Мэгги Стивотер - Skorpiono lenktynės

Taip jau yra: Konoliai ir visas kitas pasaulis, nors tas pasaulis, jei gyveni Tisbyje, nelabai didelis. Iki praeito rudens tik taip ir buvo: aš, jaunesnis broliukas Finas, vyresnis brolis Geibas ir tėvai. Apskritai buvome gana rami šeimyna. Finas visada ką nors meistraudavo ir vėl ardydavo, atsargines dalis laikydavo dėžėje po lova. Geibas taip pat nebuvo plepus. Jis buvo šešeriais metais už mane vyresnis, visą energiją tausojo augimui; dar trylikos buvo metro aštuoniasdešimties. Tėtis, kai būdavo namie, grodavo alavine dūdele, o mama kiekvieną vakarą burdavo stebuklus iš duonos ir žuvies, nors prieš jai pradingstant nė nesuvokiau, kad tai buvo stebuklai.

Nepasakytum, kad buvome nedraugiški su salos gyventojais. Tiesiog draugiškesni tarpusavyje. Svarbiausia buvo Konoliai. Tai buvo vienintelė taisyklė. Galėjai skaudinti kitus kiek panorėjęs, jei tik jie nebuvo Konoliai.

Jau spalio vidurys. Kaip visų rudens dienų saloje rytai, taip ir šis šaltas, bet saulei kylant oras čia sušyla ir viskas nusidažo spalvomis. Paėmusi šepetį trinu ir valau dulkes Balandėlei nuo odos, kol sušyla pirštai. Kai pagaliau ją pabalnoju, ji švari, o aš apdulkėjusi. Ji mano kumelė ir geriausia draugė, vis baiminuosi, kad jai nenutiktų kas bloga, nes per daug ją myliu.

Beveržiant balno pavaržą, Balandėlė baksteli nosimi man į pašonę, vos negrybšteli, ir mikliai patraukia galvą; ji irgi mane myli. Negaliu ilgai jodinėti; tuoj turėsiu grįžti, kad padėčiau Finui kepti pyragaičius parduotuvėlėms. Dar dažau arbatinukus turistams, o kadangi artėja lenktynės, turėsiu krūvas užsakymų. Po lenktynių iki pavasario nebesulauksime lankytojų iš didžiosios salos. Kai šalta, vandenynas pernelyg nenuspėjamas. Geibas negrįš visą dieną, jis dirba Skarmuto viešbutyje, ruošia kambarius žiūrovams. Jei našlaičiai nori Tisbyje sudurti galą su galu, turi sunkiai plušėti.

Kad mūsų sala ne kažin kas, suvokiau vos prieš kelerius metus, kai pradėjau skaityti žurnalus. Man taip neatrodė, bet iš tiesų Tisbis mažytis: uolėta iš jūros kyšanti salelė, viso labo keturi tūkstančiai gyventojų, iki didžiosios salos reikia plaukti ne vieną valandą. Tisbyje vien uolos, žirgai, avys; laukais – juose jokio medelio – į Skarmutą, didžiausią salos miestelį, vingiuoja vienos juostos keliai. Tiesą sakant, kol daugiau apie nieką nežinai, salos visai pakanka.

Net kai jau žinau, kad yra dar daug kas, man vis tiek jos pakanka.

Taigi atsikėlusi jodinėju, kojų pirštai šąla apspurusiuose jojiko trumpaauliuose, o Finas sėdi morise, įvažoje, ir juoda izoliacine juosta kruopščiai klijuoja perdrėkstą keleivio sėdynę. Pufės, klėtyje gyvenančios katės, nagų darbas. Finas bent pasimokė nepalikti nuleistų langų stiklų. Jis dedasi suirzęs, kad reikia taisyti, bet iš tiesų tuo mėgaujasi. Principai Finui neleidžia rodyti per daug džiaugsmo.

Pamatęs mane raitą ant Balandėlės, Finas keistai dėbteli. Seniau, iki praeitų metų, toks dėbtelėjimas būtų virtęs kreiva šypsena, jis būtų užkaukinęs variklį ir mudu būtume puolę lenktyniauti: aš ant Balandėlės, jis − automobiliu, nors dar buvo per jaunas vairuoti. Gerokai per jaunas. Bet argi svarbu? Kas mus būtų galėjęs sulaikyti? Todėl būtume lenktyniavę: aš laukais, jis – keliu. Katras pralaimėdavome, turėdavome savaitę kloti pirmo pasiekusio paplūdimį lovą.

Nelenktyniavome jau beveik metus. Nuo tada, kai tėvai žuvo išplaukę valtimi.

Vedu Balandėlę šalin, kiemelyje suku mažus ratus. Ji nekantrauja, šį rytą pernelyg žvali ir nesusikaupia, o aš pernelyg sustirusi, kad įtikinčiau ją klausyti žąslų. Ji nori šuoliuoti.

Moriso variklis užbirbia. Atsigręžusi spėju pamatyti automobilį lekiant keliuku, už nugaros jis palieka bjaurų išmetamųjų dujų debesį. Po akimirkos Finas šūkteli. Iškiša galvą pro langą, veidas po apdulkėjusiais plaukais atrodo išblyškęs, šypsosi iki ausų.

– Ar reikia kvietimo? – šūkteli jis.

Tada galva dingsta, ir perjungęs bėgį jis dar garsiau užkaukina variklį.

– Ak, pažiūrėsim! – atitariu, nors jis per toli, kad išgirstų.

Balandėlė pakarpo ausis mano pusėn, virpėdama veržiasi į kelią. Rytas vėsus, tyras, užtenka jos paprašyti. Šlaunimis spusteliu jai šonus ir pliaukšteliu liežuviu.

Balandėlė šoka iš vietos, jos kanopos palieka pusapskritimius ir puolame paskui Finą.

Puikiai žinau, kur Finas traukia; jis turi laikytis kelių, o nuo mūsų namo į Skarmutą veda tik vienas. Bet jis nėra tiesiausias kelias – rangosi tarp laukų lopinėlių, tarp akmeninių sienelių ir gyvatvorių. Nėra jokios būtinybės sekti dulkių juostos žymimą vingiuotą jo maršrutą. Todėl mudvi su Balandėle raunam per laukus. Balandėlė nedidukė – visi salos žirgai tokie, nes žolė čia nevešli, – bet drąsi ir ryžtinga. Todėl smagiai šokinėjame per gyvatvores, kur tik žemė tvirta.

Kirsdamos pirmą kampą, išgąsdiname keletą avių.

– Atsiprašau! – šūkteliu joms per petį.

Kol rūpinuosi avimis, išnyra kita gyvatvorė, ir Balandėlei tenka mikliai įsitempti, kad peršoktų. Kaip kokia nevykėlė paleidžiu vadeles, bent jau netimpteliu jai už prusnų, o ji išgelbėja mudvi – vikriai pariečia kojas. Jai risnojant nuo gyvatvorės, vėl suimu vadeles ir patapšnoju per sprandą, juk mus išgelbėjo, o ji atlenkia ausį rodydama esanti pamaloninta, kad man rūpi.

Tada šauname per lauką, kuriame anksčiau ganėsi avys, o dabar skurdūs viržiai laukia ugnies. Matau morisą, tamsų pavidalą už dulkių debesies. Nepralaimėsiu; norėdamas automobiliu pasiekti paplūdimį, jis turės važiuoti per miestą, pilną staigių posūkių ir pėsčiųjų, arba sukti aplinkui, prarasti keletą minučių ir suteikti mums puikią galimybę jį pasivyti.

Girdžiu, kaip automobilis žiede sudvejoja, tada šauna miesto link. Galiu joti aplink Skarmutą, – ten nereikėtų daugiau šokinėti, – arba leistis palei pat miestelį, kirsti keletą sodelių ir rizikuoti, kad iš viešbučio mane pamatys Geibas.

Taip ir matau, kaip pirmoji įlekiu į paplūdimį.

Nusprendžiu rizikuoti būti pamatyta Geibo. Seniai taip lenktyniavome, kad nuobodžios senutės skųstųsi dėl jojančio per jų kiemus arklio, tereikia neišmindžioti kokios vertybės.

– Nagi, Balandėle, – kuždu.

Ji kerta kelią ir neria pro tarpą gyvatvorėje. Namai čia tarsi iš akmens išdygę, kiemeliuose pilna išmestų daiktų, o už pastatų driekiasi akmenų ruožas, kuriuo neturėtų risnoti joks žirgas. Vienintelis kelias – nerti tiesiai per pustuzinį kiemų ir pro gale dunksantį viešbutį.

Tikiuosi, kad visi darbuojasi prieplaukoje arba virtuvėse. Šuoliuojame pro sodelius, peršokame karučius pirmame kieme, išvengiame žolelių lysvės antrajame, trečiajame mus aploja nedoras terjeras. Paskutiniame kiemelyje peršokame nežinia iš kur išdygusią seną vonią ir keliu lekiame viešbučio link.

Jo kieme besisukiojantis Geibas, savaime suprantama, tučtuojau mane pamato.

Didžiule šluota jis šluoja takelį į viešbutį. Viešbutis − atgrasus, gebenėmis apaugęs pastatas, vijoklių lapai apkarpyti – tvarkingi kvadratai aplink mėlynas langines, kad pro langus vidun patektų saulė. Aukštas viešbučio siluetas užstoja ryto saulę ir ant Geibo šluojamo akmeninio takelio meta tamsiai mėlyną šešėlį. Plačius pečius aptempęs rudas švarkas, brolis atrodo aukštas ir suaugęs. Ant sprando krinta kiek per ilgi šviesiai rusvi plaukai, bet jis vis tiek atrodo dailiai. Staiga pajuntu pasididžiavimą, kad jis – mano brolis. Geibas sustoja ir pasirėmęs ant šepečio koto akimis seka mane, šuoliuojančią ant Balandėlės.

– Nepyk! – šaukiu jam.