Дерек Ленди - Malonusis ponas Skeletas

– Grįžau, – pranešė jis.

– Grįžai, – pakartojo Serpinas.

Skeletas pakėlė akis ir tik dabar jį pamatė.

Serpinas spyrė, Skeletas sukriokė. Pabandė atsistoti, bet Serpinas nubloškė jo rankas ir sugriebė už kaukolės. Iš šono vožė keliu Skeletui į galvą ir Skeletas dryktelėjo aukštielninkas.

Serpinas iš viršaus pasižiūrėjo į Skeletą, o paskui į grindis už Stefani. Stefani atsisuko ir pamatė Skeptrą. Ji puolė prie Skeptro, bet purpurinis siūlas apsivijo jai aplink liemenį ir trūktelėjo atgal. Parkritusi ant sužeistosios kojos, Stefani riktelėjo nuo kūną pervėrusio skausmo.

Serpinas apvijo siūlą aplink Skeptrą, prisitraukė jį į kairę ranką ir pasukiojo – kristalas blykstelėjo juodu žaibu, kuris švystelėjo į Skeletą. Detektyvas šastelėjo į šalį, o ištisas sienos luitas jam už nugaros subiro dulkėmis. Skeletas išsitraukė ginklą ir šovė – pataikė Serpinui į krūtinę.

– Vis tu su savo žaisliuku, – visiškai nesužeistas nusišaipė Serpinas. – Žavu.

Skeletas apsuko jį ratu. Skeptrą Serpinas laikė nuleidęs prie šono.

– Tau bus sukliudyta, – pareiškė Skeletas. – Tau visados būdavo sukliudoma.

– Oi, mano senas prieše, bet dabar yra kitaip. Seni laikai praėjo. Kas eis prieš mane? Kas liko? Prisimeni, kai buvai žmogus? Turiu omeny, tikras žmogus, o ne šitas pasityčiojimas, kurį regiu priešais save. Ar prisimeni tą jausmą? Turėjai kariuomenę, turėjai žmonių, pasiryžusių kovoti ir mirti už tave. Mes norėjome sugrąžinti Beveidžius, garbinti juos kaip dievus, nes jie ir yra dievai. Jūs norėjote jų neprisileisti, kad šita parazitais užkrėsta žmonija, šita pilka masė galbūt galėtų gyventi ir klestėti. Ką gi, jie gyveno, jie klestėjo, o dabar jų laikas baigėsi.

Skeleto pirštas įsitempė ant gaiduko. Juodas kraujas ištryško Serpinui iš krūtinės ir žaizda akimirksniu užgijo. Serpinas juokėsi.

– Per visus šituos metus pridarei man tiek rūpesčių, detektyve, kad dabar beveik gaila, kad reikia viską baigti.

Skeletas pakreipė galvą.

– Pasiduodi?

– Pasiilgsiu šito, – pareiškė Serpinas. – Jei tau nuo to bus lengviau, galvok apie artėjančią baigtį kaip apie gerą dalyką. Nemanau, kad tau labai patiks pasaulis, kai mano viešpačiai ir šeimininkai jį perdarys.

– Tai kaip tu mane nužudysi? – pasiteiravo Skeletas; jis numetė pistoletą ir išskėtė rankas. – Savuoju žaisliuku? Ar vienu iš naujųjų triukų, kurių išmokai?

Serpinas šypsojosi.

– Tikrai papildžiau savo repertuarą. Malonu, kad užsiminei.

– Ir matau, kad vėl žaidei su juodąja magija.

– Tikrai. Mano augintinis Kapoklis. Kiekvienuose namuose turėtų toks būti.

– Tą vyruką nelengva įveikti, – kalbėjo Skeletas. – Išbandžiau viską, ką mokėjau – jis vis atsigauna.

Serpinas nusijuokė.

– Yra toks senas juodųjų burtininkų posakis: „Negali nužudyti to, kas jau negyvas.“

Skeletas pakreipė galvą.

– Jis zombis?

– Oi, ne. Neprasidėčiau su tais nelaimėliais. Jis gali atsigauti, pasveikti, išgyti. Procesas sudėtingas, bet aš būčiau ne aš, jei nepadaryčiau.

– Žinoma , – jau kitokiu balsu pritarė Skeletas. – Medicininė įranga sandėlyje. Kapoklis buvo bandomasis triušis patikrinti, ar veikia. O paskui pritaikei tai sau.

– O, didysis detektyvas pagaliau kai ką suprato.

– Apsieikim be pliurpalų, Nefarianai. Jis niekas kitas kaip zombis. Ir tu toks pats.

Serpinas palingavo galva.

– Tavo paskutiniai žodžiai – niekingi įžeidinėjimai? Tikėjausi geriau. Gal ko nors išmintingo. Gal eilėraščio. – Jis iškėlė Skeptrą. – Be tavęs pasaulis bus ne toks keistas – norėjau, kad tai žinotum.

Stefani šūktelėjo Skeleto vardą tą akimirką, kai jis nėrė šalin. Serpinas nusijuokė, o Skeptras paleido juodąjį žaibą. Tačiau Skeletas pagriebė Vardų knygą ir atstatė ją kaip skydą.

Juodasis žaibas trenkė į Knygą ir toji pranyko dulkių debesy.

– Ne! – suriko Serpinas. – Ne!

Stefani išplėtusi akis stebėjo, kaip Knyga, kurios Vyresnieji negalėjo sunaikinti, byra per Skeleto pirštus. Skeletas puolė per debesį ir trenkėsi į Serpiną. Skeptras iškrito tam iš rankos ir nuriedėjo šalin. Serpinas sugriebė Skeletą už kaklo ir ėmė laužti atgal galvą.

– Tu ją sunaikinai! – šnypštė jis. – Viską sunaikinai, niekingas tu padare!

Skeletas vožė kumščiu Serpinui į veidą ir nubloškė jo rankas. Trenkė kiek turėdamas jėgos – net burtininko galva sumaskatavo. Serpinas paleido į Skeletą purpurinį rūką ir nubloškė jį.

Skeletas parkrito ant šono ir nusirito tolyn. Jis jau buvo atsiklaupęs, kai Serpinas pasiuntė siūlą prie Skeptro. Siūlas nėrė kaip gyvatė, bet Skeletas stumtelėjo orą ir nutraukė siūlą, paspyrė Skeptrą.

Skeletas delne įplieskė liepsną ir metė ją į Serpiną. Tas tik tik spėjo išsisukti. Ugnies kamuolys sprogo atsitrenkęs į sieną už Serpino, ir tas vėl sušnypštė; klupinėdamas skubėjo šalin, kol atbulą nubloškė aplink suraibuliavęs oras. Jis trenkėsi į sieną ir ten liko – aukštai virš žemės laikomas ištiestos Skeleto rankos.

– Sunaikinsiu tave, – suniurzgė; jo smaragdinės akys liepsnojo neapykanta. – Kartą jau tave sunaikinau. Ir dar kartą tai padarysiu!

Serpinas pabandė pakelti dešinę ranką. Skeletas jau iš paskutinių jėgų spustelėjo jį tvirčiau. Bet Serpinas nebuvo nusiteikęs pasiduoti. Raudonosios rankos pirštai nukrypo į Skeletą.

– Mirk, – sušnibždėjo Serpinas.

Skeletas šiek tiek palenkė galvą į dešinę ir nesusmuko. Serpino veidas persikreipė iš įsiūčio.

– Mirk! – suklykė jis.

Skeletas stovėjo kaip stovėjęs.

– Regis, tavo ranka vis dėlto ne visus gali nudėti.

Tarpdury išdygo siluetas. Kai pasirodė Baltasis Kapoklis, Serpino juokas sumišo su spjūviu ir dantų griežimu.

– Vadinasi, tu atsparus mano galiai… Nesvarbu. Jo dalgis perskros tavo kaulus. Jis taip tave sutaršys, kad liks tik trupinukai. Pulk , Kapokli!

Bet Kapoklis nepasijudino iš vietos ir Serpino pasitikėjimas ėmė nykti.

– Ko stovi? Nužudyk jį!

Baltasis Kapoklis dar truputį pastovėjo, o tada nuėjo sau.

Serpinas iš įsiūčio sukriokė.

– Pralaimėjai, Nefarianai, – pasakė Skeletas. – Net tavo pakalikas tave paliko. Net jis supranta, kad tu nugalėtas. Suimu tave už žmogžudystę, pasikėsinimą nužudyti, bendrininkavimą nužudant ir, nežinau, gal už šiukšlinimą.

Serpinas nusispjovė.

– Tu niekados manęs nenugalėsi. Aš visados atrasiu būdą, kaip priversti tave kentėti.

Ir tada jo žalios akys švystelėjo prie Stefani, vis dar gulinčios ant žemės.

– Nedaryk to, – perspėjo Skeletas, bet Serpinas jau ranka braukė sau per kūną. – Serpinai, nedaryk to!

Stefani suriko iš tokio klaikaus ją pervėrusio skausmo, kokio jai dar niekados neteko justi. Serpinas persuko pirštus ir skausmas dar sustiprėjo – Stefani riksmas virto klyksmu, klyksmas virto tylia kančia. Ji susirietė į kamuoliuką, pajuto, kaip iš pilvo pasklinda šaltis, malonus stingulys, slopinantis skausmą; tas šaltis tekėjo į rankas ir kojas, jis gobė širdį, smelkėsi į protą. Ir neliko nieko, tik migloti vaizdai – Serpinas ir Skeletas; tolimas balsas – ją kvietė Skeletas – ir tai blėso. Neliko skausmo. Neliko garsų. Jos akių vokai suvirpėjo. Serpinas, išsišiepęs. Skeletas, ištiesęs laisvąją ranką, ir kažkas juda ore – viskas juda labai labai lėtai.

Skeptras, tai Skeptras, ir štai jis pirštinėtoje Skeleto rankoje ir jo pirštai jį apgniaužia. Jis kelia ranką ir nukreipia Skeptrą į Serpiną, ir mažasis kristalas ima švytėti. Jis švyti tamsiai, graži tamsuma. O tada oras pokšteli.