Мэгги Стивотер - Skorpiono lenktynės

Tomas Greitonas netardamas nė žodžio spokso, kaip Bikas paduoda man kibirą ir imasi atgrubnagiškai doroti skerdeną. Nepagalvotum, kad gali būti meistriškas būdas mėsinėti jautuką, bet toks yra, ir Bikui dar reikia gerokai pasimokyti. Laikas bėga bežiūrint, kaip Bikas pjausto kreivai, niurnėdamas sau po nosim, – manau, jis niūniuoja. Mane pakeri, kaip galima atsiriboti nuo to, ką darai, vaikiškas Biko pasitenkinimas prastai atliekamu darbu. Pagaunu Tomo Greitono žvilgsnį.

– Mėsinėjimo jis mokėsi iš motinos, ne iš manęs, – sako Tomas Greitonas.

Nė nešypteliu, bet jis vis tiek patenkintas mano reakcija.

– Jei tau nepatinka, kaip dirbu, – burbteli tėvui Bikas nepakeldamas galvos, – šitas peilis gali tilpti ir tavo rankoj, o aš mieliau pasėdėčiau smuklėje.

Tomas Greitonas sunkiai atsidūsėja, garsas pasigirsta kažkur tarp šnervių ir burnos; štai ką primena Biko kriuksėjimas. Tomas nusigręžia nuo Biko ir pasižiūri į vieną iš kiemą supančių statinių raudonų čerpių stogu.

– Taigi, tikiuosi, lenktyniausi ir šiais metais? – klausia jis.

Bikas neatsiliepia, nes, savaime suprantama, jo tėvas kalba man.

– Ir aš tikiuosi, – atsakau.

Tomas Greitonas sureaguoja ne iš karto, kurį laiką dar spokso į stogo čerpes, vakaro saulės nudažytas skaisčiai oranžine ir raudona spalvomis. Galų gale taria:

– Aha, veikiausiai tavęs to paprašys Malvernas.

Malverno arklidėse dirbu nuo dešimties, o jei kas mano, kad tą darbą gavau iš gailesčio, klysta. Malvernų gerovės ir vardo pamatas – žirgų verslas; jie eksportuoja į didžiąją salą sportinius žirgus ir už jokius pinigus nerizikuotų, ką jau kalbėti apie tokį humanišką dalyką kaip gailestis. Malvernams dirbu jau ilgai ir žinau, kad Greitonai jų nemėgsta, ir suprantu, jog Tomas Greitonas laukia pasakant ką nors, dėl ko galėtų imti dar labiau niekinti Bendžaminą Malverną. Todėl ilgai tyliu, kol klausimas užmirštamas, tada tarkšteliu kibiro rankeną.

– Jei jūs neprieštarausite, atsiskaitysiu vėliau – šią savaitę.

Tomas Greitonas tyliai nusijuokia.

– Šonai Kendrikai, esi pats seniausias mano sutiktas devyniolikmetis.

Neatsiliepiu, nes jis tikriausiai teisus. Tomas leidžia man atsiskaityti kaip įprastai, penktadienį, o kai nešinas krauju žengiu iš jų kiemo, Bikas atsisveikindamas kriukteli.

Turėčiau sukti galvą, kaip parvaryti iš ganyklų ponius, kaip suderinti grynaveislių žirgų pašarą ir kaip šiąnakt sušildyti savo mažą palėpės kambarėlį virš arklidės priestato, bet svarstau apie Tomo Greitono atneštas naujienas. Esu čia, ant tvirtos žemės, bet širdimi aš jau paplūdimyje, o kraujas dainuoja: „Aš labai labai gyvas.“

Trečias skyrius

Puka

Tą naktį Geibas sulaužė vienintelę mūsų taisyklę.

Vakarienei neturiu jokių užmojų, nes namie yra tik džiovintų pupų, o pupos man jau lenda per gerklę. Kepu obuolių pyragą ir dėl to jaučiuosi gana pakiliai. Finas visą popietę erzina mane, kieme tupinėdamas prie sulūžusio senovinio grandininio pjūklo, kurį, sako, jam kažkas atidavė, bet iš tiesų veikiausiai išsitraukė iš kieno nors šiukšlių dėžės, nes jame dar šis tas juda. Irztu, nes esu viena, dėl to jaučiuosi taip, tarsi turėčiau tvarkytis, bet to daryti nenoriu. Trankau stalčius ir spinteles, kuičiuosi prie amžinai pilnos kriauklės, bet Finas negirdi arba apsimeta negirdįs.

Pagaliau, prieš saulei visiškai pasislepiant už kalvų vakaruose, atlapoju šonines duris ir stoviu reikšmingai spoksodama į Finą, laukiu, kada jis pakels galvą ir ką nors man pasakys. Jis užsikniaubęs virš grandininio pjūklo, kuris išardytas, detalės tvarkingai išdėliotos ant suplūktos kiemo žemės. Finas vilki vienu iš Geibo nertinių, kuris, nors kelerių metų senumo, tebėra jam per didelis. Rankovės du kartus atlenktos į storus, tobulai lygius rankogalius, o tamsūs plaukai suvelti į riebaluotą uodegą. Atrodo kaip našlaitis, o tai irgi erzina.

– Ar ateisi valgyti pyrago, kol jis dar šiltas? – kalbu kiek berniokiškai, bet man nusispjaut.

Finas nė nepakelia galvos.

– Tuoj.

Žinau, ką reiškia jo „tuoj“.

– Suvalgysiu visą pati, – suburbu.

Jis neatsiliepia – visas pasinėręs į grandininio pjūklo vidurius. Akimirką pasidingoja, kad nekenčiu brolių, nes jie niekada nesupranta, kas tau svarbu, tesirūpina savo reikalais.

Jau ketinu ką nors rėžti, dėl ko vėliau turėčiau susigėsti, bet pamatau per sutemas dviratį besistumiantį Geibą. Jis atidaro kiemo vartelius, įkiša dviratį ir vėl juos uždaro, bet nė vienas iš mudviejų nepasisveikiname, nes Finas užsiėmęs, o aš siuntu ant Fino.

Geibas įstumia dviratį į nedidukę pašiūrę už namo, tada priėjęs sustoja už Fino. Nusiima kepuraitę, pasikiša po pažastimi ir sunėręs rankas netardamas nė žodžio stebi. Nesu tikra, ar melsvoje vakaro šviesoje Geibas mato, ką ten Finas išardė, bet Finas šiek tiek pasisuka nuo pjūklo, kad Geibas geriau įžiūrėtų. Atrodo, Geibas pamatė viską, ką norėjo, nes vos linkteli, kai Finas pakelia akis ir atkiša smakrą į vyresnįjį brolį.

Jų nebyli kalba mane ir keri, ir siutina.

– Yra obuolių pyrago, – sakau. – Dar šiltas.

Geibas išsitraukia kepuraitę iš po pažasties ir atsisuka.

– Kas vakarienei?

– Obuolių pyragas, – klūpodamas paaiškina Finas.

– Ir grandininis pjūklas, – atsakau. – Finas garnyrui paruošė nuostabų grandininį pjūklą.

– Obuolių pyragas – šaunu, – pavargęs atsiliepia Geibas. – Puka, nelaikyk atdarų durų. Lauke šalta.

Pasitraukiu, kad galėtų įeiti vidun, o jam žengiant pro šalį užuodžiu žuvies dvoką. Nekenčiu, kad Berindžeriai liepia jam valyti žuvis. Paskui prasmirsta visas namas.

Geibas stabteli tarpdury. Spoksau, kaip jis stovi, pasirėmęs ranka į durų staktą, žiūri į tą ranką, tarsi domėtųsi savo pirštais ar blogai nusiplovusiais raudonais dažais ant jų. Jo išraiška tokia, tarsi būtų kitur, tarsi nepažįstamojo, ir staiga panorstu jį apkabinti, kaip darydavau būdama mažytė.

– Finai, – tyliai prataria jis, – kai surinksi pjūklą, norėsiu pasikalbėti su tavim ir Keite.

Finas sutrikęs pakelia galvą, bet Geibo jau nebėra, praėjęs pro mane pradingo jųdviejų su Finu kambaryje, nors tėvų kambarys laisvas. Gal dėl Geibo prašymo, o gal todėl, kad jis kreipėsi į mane tikruoju vardu, Finas sureaguoja, nors obuolių pyragas jo dėmesio nepatraukė. Jis puola rinkti detalių ir meta jas į nutrintą kartoninę dėžę.

Nerami laukiu, kada Geibas pasirodys iš savo kambario. Virtuvė virsta maža geltona salele, kokia būna naktį, kai ją apgaubia tamsa. Skubėdama išplaunu tris vienodas lėkštes ir kiekvienam atpjaunu po storą gabalą obuolių pyrago, Geibui – didžiausią. Padedu ant stalo, nejauku matyti tris vienišas lėkštes, kur seniau būtų buvusios penkios, todėl puolu plikyti mėtų arbatos. Padėjusi ir perdėjusi arbatos puodelius šalia lėkščių per vėlai sumoju, kad mėtų arbata gal ir netinka prie obuolių pyrago.

Finas jau ėmėsi prausimosi ritualo, kuris gali trukti amžius. Netardamas nė žodžio jis kantriai muiluoja rankas, trina kiekvieną tarpupirštį, kiekvieną delno liniją. Kai pasirodo švariais drabužiais persirengęs, bet žuvimi tebetrenkiantis Geibas, Finas vis dar muiluojasi.

– Neblogai, – atsitraukęs kėdę taria Geibas, o man palengvėja, gal niekas nėra blogai, viskas bus gerai. – Po darbo prieplaukoje mėtos kvepia skaniai.

Galvoju, ką jam būtų atsakę mama ar tėtis; kažin kodėl mūsų amžiaus skirtumas kaip niekad atrodo neįveikiama bedugnė.