pamatyti tą kolekciją.

Skeletas pasižiūrėjo į Stefani.

– Žinojau, kad tiksi šiam reikalui. Kai tik tave pamačiau, supratau, kad turi polinkį į šį darbą.

– Tai laužiamės į Saugyklą?