Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

Šaltis apima ją visą, stingulys visur, paskutiniai krisleliai tikrosios Stefani pamažu nyksta. Jai vis tiek. Jai tas pats. Tegu. Jai niekas nerūpi.

Išsišiepęs Serpino veidas. Jo akys. Jo šypsena. Tie dantys. Jo oda, susiraukšlėjusi iš laukinio malonumo. Ir dabar ta oda keičiasi, ji džiūsta, ji pleišėja, o šypsena blėsta, smaragdinių akių spindesys gęsta, jos blausiasi. Serpinas virsta dulkėmis ir subyra ant grindų.

O tada pasigirdo skambėjimas, skambėjimas jos ausyse, pirštų galiukai ėmė dilgsėti, į ją vėl plūstelėjo šiluma ir širdis vėl plakė, ir plaučiai įtraukė oro, ir Stefani įkvėpė.

Pribėgo Skeletas ir atsiklaupė greta.

– Kaip tu? – paklausė, bet Stefani tik drebėjo. Koja kryptelėjo ir ji sušnypštė iš skausmo, bet tai buvo ištveriamas skausmas, tai buvo geras skausmas.

– Eikš, – paragino Skeletas ir švelniai paėmė ją už rankos. – Einam iš čia.

Jis perėmė jos svorį ir pusiau vesdamas, pusiau nešte išgabeno iš salės į koridorių. Jiems einant pro kalėjimą atsidarė durys ir pro jas išvirto Tanita. Ji parkrito ant žemės ir suvaitojo. Stefani pasižiūrėjo į krauju plūstančią draugę.

– Tanita?

Tanita kilstelėjo galvą.

– O, gerai, – sumurmėjo ji. – Tu gyva.

Skeletas palinko prie jos, atsargiai pakėlė ir apglėbęs abi nusivedė į vestibiulį. Jie lėtai užlipo laiptais, praėjo pro vaškines figūras. Kai išėjo į naktį, lietus buvo liovęsis, žemė drėgna.

Kinija Širdgėla stovėjo greta automobilio – laukė jų. Kai priėjo taip arti, kad Stefani įžiūrėjo dailius auskarus Kinijos ausyse, toji prabilo:

– Ne kaži kaip atrodote.

– Tavo pagalba būtų buvusi neprošal, – mestelėjo Skeletas, kai jie sustojo.

Kinija gūžtelėjo grakščiais pečiais.

– Žinojau, kad valiosit ir be manęs. Nuojauta. Serpinas?

– Dulkės, – pasakė Skeletas. – Per daug planų, per daug užmačių. Anksčiau ar vėliau jie sunaikina vieni kitus. Tai amžina jo bėda.

– Kaip tau pavyko?

– Jis norėjo nemirtingumo, todėl pasirinko, jo paties žodžiais tariant, gyvą mirtį.

Kinija nusišypsojo.

– Aha. Ir kadangi Skeptrą galima valdyti tik tuomet, kai ankstesnysis savininkas miręs, arba, kaip šiuo atveju, kai savininkas yra gyvas numirėlis…

– Aš jį paėmiau ir panaudojau prieš Serpiną . – Skeletas iškėlė Skeptrą. – Bet kažkas nutiko. Jis nebeturi galios.

Kinija paėmė Skeptrą, pavartė rankose.

– Jis buvo įkrautas jo neapykanta. Matyt, panaudojus Skeptrą prieš Serpiną, jis suėdė save. Sveikinu, Skelete, sugebėjai sugadinti galingiausią ginklą. Dabar tai tik dekoracija.

– Norėčiau atgauti šitą dekoraciją, – pareiškė Skeletas ir ištiesė ranką. Kinija nusišypsojo, pasuko galvą ir akies krašteliu pažvelgė į Skeletą.

– Nupirksiu jį iš tavęs, – pasiūlė.

– Kam jis tau? – pasidomėjo Skeletas. – Juk jis bevertis.

– Sentimentai. Be to, juk žinai, kokia aš godi kolekcionierė.

Skeletas atsiduso.

– Gerai jau, imk.

Ir vėl toji šypsena.

– Ačiū. A, o Knyga?

– Sunaikinta.

– Kaip tik tavo braižas – sunaikinti nesunaikinama. Mėgsti naikinti, ar ne?

– Kinija, šitie kaulai pavargo…

– Tuomet paliksiu jus.

– Blisas vis dar ten, – pasakė Stefani. – Manau, jis visą laiką veikė prieš Serpiną. Bet nežinau, ar jis gyvas.

– Mano brolelis labai atsparus. Jau tris kartus bandžiau jį nudėti, ir dabar nieko jam nenutiks.

Kinija įsėdo į automobilį ir pažvelgė į juos pro atvertą langelį.

– A, beje, trijule, – sveikinimai išgelbėjus pasaulį.

Ji žaviai nusišypsojo ir nuvažiavo. Skeletas, Stefani ir Tanita liko stovėti. Dangus ėmė šviesėti, pirmieji aušros spinduliai sklaidė tamsą.

– Žinot, – silpnu balsu prabilo Tanita, – aš nugaroj tebeturiu milžinišką skylę.

– Atsiprašau, – pasakė Skeletas ir padėjo Tanitai su Stefani įsiropšti į Bentlį.

30

PABAIGA, PRADŽIA

Kažkur Hagarde lojo šuo. Kažkur vairuotojas spaudė automobilio signalą. Kažkur juokėsi žmonės. Buvo penktadienio vakaras ir pro atvirą Stefani langą iš Didžiosios gatvės barų ir kavinių šiltas vėjelis skraidino muziką, dainų nuotrupas.

Stefani sėdėjo sukamajame krėsle, koją buvo pasidėjusi ant lovos. Skeletas ją nuvežė pas savo bičiulį, vaidingą senį, kuris per valandą sutvarkė jos koją. Koja tebebuvo nelanksti ir negalėjai ja minti, bet nubrozdinimai pranyko, o po kelių dienų atrodys, jog nieko ir nebuvo.

Jai buvo pasiūlyta pailsėti ir atgauti jėgas, ir Stefani neprieštaravo. Po šitos savaitės, per kurią ji regėjo stebuklų ir magijos, matė mirtį ir destrukciją, neilgos atostogos buvo kaip tik.

Skeletas Malonusis sėdėjo ant palangės ir pasakojo, kas įvyko už jos miegamojo sienų. Baltasis Kapoklis dingo, ir vis dar nežinoma, kodėl ir netgi kaip jis nepakluso paskutiniam šeimininko įsakymui. Skeletas įtarė, kad jam nurodinėjo kažkas kitas, bet kas tas paslaptingasis šeimininkas, jis dar neišsiaiškino. Serpino sąjungininkai išlindo į viešumą ir smogė, o tada vėl pranyko, pasklidus naujienoms apie Serpino baigtį. Didysis Serpino planas žlugo, bet per tai buvo sumažinta Kapoklių ir dabar jie liejo devynis prakaitus.

– Kaip Tanita? – paklausė Stefani. – Ar ji pasveiks?

– Pasisekė, kad liko gyva. Žaizdos sunkios, bet ji stipri. Išsikapstys. Nuvešiu tave jos aplankyti, kai atsigausi.

– O Baisuoklis? Nieko nauja?

– Deja, ne. Jis saugomas, bet… Mes nežinom, kaip ilgai jis toks bus. Jo laimei, laikas prabėgs akimirksniu. O mums telieka laukti. Pažiūrėjus iš šviesios pusės, Šventovė turi naują ir įdomų egzempliorių Skulptūrų menėje.

– Ar yra Skulptūrų menė?

– Na, ne. Bet dabar, kai atsirado skulptūra, gal atsiras ir menė.

– Kaip bus su Vyresniųjų Taryba?

– Meritorijus buvo geras žmogus ir per daugybę metų pats galingiausias Didysis Magas. Kitos Tarybos Europoje nerimauja, kas užpildys atsiradusią tuštumą. Amerikiečiai siūlo savo paramą, japonai mums į pagalbą siunčia delegatus bent kokiai tvarkai susigrąžinti, bet…

– Susidaro įspūdis, kad panikuoja daugybė žmonių.

– Ir tam yra pagrindo. Mūsų galios sistemos, savivaldos sistemos subtilios. Jei žlugsime, žlugs ir kiti. Mums reikia stipraus lyderio.

– Kodėl tu to nesiimi?

Skeletas nusijuokė.

– Nes nesu labai mėgstamas, nes manimi nelabai pasitikima, ir, be to, aš jau turiu darbą. Aš detektyvas, pameni?

Stefani vos gūžtelėjo pečiais.

– Vargiai.

Pro langą vėl įplaukė klubinės muzikos motyvas ir Stefani užsigalvojo apie pasaulį, kuriame užaugo – kaip jis skiriasi nuo to, į kurį ji pakliuvo, ir kokie vis dėlto tie pasauliai panašūs. Abiejuose yra džiaugsmo ir laimės, taip pat sielvarto ir siaubo. Yra gėrio ir blogio ir viso to, kas yra tarp jų. Ir šių ypatybių, regis, yra po lygiai magijos ir žemiškame pasauliuose. Dabar toks yra jos gyvenimas. Neįsivaizduoja, kaip galėtų apsieiti be kurio nors.

– Kaip tu? – švelniai paklausė Skeletas.

– Aš? Gerai.

– Tikrai? Nesapnuoji košmarų?

– Gal kartais vieną kitą, – prisipažino Stefani.

– Jų visados bus, jie primena, ką padarėme ne taip. Jei įsigilinsi į savo blogus sapnus, jie gali tau padėti.

– Turėsiu tai omeny, kai kitą kartą miegosiu.

– Gerai, – pritarė Skeletas. – Šiaip ar taip, greit pasveiksi. Laukia paslaptys, nuotykiai, o man reikia partnerės ir mokinės.

– Mokinės?