Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Nieko neatsakiusi ji nuspaudė mygtuką.

– Skelete, – prakalbo tyliai, – ar tavo telefonas įjungtas?

– Išsikrovė, – atsakė šis.

– Jie bandė tau prisiskambinti. Valdytojas, Šventovė.

– Kas atsitiko? – paklausė Stefani.

– Vyresnieji, – bespalviu balsu ištarė Tanita. – Sumanusis Tomas juos išdavė. Vyresnieji negyvi.

Stefani užsiėmė ranka burną.

– O Dieve.

– Tomas eina išvien su Serpinu. Jis išdavikas. Kaip Blisas. Jie visi išdavikai. Skelete, ką darysim?

Stefani pažvelgė į Skeletą, mintyse melsdama, kad jis pasiūlytų puikų naują planą, sumanytų ką nors, kas garantuotų pergalę ir laimingą pabaigą. Jis neatsakė.

– Ar girdėjai? – nepasidavė Tanita; vietoj abejingumo jos balse staiga radosi pyktis. – Ar tu klausai? Ar tau bent kiek rūpi? Gal nelabai. Gal tu nori vėl mirti. Gal nori pas žmoną ir vaikus. Bet ei! Mes nenorime mirti, supranti? Aš nenoriu. Valkirija nenori.

Skeletas stovėjo. Kaip manekenas. Tylėjo.

– Ar manai, kad mes galim įveikti Serpiną? Tomą? Blisą? Tą Kapoklį? Ar tikrai manai, kad galim įveikti juos visus?

– Ką siūlai? – iš lėto, tvirtu balsu paklausė Skeletas. – Atsitraukti ir leisti Serpinui sustiprėti? Atsitraukti ir leisti jam susikviesti daugiau sąjungininkų? Leisti jam atverti duris ir įsileisti Beveidžius?

– Jis laimi , supranti? Serpinas laimi šitą karą!

– Nieko panašaus.

– Ką?

– Nėra tokio dalyko kaip „laimi“ ar „pralaimi“. Yra laimėjo ir yra pralaimėjo ; yra pergalė ir pralaimėjimas . Yra absoliutai. Dėl visko, kas yra tarp jų, galima kovoti. Serpinas laimės tik tada, kai nebeliks kas jam priešinasi. Iki tol yra tik kova, nes srovės daro tai, ką daro srovės – jos keičia kryptį.

– Beprotybė…

Jis atsigręžė taip staigiai, jog Stefani pamanė, kad Skeletas suduos.

– Ką tik mano akyse mano geras draugas virto statula , Tanita. Meritorijus ir Kranklė, du iš nedaugelio žmonių pasaulyje, kuriuos aš gerbiau, buvo nužudyti. Taigi taip, tu teisi sakydama, kad mūsų sąjungininkai krinta kaip musės, bet šita kova nežadėjo būti lengva. Reikia tikėtis aukų. Ir žinot, ką mes darysim? Peržengsim per jas ir eisim toliau, nes kito pasirinkimo nėra. Dabar aš sustabdysiu Serpiną kartą ir visiems laikams. Kas nori prisidėti, prašom. Kas nenori – nuo to niekas nepasikeis. Serpinas bus sustabdytas, štai ir viskas.

Jis įsėdo į Bentlį ir užvedė motorą. Stefani padvejojo, tada atidarė keleivio dureles ir slystelėjo vidun. Segdamasi diržą metė žvilgsnį į Skeletą, bet tas žiūrėjo tiesiai priešais. Skeletas palaukė tris sekundes, tada įjungė pavarą ir jau buvo beišvažiuojąs, kai jam už nugaros šmurkštelėjo Tanita.

– Nereikia čia taip dramatiškai, – burbtelėjo ji ir Stefani šyptelėjo.

Skeletas išvažiavo į kelią ir spustelėjo greičio pedalą.

– Kur važiuojam? – paklausė Stefani.

– Tu ausim ar pilvu klausai? – atšovė Skeletas, virtęs senuoju Skeletu. – Važiuojam sustabdyti Serpino. Ką tik išrėžiau visą kalbą. Labai gerą kalbą.

Tanita pasilenkė į priekį.

– Tu žinai, kur jis?

– Taip, žinau. Supratau, kai pyliau benziną.

– Ką supratai?

– Skeptras. Kodėl Serpinui reikėjo Skeptro?

Stefani suraukė kaktą.

– Nes tai galingiausias ginklas.

– O kam jam jo reikėjo?

– Tam, kad, na žinai, atliktų ritualą, kuriuo sugrąžintų Beveidžius, kad priverstų tą, kas žino, pasakyti, ką reikia daryti.

– Ne.

– Jis neketina jo panaudoti ritualui?

– Skeptras labai gremėzdiškas, sunkus. Jei jis pagrasins nužudyti žmogų, vienintelį visame pasaulyje žinantį, kaip atlikti ritualą, – o kas, jei tas žmogus nuspręs verčiau mirti, negu pasakyti paslaptį? Ką tada jis darys? Ne. Skeptro jam reikėjo nužudyti Vyresniesiems. Tik tam jam jo reikėjo. Žinojo, kad neturi pakankamai galios įveikti juos be Skeptro.

– Ir kaipgi tai jam padės atlikti ritualą?

– Dabar svarbu ne vien ritualas. Ką gauni, nužudęs Vyresniuosius?

– Skamba juokingai.

– Valkirija…

– Nežinau.

– Žinai. Pagalvok. Kas nutinka, mirus Vyresniesiems?

– Panika? Baimė? Atsiranda trys laisvos stovėjimo vietos prie Šventovės?

Skeletas pažvelgė į ją ir Stefani sutrikimą kaip vėju nupūtė.

– O Dieve, – ištarė ji.

– Jam reikia Knygos, – aiškino Skeletas. – Skeptro jam reikėjo nužudyti Meritorijui ir Morvenai Kranklei ir taip panaikinti Knygą saugančius kerus. Jam nereikės versti ką nors daryti; jam pakaks paprašyti . Jis visą laiką siekė Vardų knygos.

28

SKERDYNĖS

Kai jie atvažiavo prie Vaško figūrų muziejaus, Dublino centre buvo tylu – tarsi miestas būtų sulaikęs kvėpavimą. Žvaigždės vos blykčiojo per tamsių debesų šydą. Kai jie išlipo iš Bentlio ir ėjo prie užpakalinių durų, įkyriai merkė lietus. Gatvėje už vartų taškydamasi per balas nuburgzdavo viena kita mašina, nuleidęs galvą nuskubėdavo atsitiktinis praeivis. Skeletas skubiai, bet atsargiai nuėjo prie pravirų durų, Stefani su Tanita nuskubėjo jam įkandin.

Stefani manė, kad jie pataikys į patį kovos įkarštį – tikėjosi išgirsianti kautynių garsus. Bet Vaško figūrų muziejuje buvo tylu kaip kape. Per parodų sales jie patraukė prie slaptųjų durų. Skeletas iš pradžių sulėtino žingsnį, o paskui ir visai sustojo.

– Kas yra? – sušnibždėjo Stefani.

Skeletas lėtai pasuko galvą ir įsižiūrėjo į tamsą.

– Nenoriu gąsdinti, bet mes ne vieni.

Tada pasirodė jie – Tuščiažmogiai. Išniro ir šešėlių veik be garso, tik tylutėliai sušnarėjo. Akimirksniu trijulė pasijuto apsupta nemąstančių, nejaučiančių, besielių padarų .

Tanita puolė, kirto kardu apgalvotai ir aršiai, kiekvienu kirčiu retindama priešo gretas. Skeletas spragtelėjo pirštais ir keli Tuščiažmogiai užsiliepsnojo. Stefani atšoko ir susigūžė, kai tie, nieko nematydami, ėmė suktis ratu. Liepsnos pradegino jų odą ir įkaitino dvoklias dujas jų viduje – Tuščiažmogiai sproginėjo ugnies ir kaitros kamuoliais.

Vienas išvengė liepsnų ir šoko ant Stefani. Ji smogė tiesiai jam į veidą, kumštis susmigo į jo galvą. Tuščiažmogis smogė kumščiu jai pačiai, bet Stefani išvengė smūgio, o tada puolė, kaip buvo mačiusi darant Skeletą: trenkėsi į Tuščiažmogį klubu ir tada pasisuko. Tuščiažmogis parkrito. Neatrodė nei gracingai, nei gražiai, bet padėjo. Kol Tuščiažmogis tysojo ant žemės, Stefani čiupo jam už riešo, užšoko ant krūtinės ir su garsiu pokštelėjimu nutraukė ranką.

Tuščiažmogis supliuško jai po kojomis, ir tada Stefani suprato, kad aplink vėl viskas nurimo. Ji pažvelgė į Skeletą su Tanita – tiedu žiūrėjo į ją.

– Neblogai, – tarstelėjo Tanita, pakėlusi antakį.

– Šitas paskutinis, – pasakė Skeletas. – Dabar linksmoji dalis.

Slaptosios durys į Šventovę buvo atlapotos kaip žiojinti žaizda. Tuoj už jų gulėjo negyvas Kapoklis. Kiek padvejojusi Stefani peržengė kūną ir visi trys ėmė leistis laiptais žemyn.

Šventovės priesalyje tapo akivaizdu, kad čia vyko skerdynės. Grindys buvo nuklotos negyvais kūnais. Nebuvo sužeistų, nebuvo mirštančių – vien tik lavonai. Vieni buvo sukapoti į skutus, kiti be menkiausio įbrėžimo, o kai kur tebuvo likusios dulkės iš tų, kurie krito nuo Skeptro. Stefani stengėsi žengdama nekliudyti palaikų, bet jų tiek, kad tai buvo neįmanoma.

Ji praėjo pro Valdytoją. Jo kūnas buvo susirietęs, pirštai sulenkti ir sustingdyti mirties šalčio. Veidas iškreiptas agonijos. Serpino raudonosios rankos auka.