Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Raktas, pone Malonusis, ką jis atrakina?

Stefani žvilgtelėjo į neperprantamą Skeleto išraišką ir jai pasirodė, kad vos pastebimi jo judesiai reiškia nusivylimą.

– Manau, kad tas raktas nuves Serpiną prie Sentėvių Skeptro.

– Niekada nesuprantu, kada tu juokauji, Skelete, – ištarė Meritorijus ir nusišypsojo.

– Ne kartą esu tai girdėjęs.

– Ar tau žinoma, kad Skeptras tėra mitas?

– Taip, man yra žinoma, kad taip apie jį manoma. Bet taip pat man žinoma, kad Serpinas jo ieškojo, ir aš manau, kad galbūt jį turėjo Gordonas Edžglėjus.

– Nefarianas Serpinas dabar yra mūsų sąjungininkas, – pareiškė Sumanusis Tomas. – Mes gyvename taikoje.

– Mes gyvename baimėje, – atrėmė Skeletas. – Mes taip bijome sugriauti status quo , kad nė neužduodame klausimų, kuriuos reikėtų užduoti.

– Skelete, – pradėjo Meritorijus, – visi mes žinome, ką padarė Serpinas; visi mes žinome, kokių žiaurių dalykų jis pridarė ir savo šeimininko Mevolento vardu, ir ieškodamas naudos sau. Bet kol veikia Paliaubos, mes be svarios priežasties negalime veikti prieš jį.

– Jis įsakė užpulti mano partnerę.

– Neturi įrodymų.

– Jis nužudė Gordoną Edžglėjų!

– Neturi įrodymų.

– Jis ieško Skeptro!

– Kuris neegzistuoja . – Meritorijus liūdnai papurtė galvą. – Apgailestauju, Skelete. Nėra kas daryti.

– O dėl mergaitės, – prakalbo Morvena, – tai mes tikėjomės, jog ji į visa šitai bus įpainiota minimaliai.

– Ji niekam nepasakos, – tyliai ištarė Skeletas.

– Gal, bet jei žengs dar toliau į mūsų pasaulį, galbūt jau nebegalės sugrįžti. Norime, kad gerai pagalvotumėt, detektyve. Pagalvotumėt, ką tai reikštų.

Skeletas supratingai linktelėjo, bet nieko nepasakė.

– Ačiū, kad su mumis susitikote, – padėkojo Meritorijus. – Galite eiti.

Skeletas apsigręžė ir išėjo, Stefani neatsiliko. Atskubėjo Valdytojas.

– Žinau kelią, – suurzgė Skeletas ir Valdytojas atstojo.

Jiedu praėjo pro Kapoklius, tokius pat nejudrius kaip vaško statulos virš jų, ir užlipo laiptais. Skeletas vėl apsitūlojo ir jie tylėdami nužingsniavo prie kanarėlės automobilio. Jau beveik priėjo, tik Skeletas staiga sustojo ir grįžtelėjo galvą.

– Kas yra? – paklausė Stefani.

Skeletas neatsakė. Per maskuotę nesimatė jo veido. Stefani sunerimusi apsidairė. Normali gatvė, normalūs žmonės normaliai elgiasi. Na, gatvė duobėta, žmonės apšepę, bet šiaip nieko neįprasta. O tada Stefani pamatė jį, aukštą vyrą, plačiapetį ir pliką, sunkiai nusakomo amžiaus. Žingsniavo jų link taip, tarsi jam priklausytų visas pasaulio laikas. Stefani ir Skeletas stovėjo vienas greta kito ir laukė.

– Sveiki, pone Malonusis, – priėjęs pasisveikino vyriškis.

– Sveiki, pone Blisai, – atsakė Skeletas.

Stefani nužvelgė vyrą. Jis spinduliavo jėgą. Jo blyškiai žydros akys susmigo į ją.

– Tu turbūt ta mergaitė, kuri visus taip domina.

Stefani tylėjo. Neišmanė, ką reiktų pasakyti, ir žinojo, kad jei bandytų prabilti, balselis būtų plonas ir spiglus. Greta pono Bliso jai norėjosi susigūžti į kamuoliuką ir pravirkti.

– Ilgokai nebuvome susitikę, – prakalbo Skeletas. – Girdėjau, kad išėjote į pensiją.

Pono Bliso akys buvo kažkokios ramios, bet tai nebuvo jauki ramybė. Tai nebuvo toji ramybė, kuri nuramina, kuri suteikia saugumo. Šioji ramybė buvo kitokia, ji tarsi žadėjo, kad nebebus nei skausmo, nei džiaugsmo, nieko. Žvelgdamas jam į akis regėjai tuštumą – be pradžios, be pabaigos. Užmarštis.

– Vyresnieji paprašė grįžti, – paaiškino ponas Blisas. – Šiaip ar taip, laikai neramūs.

– Tikrai?

– Du vyrai, sekę Serpiną, prieš kelias dienas rasti negyvi. Jis kažką rezga ir nenori, kad Vyresnieji apie tai sužinotų.

Skeletas patylėjo.

– Kodėl Meritorijus man šito nepasakė?

– Paliaubos – kaip kortų namelis, pone Malonusis. Vos pajudintas visas subyrės. O jūs pagarsėjęs kaip mėgstantis drumsti vandenį. Vyresnieji tikėjosi, kad padėčiai pagerinti pakaks to, jog aš imsiuos tvarkyti reikalą, bet, bijau, jie nepakankamai rimtai vertina Serpino ambicijas. Jie nenori tikėti, kad kas nors laimėtų iš karo. Ir, žinoma, Sentėvių Skeptrą jie iki šiol laiko vaikų pasaka.

Skeleto balsas vos vos pasikeitė:

– Ar jūs manote, kad Skeptras iš tiesų yra?

– Oi, aš žinau, kad yra. Nežinau, ar jis toks galingas, kaip pasakojama legendose, tačiau kaip daiktas Skeptras visiškai realus. Jį neseniai atrado per archeologinius kasinėjimus. Kaip suprantu, Gordonas Edžglėjus kurį laiką ieškojo Skeptro, rinkdamas medžiagą savo knygai apie Beveidžius, ir solidžiai sumokėjo, kad jį įsigytų. Įtariu, pasistengė patikrinti jo autentiškumą, o kai tai buvo patvirtinta, suprato, kad negali jo pas save laikyti. Ir negali jo niekam atiduoti. Gordonas Edžglėjus, nors ir turėjo ydų, buvo geras žmogus, ir jei Skeptras iš tikrųjų turėjo griaunamųjų galių, apie kurias visi esame girdėję, jis turėjo pajusti, jog Skeptras yra pernelyg galingas, kad būtų kieno nors nuosavybė.

– Ar žinote, ką jis su juo padarė? – pagaliau atgavusi balsą pasiteiravo Stefani.

– Nežinau.

– Bet manote, kad Serpinas išdrįstų pradėti karą? – paklausė Skeletas.

Ponas Blisas linktelėjo.

– Manau, kad jam Paliaubos yra nebenaudinga atgyvena. Turbūt jis jau seniai laukė momento, kai galės užgrobti visą valdžią, pasisavinti visas paslaptis ir parsivadinti į pasaulį Beveidžius.

– Jūs tikite Beveidžiais? – pasitikslino Stefani.

– Tikiu. Mane taip mokė nuo vaikystės ir šitą tikėjimą aš išsaugojau iki dabar. Kai kas jų nepaiso; kai kam jie – moralizuojančios pasakos; kai kam – vaikų pasakėlės prieš miegą. O aš tikiu. Tikiu, kad kadaise mus valdė tokios blogos būtybės, kad net jų pačių šešėliai bėgo šalin nuo jų. Ir tikiu, kad jie laukia, kada galės sugrįžti ir nubausti mus už mūsų prasižengimus.

Skeletas kilstelėjo galvą.

– Vyresnieji jūsų paklausytų.

– Juos varžo jų pačių taisyklės. Sužinojau, ką galėjau, ir persakiau tai vieninteliam asmeniui, kuris žinos, ką su tuo daryti. Jums spręsti, ką darysite toliau.

– Su jumis mūsų pusėje, – pasakė Skeletas, – eisis daug lengviau.

Ponas Blisas šyptelėjo.

– Jei teks veikti, aš veiksiu.

Netaręs nė žodelio atsisveikinimui, ponas Blisas apsigręžė ir nuėjo. Stefani ir Skeletas dar kiek pastovėjo, paskui sulipo į kanarėlę ir Skeletas išvairavo automobilį į kelią. Jiedu kurį laiką važiavo, tada Stefani pagaliau prabilo:

– Jis baisus.

– Taip nutinka, kai mažai šypsaisi. Ponas Blisas fiziškai yra pats galingiausias žmogus visoje planetoje. Apie jo jėgą sklinda legendos.

– Tai jis tikrai baisus?

– O, taip, labai.

Jie važiavo, Skeletas tylėjo. Po kurio laiko Stefani paklausė:

– Apie ką galvoji?

Skeletas gūžtelėjo pečiais.

– Apie viską po truputį.

– Tai tu tiki, kad Skeptras tikras?

– Tikrai taip atrodo.

– Įtariu, tau tai labai svarbu, a? Sužinoti, kad tavo dievai tikrai egzistuoja.

– Oi, bet to mes nežinom. Jei Skeptras tikras, jo tikroji istorija gali būti persipynusi su legendomis. Tai, kad jis yra, dar neįrodo, kad juo buvo išvyti Beveidžiai.

– Juokinga. Nebūčiau pamaniusi, kad gyvi griaučiai gali būti tokie skeptikai. Tai ką darom toliau?

Skeletas patylėjo.

– Gerai, ką gi – reikia išsiaiškinti, ko mums reikia. Reikia išsiaiškinti, ko mums reikia, kaip tai gauti ir ko mums reikia, kad gautume tai, ko mums reikia.