Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Ar galima kaip nors nuo jo apsisaugoti?

Ošinas papurtė galvą.

– Nepadės joks skydas, jokie kerai, jokia užtvara. Jo negalima sulaikyti ir negalima sunaikinti.

– O jo galios šaltinis? – paklausė Stefani.

– Kristalas, juodas kristalas, įtaisytas rankenoje, nukreipia į jį srūvančią energiją.

– O kristalą ar galima sunaikinti?

Ošinas suraukė antakius.

– Tiesą sakant, mąsčiau apie tai. Žinau apie Skeptrą daugiau už bet ką nuo pat Sentėvių laikų, tikrai daugiau už visus kolegas, ir nors nėra jokių įrašų apie jo silpnąją vietą, yra verstinių tekstų, kuriuose sakoma, kad kristalą galima sunaikinti iš vidaus.

– Kaip? – nesuprato Stefani.

– Aš, mm… Aš nežinau.

– Kas sukūrė Skeptrą? – paklausė Skeletas.

Ošinas išpūtė krūtinę.

– Skeptrą sukūrė Sentėviai kaip ginklą prieš savo dievus. Triūsė ištisus metus pasislėpę, tamsoje, kad dievai nematytų, ką jie kuria.

Jo krūtinė supliuško, Ošinas nusišypsojo.

– Tai tiksli citata iš vieno pirmųjų mūsų atrastų tekstų. Tiesą sakant, aš jį radau. Kiti baisiai pavydėjo. Veikiausiai todėl nenorėjo, kad aš būčiau tas, kuris atsakys į jūsų klausimus.

Stefani susiraukė.

– Čia turėjote būti ne jūs?

– Balsavome. Balsavau už save. Niekas daugiau už mane nebalsavo. Jie pavydi. Sako, kad be reikalo švaistau laiką, per daug plepu. Todėl pavogiau Akmenį, pasišalinau keletui dienų ir įkroviau jį savo sąmone. Suprantat, po to jau neįkrausi kitkuo. Ir štai aš čia. – Ošinas tiesiog švytėjo iš pasitenkinimo, bet tuoj visas jo kūnas ėmė blukti, pasidarė perregimas, spinduliuojanti šypsena nublanko. – O. Regis, baigiasi laikas. Jei dar turit klausimų…

– Kas sukūrė kristalą? – skubiai pasiteiravo Skeletas.

– Na, jei leisit pacituoti mano atrastą tekstą: „Beveidžiai sukūrė kristalą ir kristalas uždainuodavo Beveidžiams, kai artindavosi priešas. Bet kai prisiartino Sentėviai, kristalas tylėjo, jis neuždainavo Beveidžiams, ir Beveidžiai nežinojo, kad jis paimtas.“

– Taigi jų apsaugos sistemoje buvo silpnoji vieta, – mestelėjo Stefani.

– Regis, taip, – linktelėjo Ošinas. Jo siluetas dar labiau išskydo, Ošinas kilstelėjo ranką ir pervėrė ją žvilgsniu. – Tai erzina.

– Skeptras grįžo, – pasakė Skeletas.

Ošinas pakėlė akis.

– Ką?

– Jį neseniai atrado, paskui vėl paslėpė. Norim sužinoti, kaip jį surasti.

– Jergutėliau, – aiktelėjo Ošinas. – Jei Skeptras paklius į netinkamas rankas…

– Bus blogai – žinom. Ošinai, kaip mums jį surasti?

Senolis minutėlei pranyko, tada vėl suplazdėjo ore.

– Nežinau, mielasis. Kas jį paslėpė?

– Mano dėdė, – paaiškino Stefani. – Jis suprato, kad tokio galingo daikto verčiau niekam neturėti.

– Regis, protingas vyras. Žinoma, išties išmintingas žmogus būtų jį grąžinęs ten, kur rado. Ar bent jau į panašią vietą.

Skeletas atsitiesė.

– Nagi žinoma.

Ošino veide nušvito šypsena.

– Ar pagelbėjau?

– Pagelbėjot. Žinau, kur jis. Ačiū, Ošinai.

Ošinas išdidžiai linktelėjo.

– Žinojau, kad galiu. Žinojau, kad galiu atsakyti į klausimus ir per daug neplepėti. Taip jiems ir pasakiau, kaip tik prieš balsavimą pasakiau: klausykit, aš galiu…

Ir išnyko, o Atobalsio Akmuo liovėsi žioruoti.

Stefani sužiuro į Skeletą.

– Na?

– Gordonas pasekė Paskutiniojo Sentėvio pavyzdžiu ir užkasė Skeptrą giliai žemėje. Jis urvuose.

– Kokiuose urvuose?

– Po Gordono valdomis yra urvų ir tunelių tinklas, jis į visas puses tęsiasi mylių mylias. Net ir labai galingam burtininkui tai mirtini spąstai.

– Kodėl?

– Tuose urvuose yra būtybių, kurios minta magija. Tai būtų saugiausia vieta Skeptrui paslėpti. Galėjau anksčiau susiprotėti.

Po Gordono namais plytėjo magijos ir stebuklų pasaulis, apie kurį Stefani nė nenutuokė. Po truputį ėmė suvokti, jog jai beaugant magija buvo visai čia pat, jei tik ji būtų žinojusi, kur žiūrėti. Be galo keistas jausmas. Bet ką jai sakė Skeletas prieš jiedviem įžengiant į Šventovę? Pratinkis prie šito jausmo .

Skeletas delnu uždengė dėžutę-galvosūkį ir užslinkęs dangtelis paslėpė Atobalsio Akmenį.

– Gal Ošinas dar ką nors žino, – pasakė Stefani. – Kiek truks, kol Akmuo vėl pasikraus?

– Maždaug metus.

Stefani sumirkčiojo.

– A. Taip… Ką gi, šiek tiek per ilgai. Vis dėlto jis juk galėtų būti naudingas žmonėms, ar ne? Jis tikrai būtų neįkainojamas tiems, kas, na, žinai, domisi istorija. Pavyzdžiui, istorikams.

– Tiesą sakant, negalime niekam prisipažinti, kad čia buvome.

– Baisuokliui gali pasakyti. Manau, jis nepyks dėl šito menkučio prasižengimo, jei pasakysi, ką radom.

– Vargu. Matai, čia jo šeimos menė. Šventa vieta. Neatleistina, jog esame čia.

– Ką? Sakei, kad čia Saugykla. Nieko nesakei, kad ji šventa .

– Dabar supranti, kodėl turiu mažai draugų.

Skeletas padėjo dėžutę ten, iš kur paėmė. Stefani tebespoksojo į jį.

– Ar tai nepagarba? – paklausė ji. – Tas pats, kas šokti ant kieno nors kapo?

– Šiek tiek blogiau, – pripažino Skeletas. – Tas pats, kas atkasti kapą, ištraukti kūną, išnaršyti jo kišenes, o tada jau ant viso to pašokti. Tai šiek tiek blogiau negu vien nepagarba.

– Tuomet taip, – ištarė Stefani nueinančiam Skeletui, – suprantu, kodėl turi mažai draugų.

Skeletas mostelėjo ranka ir visos žvakės menėje užgeso. Juos apglėbė tamsa. Stefani atvėrė duris ir kyštelėjo galvą. Ilgas koridorius buvo tylus ir tuščias. Ji žengė lauk, jai įkandin tykinantis Skeletas uždarė duris.

Jiedu nusėlino koridoriumi, tyliai užlipo akmeniniais laipteliais ir išėjo pro kaustytas medines duris. Mikliai perėjo galeriją. Blogiausia buvo kampai, nes iš už jų bet kurią akimirką galėjo išnirti vampyras. Jiedu buvo jau netoli pagrindinės salės, kai Skeletas kilstelėjo ranką.

Priekyje koridoriaus viduryje susigūžęs tupėjo vampyras.

Stefani užgniaužė kvapą. Anas tupėjo nugara į juos, taigi Stefani ir Skeletas ėmė trauktis atbuli, stengdamiesi nesukelti nė menkiausio šlamesio. Jau buvo besuką už kampo, bet Stefani akies krašteliu kažką pastebėjo. Ji suspaudė Skeletui ranką.

Iš kitos pusės artinosi antras vampyras.

Jiedu šmurkštelėjo už marmurinės kolonos – pakliuvo į spąstus. Pro arką priešais galėjai pakliūti į kitą galerijos sparną, bet Stefani buvo tikra, kad jeigu ir pavyktų prasmukti nepastebėtiems, juos vis vien atkirstų. Buvo tik vienas kelias – atgal į pagrindinę salę, kur laukė keltuvas, tačiau galimybė pakliūti ten nesudraskytiems į skutelius menko su kiekviena akimirka. Skeletas turėjo galių ir pistoletą, bet Stefani žinojo, kad jis nepuoselėja didelių vilčių apsiginti nuo vieno tokio padaro, ką jau kalbėti apie du.

Skeletas pakėlęs ranką pasisuko į Stefani. Pirštu parodė į ją, paskui į grindis. Lik čia . Tada pirštu dūrė į save, paskui į arką. Eisiu .

Stefani akys išsiplėtė ir ji papurtė galvą, bet dabar pirštas buvo prispaustas Skeletui prie burnos. Jei jis būtų turėjęs lūpas, suprantama, pirštas būtų prispaustas prie jų. Ji nenorėjo likti, nenorėjo su tuo sutikti, bet žinojo, kad kitos išeities nėra.

Skeletas išsitraukė iš švarko ginklą ir padavė Stefani, paskui linktelėjo, pašoko ir puolė prie arkos.

Besiartinantis vampyras jį pamatė ir pasileido bėgti. Vampyras priekyje atsigręžė ir atsispyręs liuoktelėjo. Stefani tik susigūžė, kai jis prašvilpė pro koloną ir puolė į arką – dabar jau dviese medžiojo įsibrovėlį.