Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Atrodo, supratau, – lėtai ištarė Stefani. Automobilis krestelėjo į duobę. – Ne, nebežinau.

– Mums reikia, kad Vyresnieji ko nors imtųsi, taigi mums reikia įrodymo, jog Serpinas sulaužė Paliaubas. Mums reikia surasti Skeptrą ir taip pat mums reikia išsiaiškinti, kaip jį sunaikinti.

– Gerai, ką darysim su pirmu?

– Įrodymą gausim, kai rasim Skeptrą.

– O kaip mes rasim Skeptrą?

– Rasim raktą.

– O kaip jį sunaikinsim?

– O, – atsiduso Skeletas. – Čia prireiks nedidelio nusikaltimo.

– Nusikaltimas, – šypsodamasi pakartojo Stefani. – Pagaliau.

1 Gagatas, arba juodasis gintaras, – kieta blizganti rusvųjų anglių atmaina; iš gagato gaminami papuošalai.

11

NEDIDELIS NUSIKALTIMAS

Iš savo patogios vietos, iš kitapus gatvės pastatyto automobilio, jiedu stebėjo, kaip vampyrai, vėl apsirengę mėlynais kombinezonais, užlipa laiptais ir įeina į spindinčią meno galeriją. Jie plepėjo ir anaiptol neatrodė baisūs. Po kelių minučių iš pastato ėmė lįsti darbuotojai ir dieninės pamainos apsaugininkai. Kai išėjo visi, Skeletas nuo užpakalinės sėdynės pasisiekė juodąjį krepšį ir pasidėjo ant kelių.

– Jau einam? – paklausė Stefani, dairydamasi į vakaro dangų. – Bet dar šviesu.

– Va todėl dabar ir einam, – atsiliepė Skeletas. – Po dvidešimties minučių ten slankios du tikri vampyrai. Noriu įsigauti vidun, išsiaiškinti, kaip sunaikinti Skeptrą, ir pasprukti, kol tiedu nevirto pabaisom.

– A. Gal ir nekvailai čia.

– Tai jau.

Jiedu išlipo iš siaubingosios kanarėlės, perėjo gatvę ir per sodą patraukė prie aukšto medžio už galerijos. Apsižvalgęs, ar niekas nemato, Skeletas užsimetė krepšį ant peties ir pradėjo kopti. Stefani pasišokėjusi pasiekė žemiausią šaką, nusitvėrė jos ir ėmė lipti paskui jį. Jau daug metų nebuvo dariusi nieko panašaus, bet laipioti medžiais tas pats, kas iš jų kristi – lengva. Šito medžio šakos buvo ilgos ir tvirtos, ir jie netrukus nusigavo iki galerijos stogo, virš kurio kūpsojo koks tuzinas stoglangių. Stefani užsiropštė ant šakos, atsisėdo ir smalsiai nužvelgė nemenką tarpą tarp pastato ir medžio. Tarpas atrodė per didelis peršokti.

– Ar tikrai negaliu eiti su tavimi? – paklausė Stefani.

– Man reikia, kad būtum čia, jei kartais nutiktų kas siaubingai, siaubingai negera.

– Pavyzdžiui?

– Oi, maža kas.

– Labai įkvepia, – burbtelėjo Stefani.

Skeletas nusigavo iki ilgiausios šakos ir sulenktais keliais, palinkęs į priekį nusėlino ja. Jis neįtikėtinai laikė pusiausvyrą. Tačiau vis vien žiojėjo tarpas. Nė nestabtelėjęs Skeletas nuo šakos liuoktelėjo pirmyn. Jis kilstelėjo rankas į šalis, paskui į priekį, ir galingas vėjo gūsis nubloškė jį ant stogo.

Stefani pasižadėjo, kad vieną gražią dieną prispaus Skeletą, kad ir ją šito išmokytų.

Skeletas grįžtelėjo per petį.

– Galerijoje įrengta sudėtinga apsaugos sistema, – pasakė ir atsegė krepšį. – Tačiau dėl vampyrų signalizacija išoriniuose koridoriuose niekada nejungiama, taigi, kai pereisiu centrinę salę, kaip žmonės sako, eisis kaip per sviestą.

– Kokie žmonės taip sako?

– Nežinau, pienininkai turbūt. – Jis praskleidė krepšį, ištraukė iš jo saugos diržus ir pradėjo juos segtis. – Apie ką aš kalbėjau?

– Neturiu žalio supratimo.

– A, taip, mano gudrusis planas. Man reikia nusigauti iki valdymo skydo ant rytinės sienos. Ten galiu viską išjungti. Grindys jautrios slėgiui, taigi reikės kyboti virš jų, bet tai menkas keblumas tokiam grakščiam ir judriam kaip aš.

– Tu labai savimi patenkintas, ar ne?

– Be galo. – Skeletas pritvirtino ploną vielą prie ventiliacijos vamzdžio, pernėrė ją per savo diržus ir nuvedė prie vieno iš stoglangių.

Stefani susiraukė.

– Ketini čia leistis?

– Aha. Bus smagu.

– Kurgi. Betgi tu ketini atidaryti stoglangį, ar ne? Argi neįsijungs sirena?

– Tik mažytė, – ramiai atsakė Skeletas.

Stefani išpūtė akis.

– O ar ir mažytės negana?

– Tai mažas tylus daikčiukas, kuris prijungtas prie artimiausios policijos nuovados. Arba kuris buvo prijungtas. Šįryt, prieš užvažiuodamas tavęs, prasukau pro jų elektros skydinę. Keista, bet kaip tik tuo metu įvyko trumpas sujungimas. Lyg ir nuo didelio vandens kiekio, kažkaip stebuklingai atsiradusio viduje. Man regis, jie sutriko. Bent jau atrodė labai sutrikę…

– Ir visas tavo planas kybo ant vilties plauko, kad jie dar nesutvarkė elektros?

– Nu, jo, – minutėlę pasvarstęs patvirtino Skeletas. – Nesvarbu. – Jis pakėlė akis į besileidžiančią saulę, paskui vėl pažvelgė į Stefani.

– Jei išgirsi klykiant, – perspėjo, – tai būsiu aš.

Jis pervedė ranka per spyną ir toji atsirakino, tada atvėrė pusę stoglangio ir įlipo. Stefani žiūrėjo, kaip Skeletas pranyksta angoje, išgirdo tylų dūzgimą, kai jis rankiniu pulteliu diržais ėmė save leisti žemyn.

Stefani atsirėmė į medžio kamieną ir pasirengė akylai stebėti… Viską, ką turėtų akylai stebėti. Ar nepamatys ko nors neįprasta. Stefani suraukė kaktą, nes nelabai žinojo, kas yra „neįprasta“. Ir tada išgirdo keliantį nerimą brūžavimą. Stefani pažiūrėjo aukštyn.

Slydo viela, kurią Skeletas buvo pritvirtinęs prie ventiliacijos kamino.

Stefani su siaubu stebėjo, kaip viela dar slysteli – dabar buvo jau visai netoli krašto ir kėsinosi visai nuslysti. Stefani prisiminė slėgiui jautrias grindis, įsivaizdavo, kaip Skeletas drebiasi žemyn, įsijungia visos sirenos, atlekia vampyrai ir jį sučiumpa. Nors jis neturi kraujo, kurį tie galėtų išsiurbti, jie tikrai atrastų kitokių bausmių prasižengėliui.

Viela slystelėjo dar ir Stefani suprato, kad kito kelio nebėra. Ji nušliaužė ta pačia šaka, nuo kurios nušoko Skeletas, – šaka suvaitojo nuo jos svorio. Skeletas tėra vieni kauleliai, priminė ji sau, stengdamasi atsikratyti minties, kad yra stora.

Tarpas žiojėjo. Žiojintis tarpas.

Stefani papurtė galvą – ne jos jėgoms. Niekaip neperšoktų. Kaip reikiant įsibėgėjus, gal ir būtų vilties, bet susigūžus ant linguojančios šakos galo? Ji užsimerkė ir pasistengė iš galvos išguiti visas abejones. Kito kelio nėra, priminė sau. Nėra tokio klausimo kaip „ar gali šokti“, „ar šoks“. Skeletui reikia pagalbos ir reikia dabar, taigi klausimas tik: „Kai šoks, kas bus paskui?“

Ir ji šoko.

Išsitiesė ir žemė nutolo po ja, pastato kraštas ėmė sparčiai artėti, o tada ji ėmė leistis. Jos dešinė dunkstelėjo į kraštą, pirštai įsikirto į jį. Kūnas tėškėsi į pastato sieną ir nedaug trūko, kad Stefani būtų ėmusi kristi, tačiau ji staigiai mostelėjo kaire ranka ir dabar jau abiem įsikibo į kraštą. Pamažu prisitraukė – po trupinėlį, kol galiausiai permetė ranką per kraštą, ir netrukus pavojus nukristi nebegrėsė. Jai pavyko.

Viela dar slystelėjo. Visai nedaug trūko, kad visai nuslystų nuo vamzdžio, o tada jau būtų baigta. Stefani pripuolė prie kamino, suėmė vielą ir pabandė vėl ją atitraukti, bet nieko neišėjo. Tuomet atsistojo, įsispyrė į vielą bato padu, užsigulė visu svoriu ir pabandė pastumti, bet viela nepajudėjo nė per milimetrą. Stefani apsidairė, kuo čia galėtų pasinaudoti, pamatė krepšį ir čiupo jį. Jame nebuvo nieko, tik dar vielos.

Stefani ištraukė vielą, atsiklaupė ir prie vielos, apsuktos aplink vamzdį, pririšo dar gerą galą. Kai buvo mažutė, tėtis išmokė ją megzti mazgus, ir nors daugelio pavadinimai išdulkėjo iš galvos, Stefani kuo puikiausiai žinojo, kokio mazgo reikia dabar.