Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

14

STICHIJŲ MAGIJA

Kinija Širdgėla buvo labai tyli. Sėdėjo užmetusi koją ant kojos, rankas pasidėjusi ant krėslo ranktūrių. Kinijos bute nesigirdėjo naktinio miesto garsų – jos čia buvo vienos, paskutiniai du žemėje likę žmonės. Stefani stebėjo ją ir laukė.

Butas buvo didžiulis, įrengtas priešais biblioteką. Stefani iššoko iš automobilio, kurį atsiuntė Kinija, užlėkė laiptais ir vyriškis su varlyte atsiuntė ją čionai. Nebuvo prarasta nė akimirkos brangaus laiko. Skeletui grėsė pavojus ir reikėjo jį vaduoti dabar .

Pagaliau Kinija prakalbo:

– Kaip gali būti tikra, kad ten buvo Serpinas?

– Ką? – supyko Stefani. – Aišku, Serpinas! Kas kitas ten galėjo būti?

Subtilus gūžtelėjimas dailiais pečiais.

– Tiesiog turime būti tikri.

– Aš esu tikra, tinka?

Kinija pasižiūrėjo į ją ir Stefani susigėdo dėl savo nekantrumo. Ji nudelbė akis ir užsičiaupė. Jai skaudėjo, skaudėjo visą kūną, bet dabar viskas bus gerai, nes ji saugi, Kinija žinos, ką daryti. Viskas bus gerai. Stefani palauks, kol ji ką nors nuspręs, nesvarbu, kiek tai truktų. Ją apėmė tikrumo jausmas, jog Skeletui nieko nenutiks ir viskas bus gerai. O jeigu ir nebus, koks skirtumas? Kinija žino, kas geriausia, ir jeigu ji nori palaukti, Stefani su džiaugsmu lauks drauge.

„Ne, – pasakė sau Stefani, – čia kerai, čia Kinijos kerai mane veikia.“ Ji vargais negalais pakėlė akis, jų žvilgsniai susitiko, ir Stefani pasirodė, jog pastebėjo Kinijos akyse blykstelint nuostabą.

– Ką darysite? – pasiteiravo Stefani.

Kinija grakščiai pakilo iš krėslo.

– Aš tuo pasirūpinsiu, – pasakė. – Tu eik namo, mieloji, atrodai baisiai.

Stefani raustelėjo.

– Verčiau pasiliksiu, – pasakė.

– Šiek tiek užtruks, kol viską suplanuosim. Ar ne jaukiau tau būtų savoje aplinkoje?

Stefani nepatiko priešgyniauti Kinijai, bet ji negalėjo važiuoti namo – tik jau ne tuomet, kai Skeletas pakliuvęs į bėdą.

– Verčiau pasiliksiu, – pakartojo Stefani tyliai.

– Puiku, – šyptelėjusi ištarė Kinija. – Man reikia išeiti, bet grįšiu, kai bus naujienų.

– Ar galiu su jumis?

– Deja, ne, vaikeli.

Stefani linktelėjo, neparodydama, kaip nusivylė.

Kinija išėjo lydima vyriškio su varlyte. Stefani dar pasisukiojo Kinijos bute, bet nors laikrodis rodė beveik trečią nakties, ji negalėjo atsipalaiduoti. Čia nebuvo televizoriaus, o vienintelė knyga jai nesuprantama kalba buvo oda įrišta adresų knygelė ant mažo staliuko.

Stefani perėjo koridorių ir įėjo į biblioteką. Praėjo pro vyrą porcelianine kauke, kuris skaitė taip susikaupęs, jog jos nė nepastebėjo. Stefani ėjo iš lėto, skaitė užrašus ant knygų nugarėlių, stengėsi, kad galva būtų kuo nors užimta. Jeigu jai pavyktų čia ką nors rasti – knygą, kurioje būtų tai, ko jai reikia, tada galbūt ji nebebūtų tokia bejėgė kitą kartą, kai teks susidurti su Serpinu ar dar kuo nors. Jei ji būtų turėjusi bent trupinėlį galios, galbūt būtų galėjusi padėti Skeletui.

Stefani slinko palei lentyną iki jos galo, tada ėjo prie kitos, taip klysdama vis giliau į knygų labirintą. Ji niekaip nesuprato sistemos – knygos nebuvo sudėtos pagal abėcėlę, nei pagal autorių, nei pagal temą. Atrodė, jos sukištos bet kaip.

– Atrodo, pasiklydai.

Stefani atsigręžė. Ją užkalbinusi jauna moteris įkišo knygą į vietą. Ji buvo sutaršytais šviesiais plaukais, daili, bet akys atšiaurios, o vilkėjo ji berankovę tuniką, neslepiančią raumeningų rankų. Kalbėjo su anglišku akcentu.

– Ieškau knygos, – neryžtingai pasakė Stefani.

– Regis, čia tam pati ta vieta.

– Ar čia yra knygų apie magiją?

– Čia visos knygos apie magiją, – pasakė jaunoji moteris.

– Aš turiu omeny, apie magijos mokymąsi. Man reikia ko nors. Bet ko .

– Neturi, kas tave pamokytų?

– Dar ne. Nežinau, kaip čia ką nors surasti.

Stefani pasirodė, kad moteris ją tiria. Pagaliau ji vėl prabilo:

– Mano vardas Tanita Mažutė.

– O, malonu. Deja, aš negaliu pasakyti savo vardo. Nepykit.

– Nepykstu. Knygos sudėtos pagal patirtį. Šitos tikrai per sudėtingos savarankiškai besimokančiam. Už dviejų eilių turbūt rasi, ko ieškai.

Stefani padėkojo ir Tanita nuėjo sau, pranyko lentynų raizginyje. Stefani susirado nurodytąjį skyrių ir ėmė skaityti pavadinimus. „Įvadas į pabaisos medžioklę“, „Raganavimo doktrinos“, „Istorija iki dabar“, „Trys vardai“…

Stefani iš lentynos paėmė knygą „Trys vardai“ ir pervertė. Atsivertė skyrių Pasirinktieji vardai – storą, maždaug dviejų šimtų puslapių, – ir permetė akimis pajuodintas antraštes. Vertė puslapius, perbėgdavo akimis pastraipas ieškodama ko nors išskirtinio. Kiek jai pavyko rasti, geriausias patarimas renkantis vardą buvo: „Vardas, kurį pasirenkate, turi jums tikti, turi jus apibūdinti ir jis turi būti jau jums žinomas.“

Stefani knyga nepadarė įspūdžio ir ji padėjo ją atgal į lentyną. Perskaitė dar keletą pavadinimų ir rado – „Stichijų magija“. Pasiėmė knygą, atsivertė ir pradėjo skaityti. Kaip tik tai, ko reikėjo. Tai, ko ji ieškojo. Stefani susirado seną krėslą kampe, atsisėdo susibrukusi po savimi kojas.

Jos mobilusis gulėjo ant krėslo ranktūrio. Stefani sugniaužė vieną ranką ir pabandė įsivaizduoti erdvę tarp savo plaštakos ir telefono kaip besijungiančių objektų seką. Pajudinus vieną, pajudėtų kitas, o tas pajudintų už jo esantį, o tas pajudintų telefoną. Stefani susikaupė, lėtai atlenkė pirštus, o tada staigiai ištiesė visą delną, kaip buvo mačiusi darant Skeletą.

Nieko neįvyko.

Ji sugniaužė plaštaką į kumštį ir pabandė dar kartą. Telefonas gulėjo kur gulėjęs. Kaip ir per visus kitus penkiasdešimt bandymų.

– Kaip einasi?

Stefani pakėlė akis į priėjusią Tanitą Mažutę.

– Pradedi nuo per didelio daikto, – paaiškino Tanita. – Telefonas sunkus. Pakaktų sąvaržėlės.

– Neturiu sąvaržėlės, – pasakė Stefani.

Tanita paėmė iš jos knygą, atvertė ir uždėjo ant krėslo ranktūrio taip, kad laikytųsi.

– Panaudok šitą, – patarė.

Stefani suraukė kaktą.

– Bet ji sunkesnė už telefoną.

– Ne knygą. Puslapį.

– A, – ištarė Stefani. Ji vėl susikaupė, sulenkė pirštus ir vėl išskėtė. Puslapis nepersivertė. Nė nepakilo.

– Reikia laiko, – paguodė Tanita. – Ir kantrybės.

– Neturiu laiko, – apmaudžiai pasakė Stefani. – Ir niekados neturėjau kantrybės.

Tanita gūžtelėjo pečiais.

– Visados yra tikimybė, kad tu tiesiog negali kerėti. Viena yra žinoti, kad magija egzistuoja, visiškai kas kita pačiam kerėti.

– Turbūt, – ištarė Stefani.

– Tu kaip reikiant užsigavai.

Stefani žvilgtelėjo į savo ranką, kur rankovė buvo atsismaukusi.

– Buvo šiokių tokių nesklandumų.

– Matau. Ar nuo tavęs kitai pusei taip pat kliuvo kaip ir tau?

– Ne visai, – prisipažino Stefani. – Bet dauguma mėlynių nuo medžio, taigi…

– Esu kovojusi turbūt su visais priešininkais, kokius galėtum sugalvoti, – pasakė Tanita, – bet medis dar niekada manęs nepuolė. Šaunuolė.

– Ačiū.

Tanita kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė geltonos akytos uolienos gabalėlį.

– Prisileisk vandens ir ištirpink šitą. Pamirkyk kelias minutes ir mėlynių neliks.

Stefani paėmė akmenėlį.

– Ačiū, – padėkojo.

Tanita gūžtelėjo pečiais.

– Nenoriu tavęs gąsdinti, bet dabar gal ne pats geriausias metas pradėti mokytis magijos. Darosi negeri dalykai.