Мэгги Стивотер - Skorpiono lenktynės

Matas traukia įsikibęs virvę žirgui ant kaklo, bet jo pastangos per menkos, pavėluotos, ir kas jis prieš vieną iš kapail uis ?

Padžetas vis mažiau primena žmogų, vis labiau panašėja į mėsą. Išgirstu kažkurį vyrų gailiai tariant: „Kendrikai“. Žengiu artyn, besiartindamas spjaunu sau ant kairės rankos pirštų ir sugriebiu žirgui už karčių prie pat viršugalvio, tiesiai už ausų. Dešine išsitraukiu iš švarko kišenės raudoną kaspiną ir prispaudžiu jam prie šnervių. Žirgas trūkteli, bet tvirtai laikau įsikibęs jam į kaukolę ir kaklą. Sukuždu jam į ausį, žirgas susvyruoja, mėgindamas atgauti pusiausvyrą kanopa paspiria Padžeto kūną. Padžetas man nerūpi. Man rūpi virve surišti tūkstančio kilogramų laukinį žvėrį, jau suniokojusį du vyrus, turiu patraukti jį nuo kitų, kol dar nenusimetė mano menkų pančių.

– Nedrįsk paleisti to žirgo, – sako man Matas. – Tik ne po viso šito. Parvesk jį į arklides. Neleisk, kad visa tai nueitų šuniui ant uodegos.

Noriu jam atšauti, kad tai vandens žirgas, o ne šuo ir kad šią akimirką ne itin trokštu mėginti nuvesti jį gilyn į salą, tolyn nuo sūraus, jau kone lapkričio mėnesio vandens. Bet nenoriu šūkaudamas priminti žirgui, kad stoviu šalia.

– Kendrikai, daryk, ką reikia! – šūkteli pagaliau priėjęs Brajanas.

– Nedrįsk paleisti to žirgo, – kartoja Matas.

Vien išsaugoti juos visus gyvus būtų žygdarbis. Vien nuvesti žirgą krantu ir paleisti į vandenyną, kad visi liktų sveiki. Bet aš galiu ne tik juos išgelbėti, jie tai žino, o geriausiai tai žino Matas Malvernas.

Mėgdžiodamas jūrą sukuždu žirgui į ausį ir žengiu tolyn nuo šmėsčiojančių žibintuvėlių. Žingsnį nuo jų visų, žingsnį arčiau vandenyno. Mano kojinės sugeria batus užliejusį vandenį. Pilkas žirgas dreba mano rankose.

Atsigręžęs žvilgteliu į Matą, tada žirgą paleidžiu.

Penktas skyrius

Puka

Nemaniau, kad užmigsiu, bet užmigau, nes iš ryto limpa akys, o antklodė atrodo, tarsi būtų perknista kurmio. Dangų už lango dabina paryčių mėlis, o aš nusprendžiu, kad jau nubudau, nesvarbu, kelinta dabar būtų valanda. Per ilgai stoviu virpėdama viena pižama – ta su šiek tiek peršulį keliančiomis nėrinių petnešėlėmis, jos vis tiek neatsisakau, nes ją pasiuvo mama, – spoksodama į savo komodos stalčius, svarstydama, kaip apsirengti paplūdimiui. Kažin ar pajodinėjus bus šalta ir vargu ar būtų gerai pasirodyti apsirengus moteriškai, turint omeny, kad ten tikriausiai bus Džozefas Berindžeris ir spoksos į mane, tarsi sakytų „ohoho“.

Bet labiausiai stengiuosi išmesti iš galvos įkyrias pretenzingas mintis: „Šią dieną atsiminsi visą likusį gyvenimą.“

Galų gale apsirengiu įprastai: savo rudas, netrinančias kelnes ir apdribusį tamsiai žalią dar senelės mamai numegztą megztinį. Mėgstu įsivaizduoti mamą jį vilkinčią; megztinis turi istoriją. Žvilgteliu į dėmėtą veidrodį, į savo strazdanas ir nutaisau grimasą, mano antakiai susitinka virš mėlynų akių. Atrodau netvarkinga ir sudirgusi. Išpešu plaukus iš uodegėlės ir paskleidžiu ant kaktos, kad tik neatrodyčiau panaši į save. Kad žmonės pamatę mane paplūdimy nesijuoktų. Nė kiek nepadeda. Esu pernelyg strazdanota. Vėl surišu plaukus į uodegėlę.

Finas jau atsibudęs, sukinėjasi virtuvėje prie kriauklės. Jis vilki vakarykštį megztinį, atrodo, lyg pats per naktį būtų susitraukęs, o drabužiai – padidėję. Užuodžiu kažką trapaus, primenančio žarijas, kvepia beveik maloniai, kaip kepsnys ar skrebučiai, bet tada suprantu, kad kvapas aitrus, kaip svylančio popieriaus ar plaukų.

– Geibas atsibudo? – klausiu.

Vengdama Fino žvilgsnio, nedrąsiai dirsteliu į spintelę. Nelabai noriu šnekėtis. O pažiūrėjusi į spintelę, nelabai noriu valgyti.

– Jis jau išėjo į viešbutį, – paaiškina Finas. – Aš… prašom.

Jis padeda ant stalo puodelį su šaukšteliu. Šonai apvarvėję skysčiu, kuris yra puodelyje, nuo jo ant stalo liks žiedas, bet gėrimas garuoja, įtariu, kad tai karštas šokoladas.

– Pats paruošei?

Finas žvilgteli į mane.

– Ne, man jo naktį atnešė šventasis Antanas. Jis labai įsižeidė, kad negalėjo įteikti tau tą pat akimirką. – Vėl nusisuka.

Mane pribloškia ir gera Fino nuotaika, ir dovana – karštas šokoladas. Spintelė nukrauta puodais, kuriuos Finas panaudojo dviem kakavos puodeliams išvirti, ore tvyro ant karštos viryklės išbėgusio pieno svilėsiai, bet, palyginti su geriausiais Fino ketinimais, visa tai nesvarbu. Nuo broliuko gesto man suvirpa apatinė lūpa, bet trumpam sukandu dantis, kol nurimstu. Kai Finas sėdasi su savo puodeliu prie stalo, man vėl viskas gerai.

– Ačiū, – padėkoju, o Finas pasijunta nepatogiai. Mama sakydavo, jog jis panašus į fėją; nemėgsta, kad jam kas dėkotų. Priduriu: – Atsiprašau.

– Įbėriau druskos, – perspėja Finas, tarsi dėl to nebeturėčiau būti dėkinga.

Paragauju. Jei ir įbėrė druskos, ją užgožia plaukiojančios neišmaišytos kakavos salelės. Burnoje miltelių gumulėliai maloniai tirpsta. Nepamenu, kad Finas kada būtų viręs kakavą; man rodos, jis tik žiūrėdavo, kaip ją verdu aš.

– Nejaučiu.

– Nuo druskos, – aiškina Finas, – kakava pasaldėja.

Kokia kvailystė – kaip nesaldus dalykas gali ką nors pasaldinti, bet nesiginčiju. Pamaišau kakavą ir šaukšteliu sutrinu kelis gumulėlius į puodelio sienelę.

Bet Finas supranta, kad juo netikiu, todėl priduria:

– Gali paklausti Polsonų. Žiūrėjau, kaip jie minkė šokoladinių bandelių tešlą. Su druska.

– Nesakiau, kad tavim netikiu! Išvis nieko nesakiau.

Jis pamaišo šaukšteliu savo puodelyje.

– Žinau, kad nesakei.

Finas neklausia manęs, kiek šiandien užtruksiu, kur gausiu lenktynėms žirgą, neklausia nė apie Geibą. Pati nesuprantu, ar džiaugiuosi, kad nereikia apie tai kalbėtis, ar tai mane varo iš proto. Tiesiog išmaukiame savo gėrimus, o pakilusi įdėti puodelio į kriauklę, pranešu:

– Tikriausiai negrįšiu namo iki vakaro.

Finas pakilęs padeda savo puodelį šalia maniškio. Atrodo labai rimtas, liesu, tarsi vėžlio, iš per didelio megztinio kyšančiu kaklu. Mosteli į spintelę už manęs. Tarp pasvirusių puodų ir lėkščių kaugių guli supjaustytas obuolys, prie vienos iš skiltelių prilipę šiek tiek trupinių nuo stalviršio.

– Čia Balandėlei. Noriu šiandien eiti kartu.

– Negali su manim, – atsakau nė nepagalvojusi, kaip jis pasijus dėl mano žodžių.

– Ne kasdien, – sako Finas. – Tik šiandien. Tik pirmą dieną.

Sudvejoju dėl galvoje kirbančio vaizdo, kaip pasirodau paplūdimy išdidi ir vieniša, ir tikrovės, kaip atvykstu su broliu, kuris stebės iš šalies ir mokysis.

– Gerai. Būtų neblogai.

Finas pasiima kepuraitę. Aš pasiimu kepuraitę. Pati jas numezgiau, maniškė papuošta baltų ir dviejų skirtingų rudų siūlų raštais. Fino kepurė – raudonos ir baltos spalvos. Jos kerėpliškos, bet mums tinka.

Užsimovę kepuraites stovime virtuvės griuvėsiuose. Akimirką žvelgiu į juos pašaliečio akimis. Atrodo, lyg viskas Finui čia padirbėjus būtų išlindę iš kriauklės kanalizacijos. Aplink netvarka, mes netvarkingi, todėl neverta stebėtis, kad Geibas nori dingti.

– Eime, – sakau.

Šeštas skyrius

Šonas

Pačią pirmąją dieną Goris įkalba mane nusileisti į paplūdimį pirmiau visų kitų, išbandyti jo kadaise iš vandenyno ištrauktos keršos kumelės. Jis toks tikras, kad norėsiu nupirkti ją Malvernui, jog užsiprašo dviejų žirgų vertos kainos. Virš galvos plyti tamsiai mėlynas ankstyvo ryto dangus, potvynis ką tik pradėjo trauktis nuo smėlio, man styra iš bepirščių pirštinių kyšantys nagai, bet akimis seku Gorį, prajodantį kumelę pirmyn atgal. Jos pėdsakai paplūdimy pirmieji; potvynis švariai nuplovė smėlį, pašalino visus nevykusio vakarykščio Mato žygio pėdsakus.