Мэгги Стивотер - Skorpiono lenktynės

Kumelė įspūdinga. Vandens žirgai būna visų žemės žirgų spalvų, bet, visai kaip žemės žirgai, dažniausiai būna bėri arba kaštoniai. Rečiau pasitaiko pelėki, sarti, juodširmiai ar širmi. Labai retai pamatysi keršą vandens žirgą, dažniau po lygiai juodų ir baltų, skaisčiai balti debesys juodame lauke. Bet ne dėl puošnios spalvos laimimos lenktynės.

Keršoji šuoliuoja visai neprastai. Ji daug pakelia. Daugelis kapail uis stiprūs. Abejingai stebiu virš mūsų danguje ratus sukančius kormoranus, jų siluetai primena mažus drakonus.

Goris atveda kumelę man. Užlipu ant jos ir žvilgteliu į Gorį.

– Ji greičiausias kapal uis , ant kurio kada sėdėsi, – taria jis gergždžiančiu balsu.

Koras yra greičiausias kapal uis , ant kurio kada sėdėjau.

Keršoji atsiduoda variu ir pūvančiomis jūržolėmis. Į mane atkreipta jos akis ašaroja jūros vandeniu. Man kumelė nepatinka – atrodo gyvatiška ir sunkiai nulaikoma, – bet aš įpratęs prie Koro.

– Apjok ratelį, – sako Goris. – Pasakyk, ar rasi ką greitesnį.

Paleidžiu ją ristele; kumelė suskliaučia ausis ir suplūktu smėliu traukia prie vandens. Iškrapštau iš rankovių geležies gabalėlius ir imu juos vedžioti prieš laikrodžio rodyklę kumelei ant gugos, tiesiai ant balto, širdies pavidalo lopinėlio. Ji sudreba ir išlenkia kūną, bandydama pasitraukti nuo mano prisilietimo. Man nepatinka nearkliškai pakreipta jos galva, nepatinka, kad kumelė taip ir nepastato ausų. Nė vienu vandens žirgu negalima pasitikėti. Bet ja nepasitikiu nė per nago juodymą.

Goris paragina mane leistis šuoliais. Pačiam pajusti, kokia ji greita. Abejoju, ar šuoliuodamas pakeisiu nuomonę, kurią susidariau risnodamas. Bet atleidžiu vadeles ir spusteliu jai šonus.

Kumelė puola per paplūdimį tarsi į vandenį neriantis erelis žuvininkas. Kvapą gniaužiančiai greita. Ir jaučia vandenį, nuolat suka prie jūros. O dar tie gyvatiški, slidūs judesiai. Labiau primena ne žirgą, o jūrų gyvūną, net dabar, spalio vidury, net ant tvirtos žemės. Net man kuždant jai į ausį.

Bet ji greita. Lekia smėliu kiek įkerta, vos per kelias sekundes perskriejame lygiąją įlankėlę. Nuo greičio mane užlieja energija, tarsi vandens paviršiuje sproginėjantys burbuliukai. Kažin ar ji greitesnė už Korą, bet ir ne ką lėtesnė. Šiaip ar taip, iš kur man žinoti, kai jo nėra šalia?

Žemė jau akmenuota. Man pamėginus pristabdyti, keršoji pasispardo ir plėšriai kaukštelėjusi dantimis lekia toliau.

Staiga nuo jos svaiginamai pakvimpa jūra. Ne paplūdimiu, kurio kvapą daugelis žmonių laiko jūros kvapu. Ne jūržolėmis ar druska, o po paviršiumi panirusia galva, įkvepiamu vandeniu, vandenyno pilnais plaučiais. Geležis nė kiek nepadeda, iš visų jėgų dumiame vandens link.

Pirštais pinu jai karčiuose trigubus ir septyngubus mazgus. Dainuoju į ausį, o kita ranka vis mažesniais ratais suku ją šalin nuo vandens. Niekas nėra tikra.

Lekiant per smėlį, mane pasiekia vylingi kumelės burtai. Vos liečiuosi prie jos odos – tik riešais prie sprando, kojas saugo batai. Vis dėlto mano gyslose muša jos pulsas. Vilioja mane pasitikėti. Tikina kartu su ja leistis į jūrą. Neprarandu nuovokos tik dėl to, kad per dešimt metų prajodžiau tuzinus vandens žirgų.

Bet ta nuovoka blėsta.

Visas kūnas tikina pasiduoti. Skrieti su keršąja į vandenį.

Trejetai. Septynetai. Geležis delne.

Kuždu: Ne tu mane paskandinsi.

Atrodo, kol ją sustabdau ir parjoju pas Gorį, praeina ne viena minutė, bet tikriausiai tetrukome keletą sekundžių. Ir visą tą laiką ji laiko gyvatiškai išrietusi kaklą, iššiepusi dantis, kaip niekad prusnų nešieptų joks žemės arklys. Visa dreba po manim.

Sunku pamiršti, kokia ji greita.

– Ar nesakiau, kad ji pats greičiausias padaras, kokiu tik esi jojęs? – klausia Goris.

Nučiuožiu nuo kumelės ir paduodu jam vadeles. Goris jas paima, jau ir taip sutrikęs jis dar labiau nustemba.

– Ši kumelė ką nors nužudys, – perspėju.

– Na jau, – prieštarauja Goris. – Visi jie ką nors nužudę.

– Nenoriu turėti su ja nieko bendra, – sakau, nors širdies kertelėje norėčiau.

– Ją nusipirks kas nors kitas, – taria Goris. – O tada pasigailėsi.

– Tas kas nors žus, – atšaunu. – Paleisk ją.

Nusigręžiu.

Goris man už nugaros sako:

– Ji greitesnė už tavo raudąjį eržilą.

– Paleisk ją, – pakartoju neatsigręždamas.

Žinau, kad nepaleis.

Septintas skyrius

Puka

Nesitikėjau, kad bus taip blogai.

Bet atrodo, kad paplūdimy susigrūdo visa sala. Finas įkalbėjo mane važiuoti morisu, kuris tuoj pat sugedo, todėl atvykome kone paskutiniai. Prieš mus tyvuliuoja dvi jūros: tolimas tamsiai mėlynas vandenynas ir urduliuojanti vyrų ir žirgų maišalynė. Vieni vyrai, moterų nėra, nebent prie jų priskirtume Tomį Folką – jo tokios dailios lūpos. Vyrai ošia tūkstantį kartų garsiau už vandenyną. Nesuprantu, kaip jie gali treniruotis, judėti ar alsuoti. Visi šūkauja žirgams ir vieni kitiems. Tarsi vyktų milžiniškas kivirčas, bet nesuprantu, kas ant ko pyksta.

Mudu su Finu sudvejojame ant ilgo, nuožulnaus, į paplūdimį besileidžiančio takelio. Žemė po kojomis išmalta žirgų kanopų. Finas susiraukęs žiūri į žmonių ir žvėrių susibūrimą. Bet mano žvilgsnį prikausto palei pat nuslūgusias bangas šuoliuojantis žirgas. Jis skaisčiai raudonas, lyg šviežiai pralietas kraujas, o jam ant nugaros glaudžiasi mažas, tamsus žmogeliukas. Kas kelis žingsnius žirgo kanopos užkabina vandens kraštelį ir tyška vanduo.

Įsitempusio, šuoliuojančio žirgo greitumas gniaužia kvapą, jis toks gražus, kad man sudrėksta akys.

– Tas atrodo kaip iš dviejų žirgų sudurtas, – sako Finas.

Jo pastaba atitraukia žvilgsnį nuo raudojo žirgo arčiau uolų.

– Ji kerša, – paaiškinu.

Jo rodoma kumelė sniego baltumo, aptaškyta didelėmis juodomis dėmėmis. Šalia gugos ją puošia maža tamsi dėmė, primenanti kraujuojančią širdį. Nykštuką primenantis vyras su katiliuku veda ją šalin nuo kitų.

– Ji kerša , – pamėgdžioja mane Finas.

Užvožiu jam ir dirsteliu ton pusėn, kur mačiau raudąjį žirgą ir jo raitelį, bet tie jau pradingo.

Pasijuntu keistai nusivylusi.

– Tikriausiai reikėtų leistis, – sakau Finui.

– Ar šiandien ten susirinko visi? – klausia jis.

– Regis.

– Iš kur gausi žirgą?

Kadangi neturiu atsakymo, suirztu. Dar labiau susierzinu pastebėjusi, kad abu stovime tokia pat poza; arba aš stoviu kaip brolis, arba jis stovi kaip aš. Išsitraukiu iš kišenių rankas ir atšaunu:

– Šiandien mįslių diena? Taip visą dieną ir klausinėsi?

Finas ištiesina antakius ir kietai suspaudžia lūpas – dvi siauros lygiagrečios linijos. Jis puikiai įvaldęs tą išraišką, nors ir ne visai suprantu, ką ji reiškia. Kai buvo mažas, mama dėl tos išraiškos vadino jį varliuku. Dabar, pradėjęs retkarčiais skustis, amfibiją primena mažiau.

Kad ir kaip ten būtų, Finas nutaiso varlišką veidą ir nedrąsiai žengia į šurmulį. Akimirką galvoju, ar sekti jam įkandin, bet staiga mane prikausto verianti aimana.

Staugia keršoji. Ji atskirta nuo kitų, žvalgosi – ar į juos, ar į jūrą. Atlošusi galvą, bet ne žvengia. Staugia.

Aimana perskrodžia vėją, bangų mūšą, minios šurmulį. Taip staugia senovinis plėšrūnas. Staugimas nė iš tolo neprimena paprasto žirgo balso.

Ir jis siaubingas.

Galvoje sukasi vienintelė mintis: „Ar tai buvo paskutinis mano tėvų girdėtas garsas?“