Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Kapoklis pakėlė dalgį. Tanita pažvelgė į jį, pasirengusi mirti, o tada suprato, kad kol suko ją ratu, Kapoklis išėjo pro duris ir dabar stovi koridoriuje.

Ji pašoko ir trenkė durimis į jo antveidžiu uždengtą veidą. Prispaudė prie durų delną ir sušnibždėjo: „Nepraleisti.“ Skydas užslinko ant durų kaip tik tuomet, kai Kapoklis ėmė į jas daužyti iš kitos pusės.

Ji susimovė. Sugaišino jį, bet nesustabdė, ir dabar Serpinas atgaus savo kovinį šunį.

Tanita pabandė atsistoti, bet kūnas nebepajėgė. Ji susmuko ant žemės. Kaliniai patenkintais veidais spoksojo į ją iš narvų, o kai jos tunika nusidažė krauju, ėmė šnibždėtis.

29

DUBLINO GELMĖSE. NEGYVAS

Baltasis Kapoklis stovėjo tylus kaip vaiduoklis, nepermaldaujamas kaip maras.

– Valkirija, – pasakė Tanita, – eik už manęs.

Stefani ėmė trauktis atatupsta, kol atsidūrė greta Skeleto.

– Aš jį sulaikysiu, – pažadėjo Tanita. – Jūs sustabdykit Serpiną.

Ji išsitraukė kardą, Kapoklis – dalgį.

Stefani pajuto, kaip Skeletas palietė jai ranką ir jiedu pajudėjo.

– Tau teks eiti Skeptro, – sušnibždėjo Skeletas, jiedviem bėgant koridoriumi. – Tu gali prisiartinti, o aš – ne. Ne kaži koks planas, bet kartais paprastumas irgi gerai.

Lobynas buvo kaip tik priešais. Jiedu sulėtino žingsnį, o tada Skeletas sugriebė Stefani už abiejų rankų ir atsigręžė į ją.

– O dabar paklausyk manęs. Jeigu viskas pakryps į bloga, jeigu nepavyks jų užklupti netikėtai, noriu, kad dingtum iš čia. Kad ir kas nutiktų man, noriu, kad bėgtum, supranti?

Stefani nurijo seiles.

– Taip.

Skeletas dar dvejojo.

– Serpinas pasinaudojo mano žmona ir vaikais, kad mane įveiktų. Tam jis juos nužudė. Nužudė juos, kad sužlugdytų mane. Valkirija, kai tu mirsi, tai bus tavo mirtis, tik tavo. Teateina ji, kai tam bus laikas.

Stefani linktelėjo.

– Valkirija Audra, – ištarė jis, – buvo be galo malonu su tavimi bendrauti.

Stefani pažvelgė į Skeletą.

– Ir man.

Jei jis būtų turėjęs lūpas, būtų nusišypsojęs.

Jiedu pritykino prie durų. Jos buvo praviros, ir Stefani matė Serpiną – su Skeptru rankoje, nugara į juos, jis lėtai ir atsargiai žengė prie Vardų knygos. Sumanusis Tomas nenuleido nuo jo akių. Jis irgi stovėjo nugara į duris.

– Nematau pono Bliso, – sušnibždėjo Stefani Skeletui ir tas papurtė galvą – nematė ir jis.

Dar kiek palūkuriavusi Stefani įslinko į Lobyną ir nušliaužė kairėn. Prišliaužė didžiulį, artefaktais apkrautą stalą ir iškišo galvą pasižvalgyti. Serpinas sustojo, ir Stefani jau pamanė, kad Serpinas žino, jog ji čia. Bet jis apsigręžė ir grįžo purtydamas galvą.

– Dar labai stipriai veikia, – pasakė jis.

– Silpniau nebus, – pareiškė Sumanusis Tomas. – Maniau, Meritorijui ir Morvenai mirus, skydas nebekels problemų. Bet aš negaliu atšaukti savosios kerų dalies – tam reikia, kad atliekant apeigas prie manęs prisidėtų ir kiti.

Serpinas prisiartino prie Tomo, kilstelėjo antakį.

– Tai gal tuomet nereikėjo jų nužudyti.

– Aš jų nenužudžiau! – šoko gintis Tomas. – Tu nužudei!

Stefani, spausdamasi prie žemės, iššliaužė iš už stalo.

Serpinas juokėsi.

– Gal aš ir buvau tas, kas pavertė juos dulkėmis, bet tu juos sukvietei, Sumanusis, tu įviliojai. Tu juos išdavei.

Tomas, mojuodamas pirštu, staigiai atsigręžė į Serpiną.

– Ne, netiesa! Jie žlugo dėl savo silpnumo, dėl savo ydų. Jie turėjo visą šitą galią, o tik, tik sėdėjo čia, leido jai eiti niekais.

– Nė nemaniau, kad tu toks ambicingas…

– Niekas nemanė. „Sumanusis Tomas, – sakydavo jie, – jis menkysta. Jis ne pats stipriausias, jis ne pats išmintingiausias… Jis niekas.“ Štai ką jie sakydavo. Žinau. Daugybę metų žmonės manęs nevertino. Laikas jiems pažinti mano galią.

Stefani atsiklaupė ir nuropojo keturiomis. Ją slėpė šešėlis ir tiedu nežiūrėjo jos pusėn, bet jei tik kuris atsigręžtų, veikiausiai ją pastebėtų. Stefani nebuvo nusiteikusi žaisti su likimu.

– Jie atsiims, – kalbėjo Tomas. – Visi, kurie manimi abejojo. Gatvės paplūs jų krauju.

– Kaip dramatiška, – ištarė Serpinas ir kilstelėjo ranką. Stefani matė, kaip Knyga pakilo nuo pjedestalo ir kurį laiką kybojo ore, paskui Serpinas nepatenkintas suurzgė, ir Knyga vėl nukrito.

– Sakiau tau, kad nieko nebus! – pakartojo Tomas. – Svarbu, kaip arti esi. Tai ne fizinis artumas; tai ne fizinis skydas. Tai protinis barjeras!

Stefani sulaikė kvapą. Ji tūnojo už kolonos visai greta jų. Serpino balsas buvo toks aiškus, lyg tas kalbėtų tiesiai jai į ausį.

– Vadinasi, kol esi tu, paskutinysis iš Vyresniųjų, skydas ne toks silpnas, kad galėčiau jį įveikti, teisingai?

– Taip, bet tai ne mano kaltė! Padariau, ką galėjau!

– Taip, padarei, padarei. O dabar gali dar šį tą padaryti, kad išspręstume šitą problemėlę.

– Apie ką tu? – paklausė Tomas ir jo balsas pasikeitė, pasigirdo išgąstis. – Ką tu darai? Serpinai, nusuk tą daiktą kur nors kitur. Įspėju tave, nusuk tą…

Juodas blyksnis. Ir tyla.

Po minutėlės Stefani išgirdo tolstančius Serpino žingsnius ir žvilgtelėjo iš už kolonos. Jis iš lėto ėjo atsukęs jai nugarą, visą dėmesį sutelkęs į Knygą. Tai buvo vienintelė jos galimybė.

Stefani išropojo iš už kolonos. Nekreipė dėmesio į šviežią dulkių krūvelę po kojomis. Nebuvo kaip įveikti juos skiriantį atstumą ir neišsiduoti. Jis ją išgirs, jis ją pajus. Bet Skeptrą jis laiko rankoje taip netvirtai …

Stefani prisimerkė ir žengė pirmyn.

Jis išgirdo ir gręžėsi, bet jai buvo nė motais. Skeptras budo, juodasis kristalas ėmė žioruoti. Stefani sulenkė pirštus, ištiesė ranką ir staigiai atstačiusi delną stumtelėjo orą – oras aplink jos ranką suraibuliavo, Skeptras išslydo Serpinui iš gniaužtų, nuskriejo tolyn nuo jų abiejų ir trenkėsi į tolimąją sieną.

Serpinas sušnypštė iš pykčio ir atsigręžė. Kai įpuolė Skeletas, Skeptras uždainavo. Detektyvas įskriejo oru ir, jam neriant į priekį, erdvė aplink jį sužiburiavo. Akies mirksniu Skeletas perskriejo salę. Trenkėsi į Serpiną ir parvertė jį.

Jiedu kliudė pjedestalą ir tas nuvirto, Knyga nukrito. Priešininkai tysojo ant žemės. Pirmasis pašoko Skeletas. Jis pakėlė Serpiną, priplojo prie kolonos ir iš peties trenkė – tam net atkrago galva.

Serpinas puolė, bet Skeletas sugriebė jį už riešo, žengtelėjo artyn, o tada palindo po ranka. Pasuko, trūktelėjo, ir Serpinas suklykė iš skausmo, o per visą salę nuaidėjo trakštelėjimas.

Serpinas pabandė delne sukaupti purpurinės miglos debesėlį, bet Skeletas numušė jo ranką ir skėlė iš šono į kaklą. Serpinas sugokčiojo, žengė atatupstas, o Skeletas spyriu į kojas parvertė jį ant žemės.

– Niekados nemokėjai žmoniškai kautis, – palinkęs virš Serpino prakalbo Skeletas. – Bet tau ir nereikėjo, ar ne? Turėjai pakalikų, kurie švaistydavosi kumščiais už tave. Kur dabar tavo pakalikai, Nefarianai?

– Man jų nereikia, – burbtelėjo Serpinas. – Man nieko nereikia. Pats tave sudorosiu. Sumalsiu tavo kaulus į miltus.

Skeletas pakreipė galvą.

– Nebent šitame prašmatniame apsiauste slepi kariuomenę, o šiaip labai abejoju.

Serpinas pašoko ir puolė Skeletą, bet tas spyrė, sugniaužtu kumščiu trenkė priešininkui per petį, ir Serpinas parklupo.

Stefani reikėjo nusigauti iki Skeptro, kol Serpinas neatsipeikėjo. Ji jau stojosi, bet pamatė, kad tiesiai priešais guli atversta Vardų knyga. Pažvelgė į Knygą ir vardų stulpeliai ėmė mainytis jai prieš akis. Pamatė savo vardą, bet nukreipė žvilgsnį, nes išgirdo niurnant Skeletą.