Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Pistoletas keistai svarino ranką, kai Stefani išlindo iš savo slėptuvės ir pasileido tekina į pagrindinę salę. Jos žingsniai garsiai aidėjo tamsiais koridoriais, bet jai tai buvo nė motais. Galvoje tebuvo viena – reikia iš čia ištrūkti. Ji mikliai smuko už kampo. Žinojo, kad pavojus jai už nugaros, todėl, kaskart nerdama už kampo, mesdavo žvilgsnį per petį.

Koridorius tuščias. Niekas neatsiveja. Dar neatsiveja.

Pagrindinė salė jau buvo visai netoli. Dar pora posūkių ir jau bus vietoj. Stefani susigrūdo pistoletą į apsiaustą – reikėjo laisvų rankų prisisegti diržus. Ji dar kartą nėrė už kampo ir slystelėjo stabdydama.

Ne. Ne, negali būti.

Išplėtusi akis Stefani spoksojo į tuščią sieną. Neįtikėtina. Šitos sienos čia neturėjo būti.

Ji ne ten pasuko. Ne ten pasuko toje prakeiktoje galerijoje ir dabar nežino, kur atsidūrė. Ji pasiklydo.

Stefani nusigręžė nuo aklagatvio. Iš pykčio norėjosi pačiai save aprėkti. Ji pasileido tuo pačiu keliu, kuriuo atbėgo – dabar pakeliui žvilgčiojo pro kiekvieną arką ir pro kiekvienas duris, tikėdamasi pamatyti ką nors pažįstama. Tamsoje viskas atrodė vienodai. Kodėl nėra jokių ženklų? Kur kokie nors ženklai?

Priekyje skersai ėjo kitas koridorius. Gal tas? Stefani pabandė prisiminti kelią nuo salės iki kaustytų durų ir mintyse jį apversti. Ar jie pasuko skersiniame koridoriuje? Stefani keiktelėjo save, kam nežiūrėjo, keiktelėjo save, kam pasikliovė vien Skeletu. Jiedu turėjo ateiti iš ten. Visi posūkiai už jos, regis, baigėsi aklagatviais, taigi jie turėjo ateiti iš ten.

Ji buvo už dešimties žingsnių nuo skersinio koridoriaus, kai iš nedidelės salės priekyje išniro vampyras. Iš karto ją pamatė. Stefani nė neturėjo laiko pritūpti. Koridorius buvo už dešimties žingsnių. Vampyras dar maždaug už trisdešimties. Atgal kelio nebuvo. Jei bėgs atgal, ją atkirs. Reikia bėgti pirmyn. Nėra kitos išeities.

Stefani pasileido kiek kojos neša. Vampyras atsispyrė ir puolė prie jos. Trisdešimt žingsnių jam įveikti buvo kur kas lengviau negu jai dešimt. Jiedu lėkė tiesiai vienas į kitą. Vampyras liuoktelėjo. Stefani parpuolė ir slystelėjo po juo – pajuto oro šuorą vampyrui praskriejant virš jos. Stefani pašoko nuo grindų, išsirietė ir nudūmė skersiniu koridoriumi. Tuo koridoriumi.

Ji pažino statulą. Teliko keli posūkiai.

Girdėjo atsivejant vampyrą. Kiekvieną kartą, kai reikėdavo pasukti, ji prarasdavo kelias brangias akimirkas, o vampyras tiesiog liuoktelėdavo prie išorinės sienos ir įstrižai nuskriedavo prie sienos už kampo.

Atstumas tarp jų mažėjo.

Stefani pro duris įpuolė į pagrindinę salę – čia laukė Skeletas. Jis metėsi prie vampyro, jau bečiumpančio Stefani. Jiedu driokstelėjo ant žemės ir nusirito vienas per kitą.

– Dink iš čia! – riktelėjo Skeletas; jis nuspyrė vampyrą ir ėmė stotis.

Stefani čiupo diržus ir paspaudė mygtuką. Jai vos rankos neišniro, kai keltuvas trūktelėjo. Per sparčiai kilo stoglangio link, ir kai diržai atsitrenkė viršuje, jie išslydo Stefani iš rankų. Ji dar spėjo viena ranka įsitverti į stoglangio kraštą ir dabar jos kūnas siūbavo kaip švytuoklė.

Įsikibo ir antra ranka. Grieždama dantimis prisitraukė prie krašto. Stefani galva ir pečiai iškilo į nakties orą, ji vargais negalais išsiropštė ir šlumštelėjo ant stogo. Kad ir kaip norėjosi atgauti kvapą, nieko nelaukdama pripuolė prie stoglangio ir pasižiūrėjo žemyn – kaip tik tą akimirką, kai vampyras liuoktelėjo.

Stefani suklykė ir krito aukštielninka, vampyras išspriegė pro uždarytą stoglangio dalį, aplink pažiro stiklo šukės. Nutūpė ant stogo pasirengęs naujam šuoliui. Stefani nė nespėjo pašokti, o tas jau puolė ant jos.

Stefani nusirito šonan, ir vampyro nagai drykstelėjo jos apsiaustą, bet neperrėžė audinio, nors nuo smūgio Stefani vėl tėškėsi į stogą. Vampyras nušoko per toli, bet apsisuko vos tik nutūpęs; urzgė. Nuo ilčių dribo seilės, akys buvo įsmeigtos Stefani į akis.

Akimirką nė vienas nejudėjo, paskui Stefani iš lėto atsirėmė rankomis ir atsiklaupė. Vampyras sušnypštė, bet Stefani nenukreipė žvilgsnio. Ji pabruko po savimi kojas ir atsitūpė. Vampyras laukė kokio staigaus jos judesio. Pistoletas gulėjo kišenėje, bet ji jo netraukė.

Stefani judėjo iš lėto. Žiūrėjo plačiai atsimerkusi, nemirksėjo, nedarė nieko, kas galėtų išprovokuoti jį pulti. Ištiesino kelius, nors liko stovėti pasilenkusi. Žengtelėjo į kairę. Vampyras žengtelėjo drauge su ja.

Jo akys degė tikro žvėries nuožmumu. Jam norėjosi sudraskyti ją į skutelius. Visiškai, absoliučiai sunaikinti. Stefani prisivertė likti rami.

– Ramiau, mielasis, – tyliai ištarė ji, ir vampyras grybštelėjo orą. Jo nagai tarkštelėjo vieni į kitus. Nors jie neperrėžė apsiausto, nugara tvinkčiojo nuo skausmo. Stefani suprato, kad jei ne apsiausto audinys, to vieno drykstelėjimo būtų užtekę jai pražudyti.

Vampyras ėmė artintis. Stefani pradėjo trauktis, bet vos pabandė atbulom pastatyti koją, vampyras pašiaušė keterą. Stefani sustingo. Jei jis liuoktelėtų iš ten, kur dabar tupi, pritrėkštų ją nė nespėjusią susivokti, kas vyksta. Jis vis artinosi, pamažu, iš lėto sėlino prie savo grobio.

Staiga sprogo stoglangis, o tada jau viskas vyko labai greitai.

Vampyras nukreipė žvilgsnį ir puolė, bet Stefani jau spruko, jau nėrė į šalį, ir nagai smigo ten, kur ji ką tik buvo. Ant stogo buvo jau ir antras vampyras, ir jis artinosi, todėl Stefani kiek kojos neša nuskuodė prie stogo krašto ir stryktelėjo.

Kojos trenkėsi į šakas, ji apsivertė, stačia galva vožėsi į medį ir ėmė kristi. Žlegsėjo nuo vienos šakos ant kitos, nuo kiekvieno smūgio apsisukdama ir riktelėdama. Vožėsi į šaką šonkauliais, jai užgniaužė kvapą, bet ji krito toliau; paskui šakų nebeliko, tebuvo ji ir švilpiantis oras, o tada nugara tėškėsi žemėn.

Stefani gulėjo ant žolės ir bandė kvėpuoti. Ji matė medį; matė galeriją; matė dangų. Kažkas krito į ją. Nuo stogo krašto krito du, dvi figūros. Vampyrai dunkstelėjo ant žemės ir puolė prie jos.

Langas Stefani iš kairės pažiro šukėm ir naktį perskrodė apsaugos sirena. Priešais ją nutūpė Skeletas. Jis švystelėjo ranka ir oras sumirguliavo, sugavo vieną vampyrą ir nubloškė jį tolyn. Kitas gi artinosi ir Skeletas metė į jį ugnį, bet šis pašoko, užgesino ugnį ir abiem kojom nusileido Skeletui ant krūtinės. Abu nuvirto, o Stefani pajuto vėl galinti valdyti savo kūną. Vis dar sunkiai kvėpuodama atsistojo. Vampyras trenkė, Skeleto marškiniai plyšo ir jis suriko iš skausmo.

Stefani abiem rankom apsivijo vampyrui kaklą ir patraukė atgal. Vampyras sušnypštė ir sumosavo galūnėmis, o Stefani parkrito atbulom, kad išsisuktų nuo jo nagų. Skeletas atsisėdo ir delnu vožtelėjo užpuolikui. Vampyras nulėkė tarsi iš patrankos paleistas sviedinys. Jis bjauriai tėškėsi į pastato sieną, žnektelėjo ant žemės ir nebepakilo. Stefani čiupo Skeletui už rankos, padėjo atsistoti ir jiedu pasileido prie automobilio.

13

RAUDONA DEŠINĖ

–Kaip tu?

Stefani gūžtelėjo pečiais ir susivaldė nesusiraukusi. Gėlė visą kūną.

– Gerai, – sumelavo.

Skeletas vairuodamas metė į ją žvilgsnį.

– Užsigavai? Susižeidei?

– Ne, tik vienas kitas įbrėžimas. Man viskas gerai, tikrai. Nesijaudink dėl manęs.

– Stefani, tu nušokai nuo namo.

– Taip, bet šakos pristabdė kritimą. Kiekviena šakelė.

– Ir kaip tos šakos?

– Visai nepanašios į pagalves.

– Galėjai žūti.