Мэгги Стивотер - Skorpiono lenktynės

Jei tuojau pat nenusileisiu į paplūdimį, persigąsiu. Žinau. Jaučiu tai. Atrodo, tarsi mano galūnės būtų virtusios jūržolėmis. Svirduliuoju, vos neišsinarinu kulkšnies ant kanopų išplėšto žemės grumsto. Keršajai kumelei nutilus man palengvėja, bet eidama arčiau suvokiu, kad kapail uis kvepia ne kaip paprasti žirgai. Balandėlė kvepia minkštai, šienu, žole ir melasa. Kapail uis atsiduoda druska, mėsa, atliekomis ir žuvimi.

Stengiuosi kvėpuoti pro burną ir apie tai negalvoti. Po kojomis painiojasi šunys, niekas nežiūri, kur eina. Žirgai spardo orą, vyrai ragina raitelius ir dalija jiems patarimus. Jie labiau suirzę nei terjerai mėsininko parduotuvėje. Džiaugiuosi, kad Finas kažkur nubėgo, nes negaliu tverti minties, jog pamatytų mane visiškai suglumusią.

Po teisybei, lyg ir turiu sumanymą, kaip galima neturint pinigų gauti lenktynėms žirgą, apie tokius dalykus kalbėdavome mokykloje, visi berniukai girdavosi, kad suaugę dalyvaus lenktynėse. Vis dėlto dauguma jų taip ir nedalyvavo: išplaukdavo į didžiąją salą arba tapdavo ūkininkais, bet jų planai buvo puikus žinių šaltinis. Ypač turint galvoj, kad mano šeima buvo viena iš tų retųjų, kurios nesidomi lenktynėmis.

– Mergyt! – suurzgia vyriškis, laikantis palšmargį arklį, šis trypia ir puola į priekį, šuoliuoja vietoje. – Žiūrėk po kojom!

Nuleidžiu akis ir sekundę pavėlavusi suvokiu, kad smėlyje buvo nubrėžtas apskritimas, o aš ant jo užmyniau. Šoku nuo rato.

– Nesivargink, – šūkteli vyriškis, bato nosimi man ryškinant liniją. Palšmargis veržiasi prie perkirsto apskritimo vietos.

Atsitraukiu ir vėl sulaukiu šūksmų – du vaikinai neša vyruką sukruvinta galva. Tas apkeikia mane. Nusigręžiu ir vos neužkliūvu už purvino šuns smėlėtu kailiu.

– Kad tave kur! – rikteliu ant šuns, nes jis negali atsikirsti.

– Puka Konoli! – šaukia dailialūpis Tomis Folkas. – Ką čia veiki?

Bent man pasirodo, kad to klausia. Toks triukšmas, kad daugumą jo žodžių užgožia kitų žmonių kalbos, tuos, kurių neužgožia, nusineša vėjas.

– Ieškau katiliukų, – sakau.

Juodi katiliukai turėtų reikšti pirklius, kitur saloje katiliuką nešiojančius žmones vadina arklių mainytojais, ir toks vardas ne pats maloniausias. Kartais katiliukus dėvi vaikinai, vaizduojantys maištautojus. Bet dažniausiai tai tereiškia, kad jie – pašlemėkai.

Tomis sušunka dar kartą:

– Pakartok!

Žinau, jis išgirdo. Tiesiog nepatikėjo ausimis. Tėtis kartą sakė, kad žmonės neprigirdi smegenimis. Bet nesvarbu, ar Tomis kurčias kaip kurtinys, nes šmėsteli katiliukas, tasai nykštukas, vedęsis keršąją kumelę.

– Ačiū, – sakau Tomiui, nors jis man ir nepadėjo.

Palieku jį ir per minią nusiiriu prie Nykštuko.

Iš arčiau jis neatrodo žemas, bet vis įtari, kad jam per veidą kas nors bus padoriai užtvojęs plyta – du kartus, pirmą, kad jį suplotų, ir dar kartelį, kad nepasirodytų per maža.

Jis su kažkuo ginčijasi.

– Šonas Kendrikas, – drebia mainytojas.

Tas vardas man atrodo girdėtas, ypač ištartas taip niekinamai. Nykštukas su katiliuku kalba visai ne nykštukiškai, jo balsas nuo cigarečių dūmų gergždžia, tarsi kiekviename tariamame žodyje būtų bent po vieną r .

– Che. Jo galva puspilnė sūraus vandens. Ir ką gi jis sako apie mano žirgus?

– Nenoriu kartoti, – mandagiai atsako pašnekovas.

Tai daktaras Holsalas, tvarkingai perskyręs savo blizgančius juodus plaukus į šoną. Man patinka daktaras Holsalas. Jis labai ramus, nedidukas, tvarkingas žmogus, labiau primena ne žmogų, o žmogaus piešinį. Būdama šešerių norėjau už jo ištekėti.

– Jis pamišęs kaip vandenynas, – sako mainytojas su katiliuku. – Nagi, jei sėsi į balną, užsimanysi jį nusipirkti.

– Kad ir koks jis būtų, – atsiliepia daktaras Holsalas, – turėsiu atsisakyti.

– Jis greitas kaip pats velnias, – kalba Nykštukas, bet daktaras jau traukiasi ir atsukęs nugarą nesiklauso.

– Atleiskite, – išlemenu, mano balsas man pačiai pasirodo laibas. Nykštukas atsigręžia. Irzli išraiška bjauriame jo veide baugina. Mėginu sudėti savo mintis į pagarbų klausimą. – Ar sutiktumėte dėl penktosios?

Penktoji yra dar vienas dalykas, kurį sužinojau iš svajojančių vaikinų. Tai tarsi lošimas. Kartais mainytojas duoda žirgą už dyką su sąlyga, kad tau laimėjus varžybas keturios penktosios laimėjimo atiteks jam. Tai nieko nereiškia, nebent atjotum pirmas. Tada panorėjęs galėtum nusipirkti visą salą. Na, bent didumą Skarmuto, išskyrus tą dalį, kuri priklauso Bendžaminui Malvernui.

Nykštukas nužvelgia mane.

– Ne, – atsako jis. Bet suprantu, kad iš tiesų jis turi omeny: „Ne su tavim.“

Mintyse sudvejoju, nes nė nedingtelėjo, kad man gali atsakyti „ne“, – negi kapail uis jodinėja tiek daug žmonių ir mainytojai gali būti išrankūs? Išgirstu save klausiant:

– Gerai. Gal galėtumėte parodyti ką nors, kas sutiktų, kad būčiau penktininkė? – ir skubiai priduriu: – pone, – tėtis kartą sakė, kad kreipdamasis žodžiu „pone“ net ir didžiausią storžievį paversi džentelmenu.

Nykštukas atsako:

– Katiliukai. Klausk jų.

Kai kurių storžievių neperauklėsi. Būdama jaunesnė būčiau nusispjovusi jam ant batų, bet mama, paklupdžiusi ant mažo mėlyno suolelio ir negailėdama muilo, įtikino mane pamiršti tą įprotį.

Todėl nueinu nė nepadėkojusi – jis man padėjo mažiau nei gražuolis Tomis Folkas – ir iriuosi per minią ieškoti kito katiliuko, bet sulaukiu tokio pat rezultato. Visi jie atsako „ne“ raudonplaukei merginai. Nė nepagalvoję. Vienas susiraukia, kitas nusijuokia, o trečiasis nė neišklauso manęs iki galo.

Jau pietūs, skrandis pradeda ant manęs niurnėti. Yra nešiojančių raiteliams maistą, bet nepigiai, ir viskas trenkia krauju ir pašvinkusia žuvimi. Fino nė kvapo. Vėl ima kilti vanduo – potvynis, keletas baugštesnės dvasios žmogelių jau paliko paplūdimį. Pasitraukiu į šalį ir atsišlieju nugara į kreidinę uolą, išskėtusi prispaudžiu rankas prie šalto paviršiaus. Už kelių pėdų man virš galvos kreida šviesesnė, žymė, iki kur po kelių valandų pakils vanduo. Įsivaizduoju, kad stoviu čia, kol tai įvyks, ir mane praryja sūrus vanduo.

Akyse jau kaupiasi nusivylimo ašaros. Blogiausia, kad džiaugiuosi, jog visi man atsakė „ne“. Tie bauginantys pabaisos visai neprimena Balandėlės, nė nepajėgiu įsivaizduoti kurį nors išbandanti, juo labiau parsivedanti namo ir mokanti ėsti ne mane, o brangią kruviną mėsą. Vasarą vaikai gaudo laumžirgius, pariša juos ir vedžiojasi kaip gyvūnėlius. Tie laumžirgiai primena šituos suaugusius vyrus, kapail uis tąso juos lyg pūkelius. Ką jie padarytų man?

Spoksau į jūros platybes. Šalia kranto, kur į vandenį įkrito atskilę baltos uolos gabalai, vanduo turkio spalvos, o ten, kur akmenis dengia tamsiai rudi dumbliai, jis juodas. Kažkur, už visų tų vandenų, stovi miestai, atimsiantys iš mūsų Geibą. Žinau, kad jo nebepamatysime. Nesvarbu, kad jis kur nors tebegyvens; bus taip pat blogai, kaip žuvus mamai ir tėčiui.

Mama sakydavo: kai kurie dalykai turi priežastį, kartais kliūtys iškyla, kad sustabdytų tave nuo kvailysčių. Ji dažnai man tai kartodavo. Bet kai pasakydavo Geibui, tėtis pridurdavo, kad kartais tai reiškia, jog reikia labiau pasistengti.

Giliai įkvepiu ir grįžtu pas vienintelį mano žvilgsnio nevengiantį katiliuką – Nykštuką. Jo rankose teliko vienintelis žirgas – anksčiau staugusi keršoji kumelė.

– Ei, tu! – kreipiasi jis, tarsi eičiau pro šalį.