Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Jo, turiu. Žinai, vyresnis brolis. O tu turi?

– Aš vienturtė.

Tanita gūžtelėjo pečiais.

– Visados norėjau sesutės. Brolis kietas, labai jį myliu, bet visados norėjau sesutės, su kuria būtų galima pasikalbėti, pasakyti savo paslaptis, supranti?

– Jo, sesuo būtų gerai.

– Ar yra vilčių?

– Nežinau, kas tėvams būtų iš to. Noriu pasakyti, kad jie jau turi tobulą dukterį – ko jiems dar norėti?

Tanita nusikvatojo, tada pabandė apsimesti, kad užsikosėjo.

– Radot ką nors? – joms už nugarų pasiteiravo Skeletas.

Tanita atsigręžė nutaisiusi kuo rimčiausią veidą.

– Gaila, ne. Pamaniau, kad kažką radau, bet ne, pasirodė, kad ten, e… tik grindys.

Stefani apglėbė save rankomis, spausdama pečius, kad netirtėtų iš juoko.

– Gerai, – pasakė Skeletas. – Ieškokit toliau.

Tanita linktelėjo, nusigręžė ir niuktelėjo Stefani, kad ta apsiramintų. Stefani užspaudė delnu sau burną ir nusuko šalin akis, kai pamatė Tanitos veidą.

– Karvė, – burbtelėjo Tanita ir to pakako – šliuzai atsivėrė, Stefani dvilinka susirietė iš juoko, kvatojimas nuaidėjo per visą sandėlį. Tanita rodė pirštu į Stefani ir traukėsi atbula.

– Skelete, ji elgiasi neprofesionaliai!

Stefani juokas buvo toks užkrečiamas, kad netrukus jau ir Tanita klūpojo ir kvatojosi. Skeletas su Baisuokliu tik stovėjo ir žiūrėjo į jas.

– Kas čia vyksta? – paklausė Baisuoklis.

– Nelabai suprantu, – atsakė Skeletas.

Jie žiūrėjo į Stefani su Tanita ir lingavo galvomis.

– Moterys, – ištarė vienu balsu.

Stefani nusišluostė ašaras ir atsigręžė į Skeletą. Ir tada kažkas nusileido nuo lubų, tylutėliai nutūpė tiesiai už detektyvo. Čia jau buvo nebe juokai.

– Už tavęs, – riktelėjo Stefani.

Skeletas apsisuko kaip žaibas, rankoj atsirado pistoletas. Visi sustingo. Visi žvelgė į vyrą. Jo uniforma, kaip du vandens lašai panaši į Kapoklių uniformą, buvo akinamai balta.

– Ramiai, – ištarė Baisuoklis; prie jo pribėgo Tanita ir Stefani. – Mes dirbame Vyresniųjų Tarybai. Ramiai.

Baltasis Kapoklis net nekrustelėjo.

– Ko nori? – pasiteiravo Skeletas.

Praėjo kelios akimirkos, o tada Baltasis Kapoklis kilstelėjo ranką ir parodė tiesiai į Stefani.

– Tiek mums ir tereikia žinoti, – pasakė Skeletas ir iššovė – keturis kartus į krūtinę ir du į galvą. Baltasis Kapoklis sulig kiekvienu šūviu sukrūpčiodavo, bet buvo akivaizdu, kad kulkos nepramuša jo apdaro, o į galvą paleistos atsimušė nuo šalmo, tepalikusios tamsius brėžius ant balto paviršiaus.

– Kad tave kur devynios, – burbtelėjo Skeletas.

Stefani atsitraukė, o Skeletas, Tanita ir Baisuoklis stojo šonas į šoną prieš naują priešininką. Dėl šalmo buvo visiškai neaišku, kur Kapoklis žiūri, bet Stefani žinojo, kad jis žvelgia tiesiai jai į akis.

Tanita puolė pirmoji: apsimetė, jog spiria pažemiui, o tada aukštai išmetė koją. Kapoklis nesidavė apmulkinamas ir atmušė smūgį, o Baisuoklis tuo metu puolė iš už nugaros. Kapoklis atsisuko, spyrė ir pataikė Tanitai į pilvą, o pats išsilenkė nuo Baisuoklio smūgio. Baisuoklis darbavosi kumščiais kaip pašėlęs, bet Kapoklis atrėmė smūgius, staigiai ištiesė ranką ir sugriebė Baisuoklį už kaklo. Baisuoklis susvirduliavo, Skeletas atstatė delną – suraibuliavo oras.

Bet oras nenubloškė užpuoliko, jis lyg niekur nieko ėjo per raibulius. „Uniforma“, – dingtelėjo Stefani. Skeletas nesutrikęs smogė, Kapoklis sugriebė jo ranką.

Skeletas persivertė, bet kai nusileido ant žemės, jiedu pasikeitė vaidmenimis. Skeletas išmetė koją ir kirto Kapokliui į kelį, ir dabar jau Skeletas užlaužė ranką, o Kapoklis persivertė ore. Vis dėlto versdamasis jis laisvąja ranka atsirėmė į žemę ir persivertęs kūlio pašoko ant kojų. Tada viskas trumpam nurimo ir per šitą pertraukėlę trys Stefani bičiuliai iš naujo įvertino savo priešininką.

Tanita iš po apsiausto išsitraukė kardą ir ištraukė jį iš makšties. Baisuoklis nusimetė švarką, Skeletas pasidėjo pistoletą, kad rankos būtų laisvos.

– Neprivalai šito daryti, – pasakė jis Kapokliui. – Pasakyk mums, kur Serpinas, pasakyk, kokie jo planai. Mes galime tau padėti. Valkirijos Audros tu nė pirštu nepaliesi, bet mes tau padėsim.

Atsakydamas į tai Kapoklis užkišo ranką sau už nugaros ir ištraukė dalgį. Skeletas suniurzgė nepatenkintas.

Kapoklis puolė prie jų, nespėjus nė vienam sureaguoti. Pasirėmė dalgiu kaip šuolininko kartimi ir vienu kartu spyrė į krūtines Skeletui ir Baisuokliui.

Tiedu suvirto aukštielninki, ir tada blykstelėjusi kardu puolė Tanita. Kapoklis šastelėjo atbulas ir ėmė sukioti dalgį atmušdamas kardo ašmenis.

Kibirkštys žiro, susidūrus metalui, susidūrus kardui ir dalgiui, ir Tanita puolė taip nuožmiai, kad Kapoklis iki tol nepastebėjo Baisuoklio, kol jau buvo per vėlu. Geležinės Baisuoklio rankos apsivijo Kapoklio kūną, prispaudė jo rankas prie šonų ir tas buvo priverstas paleisti dalgį.

Tanita puolė, norėdama jį pribaigti. Kapoklio koja švystelėjo lanku, bato kulnas įsirėžė jai į riešą. Tanita sušnypštė iš skausmo, išmetė kardą ir griebėsi už riešo.

Kapoklis kulnu smogė Baisuokliui į blauzdą, o šalmo pakaušiu žiebė į nosį. Paskui abi kojas išmetė į viršų ir persivertė per galvą – ir išslydo Baisuokliui iš gniaužtų. Rankomis atsirėmęs į žemę sklandžiai sukosi toliau ir abiem kojom spyrė Baisuokliui į veidą.

Baisuoklis parkrito aukštielninkas, o Kapoklis dar kurį laiką stovėjo ant rankų. Paskui nusileido ant kojų, ir tada jį puolė Skeletas.

Skeletas iškvietė ugnį ir sviedė pilnas rieškučias į Kapoklį. Liepsnos jo nepagavo, bet nubloškė atbulą, o Skeletas metė žaibą – mikliai smogė ir tuojau pat dar kirto iš šono. Regis, jam buvo nė motais, kad tranko šalmą, ir Stefani patenkinta stebėjo, kaip priešininkas suklumpa.

Deja, Kapoklis greit atsigavo ir vėl pasipylė smūgiai ir spyriai, alkūnės ir keliai, atmušimai, sukibimai ir atsakomieji smūgiai – visi sukosi įmantraus ir žiauraus šokio ritmu.

– Stefani! – riktelėjo Skeletas kovos įkarštyje. – Dumk iš čia!

– Nepaliksiu jūsų!

– Reikia! Aš nežinau, kaip jį sulaikyti!

Tanita čiupo nuo žemės kardą ir sugriebė Stefani už rankos.

– Reikia eiti, – pasakė griežtai ir Stefani linktelėjo.

Jos nubėgo tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo. Smukdama į kontorą Stefani dar pasižiūrėjo per petį ir pamatė, kaip Kapoklis sukdamasis spiria ir Skeletas krinta ant grindų. Kapoklis vienu grakščiu judesiu pakišo pėdos pirštus po dalgio kotu, mestelėjo jį aukštyn, sugavo ir leidosi paskui ją.

Stefani išpuolė į tamsų skersgatvį, Tanita, uždariusi duris, prispaudė prie jų delną. Stefani girdėjo, kaip ji sumurmėjo: „Nepraleisti“, ir duris užtraukė glotnus žvilgesys.

– Minutėlei sulaikys jį, – pasakė Tanita.

Jiedvi pasileido prie Bentlio. Kapoklis ėmė daužyti duris, bet durys neatsidarė ir nelūžo. Dundėjimas nutilo.

Jos pribėgo prie Bentlio ir Tanita sužiuro į Stefani.

– Ar turi raktelį?

Aukštai, beveik sandėlio pakraigėje šipuliais sprogo langas, iš jo išlėkė Baltasis Kapoklis ir drauge su šukių lavina susigūžęs nušoko vidury skersgatvio. Atsistojo, nuleido rankas, pakėlė galvą.

Tanita žengė tarp Kapoklio ir Stefani, kairėje rankoje turėjo kardą. Sužeistą dešiniąją atsargiai laikė prie šono. Kapoklis ėmė iš lėto sukti dalgį.

Pro išdaužtą langą iššoko Skeletas ir Baisuoklis. Kapoklis atsigręžė ir Baisuoklis rėžėsi tiesiai į jį.