Мэгги Стивотер: Skorpiono lenktynės

Versta iš:

Maggie Stiefvater

THE SCORPIO RACES

Scholastic Press

ISBN 9786090106174

THE SCORPIO RACES

Copyright © 2011 by Maggie Stiefvater. All rights reserved.

Published by arrangement with Scholastic Inc., 557 Broadway, New York, NY 10012, USA

Knygos viršelis ir dizainas © by Christopher Stengel

© Vertimas į lietuvių kalbą, Daumantas Gadeikis, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis

Redagavo Darius Kauzanas

Korektorės Gražina Stankevičienė, Petrė Labutytė

Viršelio adaptavimas Galina Talaiko

Maketavo Albertas Rinkevičius

Marianai,

reginčiai žirgus sapnuose

Įžanga

Prieš devynerius metus

Šonas

Šiandien lapkričio pirmoji, todėl kas nors žus.

Net nutvieksta skaisčios saulės, šalta rudens jūra išlaiko nakties spalvas: ji tamsiai mėlyna, juoda ir ruda. Akimis seku nuolat kintantį nesuskaičiuojamų kanopų malamo smėlio raštą.

Jie joja paplūdimiu, siauru takeliu tarp juodų vandenų ir kreidinių uolų. Tai visada nesaugu, bet šiandien, lenktynių dieną, dar pavojingiau.

Šiuo metų laiku gyvenu ir kvėpuoju paplūdimiu. Skruostai dega nuo pustomo smėlio. Šlaunys gelia trindamosi į balną. Maudžia rankas, turinčias suvaldyti toną sveriantį žirgą. Pamiršau, kaip jautiesi sušilęs, išmiegojęs visą naktį ar girdėdamas savo vardą, tariamą, o ne šaukiamą paplūdimyje.

Esu gyvų gyviausias.

Besileidžiantį su tėčiu nuo uolų mane sustabdo vienas iš lenktynių teisėjų:

– Šonai Kendrikai, tau dešimt metų. Dar nežinai, bet yra ir įdomesnių būdų mirti nei šiame paplūdimyje.

Tėtis grįžta ir suima teisėjui už žasto, tarsi šis būtų nerimstantis žirgas. Jie persimeta keliais žodžiais apie tai, ar varžybų dalyvių amžius ribojamas. Tėtis laimi.

– Jei tavo sūnus žus, – taria arbitras, – tik tu būsi kaltas.

Tėtis nė neatsiliepęs vedasi uis žirgą šalin. Pakeliui prie vandens stumdomės ir grumdomės su vyrais ir arkliais. Vienas žirgas stojasi piestu, jo raitelis laikosi įsikibęs pavadžio, o aš prasmunku pro apačią. Pralindęs sveikas sustoju priešais jūrą, mane iš visų pusių supa kapail uis – vandens žirgai. Jie paplūdimio akmenukų spalvos: juodi, raudoni, auksiniai, balti, dramblio kaulo spalvos, pilki, mėlyni. Trokšdami susilpninti tamsios lapkričio jūros pavojų, vyrai prikabinėja ant kamanų raudonų kutų ir saulučių, bet aš nepatikėčiau gyvybės saujai žiedlapių. Pernai gėlėmis ir varpeliais apkarstytas žirgas vienam vyrukui nuplėšė ranką.

Tai nepaprasti žirgai. Apkabinėk juos talismanais, slėpk nuo jūros, bet šiandien paplūdimyje neatsuk jiems nugaros.

Kai kurie žirgai putoja. Putos drimba nuo prusnų ir per krūtinę, tarsi jūros puta slepia dantis, kurie vėliau kibs draskyti vyrų.

Jie nuostabūs ir mirtinai pavojingi, myli mus ir nekenčia mūsų.

Tėtis siunčia mane iš lenktynių organizatorių paimti gūnios ir rankos raiščio. Pagal medžiagos spalvą aukštai ant uolų sėdintys žiūrovai atskiria raitelį, tik tėvui to nereikia, nes jo žirgas ryškiai raudo plauko.

– Ak, Kendrikas, – taria teisėjas mudviejų su tėvu pavardę. – Jam raudona medžiaga.

Grįžtantį pas tėvą mane pasveikina raitelis:

– Ei, Šonai Kendrikai! – Jis nedidukas ir gyslotas, jo veidas tarsi iš akmens išskaptuotas. – Puiki diena lenktynėms.

Jaučiuosi pagerbtas, kad mane sveikina lyg suaugusį. Tarsi čia ir būtų mano vieta. Linktelime vienas kitam, tada jis vėl nusigręžia balnoti žirgo. Jo mažas lenktyninis balnas rankų darbo, o kai jį kilsteli, kad paskutinį kartą trūktelėtų pavaržą, perskaitau ant odos išdegintus žodžius: „Mūsų mirusieji geria jūrą.“

Krūtinėje daužosi širdis, kai paduodu tėčiui gūnią. Jis taip pat sunerimęs – kaip noriu, kad jočiau aš, o ne jis.

Savim pasitikiu.

Raudas uis žirgas nerimsta ir prunkščia, stovi nekantriai pastatęs ausis. Šiandien jis karštas. Bus greitas. Greitas ir sunkiai nulaikomas.

Tėtis paduoda man vadeles, kad apklotų vandens žirgą raudonu audiniu. Apsilaižau dantis – druskos skonis – ir žiūriu, kaip tėtis rišasi ant rankos tokios pat spalvos raištį. Žiūrėdavau kasmet, ir kasmet jį tėtis rišdavosi ramiai, bet ne šiandien. Jo pirštai negrabūs, žinau – jis bijo raudo žirgo.

Jodinėdavau juo, šiuo kapal . Raitą mane daužydavo vėjas, kratydavo žemė, mums ant kojų taškydavosi jūra, mudu niekada nepavargdavom.

Palinkstu žirgui prie ausies ir, virš akies prieš laikrodžio rodyklę brėždamas ratilą, kuždu į švelnią ausį.

– Šonai! – rikteli tėtis, o kapal trūkteli galvą taip greitai, kad vos nekaukštelim kaukolėmis. – Kam kiši šiandien prie jo veidą? Ar jis tau neatrodo alkanas? Negi manai, kad būtum gražus su puse veido?

Bet aš tik dirsteliu žirgui į kvadratinį vyzdį, o jis sutinka žvilgsnį kiek nusukęs galvą. Tikiuosi, prisimena, ką jam pakuždėjau: „Nesuryk mano tėčio.“

Krenkštelėjęs tėtis taria:

– Man regis, jau turėtum lipti viršun. Eikš čia ir… – prieš lipdamas į balną paploja man per petį.

Sėdėdamas ant raudo žirgo, jis atrodo mažas ir tamsus. Jo rankos jau nenustygsta, bandydamos vadelėmis nulaikyti žirgą vietoje. Suveržia prusnose žąslus; matau, kaip žirgas kinkuoja galvą. To nedaryčiau, bet ant žirgo sėdžiu ne aš.

Noriu priminti tėčiui, kad žirgas baidosi dešinės, kad geriau mato kaire akimi, bet tik atsisveikinu:

– Pasimatysim po lenktynių.

Linktelime vienas kitam tarsi nepažįstami, atsisveikinimas nerangus ir nejaukus.

Man stebint nuo uolų lenktynes, širmas uis žirgas iš pradžių sugriebia tėčiui už rankos, o paskui už krūtinės.

Akimirką bangos palieka krantą ramybėje, žuvėdros virš galvos nustoja plakusios sparnais, o aš nepajėgiu iškvėpti iš plaučių smėlėto oro.

Tada širmasis vandens žirgas nutraukia tėtį nuo netvirtos sėdynės, nuo raudojo žirgo nugaros.

Širmis neišlaiko įsikibęs jo krūtinėn, ir tėtis krinta ant smėlio, sumaitotas dar nė nepasiekus jo kanopoms. Jis skriejo antras, todėl amžinybę trunka minutė, kol kiti žirgai perbėga jo kūną ir vėl jį išvystu. Matyti tik pailga, tamsiai raudona dėmė, plūduriuojanti putotame vandenyje. Raudasis eržilas suka ratus, jis − alkanas jūrų padaras, bet daro, kaip prašiau: neėda daikto, kuriuo virto tėvas. Jis brenda į vandenį. Tą dieną niekas raudoniu neprilygsta jūrai.

Retai galvoju apie raudonose bangose išsipleikusį tėvo kūną. Bet dažnai prisimenu, koks jis buvo prieš lenktynes: išsigandęs.

Aš jo klaidos nekartosiu.

Pirmas skyrius

Puka

Žmonės kalba, kad broliai be manęs pražūtų, bet iš tiesų tai aš be jų pražūčiau.

Paprastai paklausęs kurio nors salos gyventojo, iš kur jis, išgirstum ką nors panašiai: „nuo Skarmuto“ ar „nuo Tisbio pusės“, „iš atšiauriojo pakraščio“ ar „iš Tolos, gyvenąs visai čia pat“. Tik ne aš. Pamenu: kartą, kai buvau maža, spaudžiau raukšlėtą tėčio ranką, o toks vėjų nugairintas ūkininkas, atrodantis tarsi iškastas iš po velėnos, paklausė:

– Mergyt, iš kur tu?

O aš garsiau, nei derėjo tokiam mažyčiam strazdanotam padarėliui, atsakiau:

– Iš Konolių namo.

– Kur ta vieta? – paklausė jis.

– Ten gyvena Konoliai. Aš viena jų, – paaiškinau. Tada, man ir dabar šiek tiek gėda, nes ne kaip apibūdina mano charakterį, pridūriau: – O tu ne.